Daiva TAMOŠAITYTĖ. MARTYNO ŠVĖGŽDOS VON BEKKERIO DOVANA ANTANUI BARANAUSKUI

Daiva TAMOŠAITYTĖ. MARTYNO ŠVĖGŽDOS VON BEKKERIO DOVANA ANTANUI BARANAUSKUI...Daiva TAMOŠAITYTĖ MARTYNO ŠVĖGŽDOS VON BEKKERIO DOVANA ANTANUI BARANAUSKUI Šių metų sausio 25 dieną Anykščiuose vyko renginiai, skirti Antano Baranausko 190-osioms gimimo metinėms. Jų siela tapo Martynas Švėgžda von Bekkeris, parengęs didžiulį solinį rečitalį, kuriame be kita ko skambėjo ir jo paties sukurto, Romui Kalantai dedikuoto muzikinio kodo-matricos „Šventa ugnis“ smuikui solo pasaulinė premjera. Prieš koncertą A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje buvo surengta reikšminga akcija – Martynui su bendraminčiais 2019 m. įkūrus „Girių spiečių“, anykštėnų iniciatyva saugoti ir ginti Lietuvos miškus natūraliai užmezgė šio sambūrio ryšius su „Anykščių šilelio“ autoriaus Antano Baranausko kūryba, tad rašytojo gimtadienis tapo puikia proga priminti ir gamtosaugos problemas. Idėja įsikūnijo žaibiškai, per trejetą savaičių. Tai, pasak Švėgždos, liudija lietuviškos draugystės fenomeną. „Girių spiečius“ išleido ir pristatė gyvąją knygą „Anykščių šilelis“, o pats iniciatorius perskaitė Simonos Vaitkevičiūtės tam tyčia parašytą tekstą: „...Miškas ir lietuvį pramaitinęs, aprėdęs, kūną ir sielą pagydęs, partizaną paslėpęs ir kaip kitaip naudingas žmogui buvęs. O lietuvis ar miškui savo skolą grąžinęs? Kaip Baranauskas pažymi, senobės lietuviai, vieros nežinodami, apie visus medžius sakydavo, kad iš žmonių išaugę. Šiais laikais mes juk žinome, kad ne protėvių kraujas medžių kamienais teka, o jų mintys ir žodžiai miške pavidalą randa. Tad neišsaugojus miško, kam saugoti kalbą, neišsaugojus girios, kam leisti atžalą savo?“ Toliau apžvelgiama dabartinė padėtis. Tai labai prasmingas tekstas, siūlyčiau pasiklausyti.1 Jei ne kraujas teka medžio gyslomis, tai medis auga iš tūkstančius metų skaičiuojančių kapaviečių, iš okupanto užkastų, iki šiol nerastų daugybės miško brolių ir sesių kaulų. Kaip kultūra yra dvasios namai, paskutinis jos prieglobstis, taip giria yra šventovė, alkas, visa ko pradžia ir pabaiga, daiktų istorijos sargas, giliausias slėpinys, pati dieviškumo esatis, pasireiškianti viską teikiančia ir apvalančia gausa bei pirmapradžiu grožiu. Lietuvį ir atpažinsi iš to jam į kraują įaugusio miško. Matant kertamą šilelį, bent jau man skauda lyg kirstų ranką, bet labiausiai žeidžia supratimas, kad partizanams jau nebus kur galvos priglausti, jei dar sykį Lietuvą ištiks tragedija. Bet gal bus kitaip? Štai Martynas tvirtai įsitikinęs, kad ukrainiečiai iškovos pergalę, o kartu atsikvėpsime ir mes. Kaime, kur stovi Švėgždų troba, Martynas skaičiuodavo „fūras“, išvežančias mišką. Kai pradėta garsiai apie tai kalbėti, „medžių lavonus“ medkirčiai ėmė slapčiomis gabenti naktį. „Rąstai, – sakė Švėgžda interviu LRT radijo laidai „Klasika“, – šimtmetiniai, jų storis vos ne du metrai, per abi ištiestas rankas!“ Kertamas miškas jam sukėlė pasaulio pabaigos pojūtį. Sykiu užplūdo bejėgiškas suvokimas, kad nieko negalì padaryti, nes miškų įstatymas prieštarauja saugomų teritorijų įstatymui. Šimonių girios bendruomenė (pirmininkė Barbora Domarkaitė) ėmėsi įstatymų leidėjams privalomo darbo – už savo pinigus ir laiką nustatė visas kolizijas, išsiaiškino, kas dedasi, parašė peticiją, kurią Seimas priėmė... Bet, pasak Martyno, niekam tas nerūpėjo, beveik niekas neatėjo į lemiamą posėdį. Todėl gyvybiškai svarbu nuolatos cituoti garsųjį Baranausko posmą, kad „ant lauko pliko vos kelios pušelės apykreivės liko...“ Ir klausti, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje plynai kertami miškai? Juk istoriškai tas būdavo daroma tik pervartų laikais ir tik dviem kraštutiniais atvejais – arba caro priespaudos metais, arba kitu sunkmečiu, nes niokojimas ir beatodairiškas plėšimas būdingas tik svetimam ponui. Pilietinė iniciatyva lieka vienintelė alternatyva skystablauzdei valdžiai. Anot Martyno, „Zigmantas Sierakauskas tokiems „bestuburiams“ ir čebatų valyti neduotų!“ Metas, oi metas Antano Baranausko poemos mokyti atmintinai nuo pat mažumės, deklamuoti ją kaip antrą tautos himną! *** Pasiklausyti koncerto į salę sugužėjo daug svečių su mažais vaikais, tas šventiškas vakaras priminė draugišką didelės giminės susiėjimą. Dar daugiau – tvyrojo kažin kokia ypatinga atmosfera, gaubianti vienišą smuikininko figūrą neaukštoje scenoje. Į susikaupusį veidą ir smičių vedžiojančią ranką nuo piupitro, stovinčio netoliese, žvelgė jauna graži Elena Strazdaitė-Bekerienė, ryški nepriklausomybės laikų smuikininkė, Martyno močiutė. Minėjimą pradėjo buvęs muziejaus direktorius Antanas Verbickas, didžiausią kalbos dalį skyręs Antano Baranausko, mokėjusio griežti įvairiais muzikos instrumentais, smuiko likimui – kaip jis keliavo iš rankų į rankas, bet galop ir vėl atsidūrė gimtinėje. Šiaip ar taip, viskas baigėsi gerai, nes ir smuiko originalas, ir kitas smuikelis, kurį laiką atstojęs tikrąjį, dabar kabo ant salės sienos. Koncerto pabaigoje paprašyta, kad juo, paskubom suderintu, Martynas Švėgžda ką nors pagriežtų. Smagiai nuskambėjo Fritzo Kreislerio pjesė „Gražioji Rozmarina“ (Shön Rosmarin). Per tris mėnesius parengęs tokią programą, kokios imtis ryžtųsi tik pats didžiausias savimi pasitikintis smuiko virtuozas, Švėgžda tiems, kas pažinojo Eleną Bekerienę (dar pamenu nedidelę aristokratišką smuikininkės figūrėlę M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kur pirmame aukšte ji turėjo savo klasę) arba yra girdėję turtingą giminės istoriją, ne tik priminė gyvą jos tęsinį, bet ir prikėlė šių vietų dvasią. O skleidėsi ta dvasia pirmiausia per šešias dalis iš Johanno Sebastiano Bacho sonatų ir partitų smuikui solo,2 paskui smuikininkui atliekant ukrainiečių kompozitoriaus Andrijaus Štoharenko (1902–1992) Fantaziją ir Vytauto Barkausko (1931–2020) Partitą smuikui solo.3 Sausakimša salė klausėsi atidžiai ir noriai, smuikas vėl tapo Anykščių gyvenimo dalimi. Bacho sonatų ir partitų dalys skambėjo lengvai, intymiai. Martynas pradėjo griežti, nusprendęs netarti įžangos žodžio – kaip ir viskas, ką jis daro, tai buvo nuoširdu, tikra. Tarsi berniūkštis stovėjo tame pačiame saulės nutviekstame močiutės kambaryje ant vašku kvepiančio parketo, vienas su smuikeliu, kurį kalbindamas kalbasi su pasauliu. Taip, kaip kadaise Elena Strazdaitė, grieždama Bachą. Salę užliejo kažkokia gerumo ir artumo magija, tad žiūrovų širdys atsivėrė. Štoharenko kūrinys melodingas, ilgas ir sudėtingas, su daugybe dvigubų natų. Ukrainos kompozitorius atsidūrė programoje ne veltui – ir dėl Rusijos sukelto karo, ir todėl, kad Martyno močiutė gimusi Odesoje. Šeimos keliai vedė ir į ten. Dar vaikas būdamas, Martynas girdėjo daug pasakojimų apie Ukrainą – apie Holodomorą, apie pasakiškai derlingas šalies žemes, medum varvančias vynuoges, sodrias paprikas, lėkštės didumo svogūnus... Galima įsivaizduoti, kokios nuostabios, ugdančios buvo smuiko pamokos vaikystėje! Po Štoharenko Fantazijos Barkausko Partita, kurią Švėgžda su pačiu kompozitoriumi Paryžiuje buvo išnarstęs po kaulelį, skambėjo irgi stulbinamai. Intrigavo tiksliai atlikti štrichai, dėmesį prikaustė kūrinio dramaturgija. Klausytojai, užgniaužę kvapą, sekė įvairiausius griežimo būdus, išgaunamus efektus. Antrą koncerto dalį, pradėtą be pertraukos, sudarė paties Martyno Švėgždos kūryba. Pirmiausia keturios dalys4 iš ciklo „Garsas ir žodis“ (Le son et la parole) smuikui solo Ugnės Karvelis tekstais. „Tai buvo išprotėjimas dviese“, – prisiminė Švėgžda kūrybinį laiką, praleistą su rašytoja. Ir prancūziškai pridūrė: „Aš norėjau kalbėti garsais, o Ugnė – groti žodžiais.“ Pjesė „Trumpas flirtas“ skirta jai, visos kitos iš vienuolikos pjesių ciklo – kitiems bičiuliams, išsibarsčiusiems po pasaulį. Tai savitas, labai asmeniškas pasakojimas. Kūriniai virtuoziški. Charakteringi. Įdomu, kad žmonės reagavo labai gyvai, atrodė, toji tyla ir skambanti muzika prisodrinta kažko daugiau. Tas „daugiau“ tapo atminimo ritualu Romui Kalantai. Prieš pradėdamas griežti paskutinį visų labai laukiamą opusą, Švėgžda uždegė žvakę. Jo nurodymu, tai turi būti daroma kaskart, atliekant „Šventą ugnį“. (Žvakė turės degti, kol išsiskirstys visi klausytojai.) O tada prasidėjo tikrų tikriausia misterija... Parašyti ką nors Kalantos atminimui paskatino Martyno mama, artėjant 50-osioms disidento mirties metinėms.5 Iš pradžių nesumojęs, ką galėtų pasakyti apie žmogų, kurio nepažinojo, Martynas tą idėją nešiojosi ilgai, mąstydamas apie Kalantą kaip visos kartos simbolį. Kūrinio pradžioje nuskamba ilgas pizzicato epizodas, atliekamas ad libitum, rubato a la cadenza – tai aliuzija į to meto hipiuojančio jaunimo mėgtą gitarą. Lyg regėtume ilgaplaukį Romą, kur nors įsaulyje sėdintį ant akmens ir derinantį instrumentą, paskui pamažu pradedantį improvizuoti. Intriga yra ta, kad kompozitorius paėmė Kalantos gyvenimo ir mirties datas, vardą ir pavardę, jo šūkį „Laisvę Lietuvai!“ Pasirinktus skaičių ir raidžių kodus iššifravo. (Pagaugais nueina nugara išgirdus faktą, kad tie kodai atsidūrė vienoje dermėje.) Taip atsirado matrica – iš dermės išaugo melodija, viskas sugulė į harmonines variacijas. Toliau taikydamas įvairius būdus (rikošetinį sautillé, kitus štrichus), gulsčią stryką (griežimą medžiu), kompozitorius perteikė lyrinio subjekto dvasinę būseną, nulėmusią pasiaukojimo aktą, sukrėtusį visą Lietuvą. Baigiamojoje dalyje panaudojo iš Indonezijos atsivežtą ypatingą smičių, kuriuo galima iškart užgauti visas keturias stygas. Keturgarsiais akordais trūkčiodama sielvartingai šaukė, raudojo siela. (Pasak Švėgždos, tai skamba vos ne kaip choro skandavimas.) Įtampa pasiekė kulminaciją. Koda suskambo kvintom išdėstytais kvartiniais flažoletais. Pabaiga con sordino ir con legno išreiškė gęstančios gyvybės plevenimą į dangų, švilpė ir švokštė lyg mūšyje pakirsto kario balsas, ir vis lėtėjo, kol virto mažoriniais tonais, paskutine „kodine“ fraze – Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ melodija. Sulig vienintelės stygos grybštelėjimu pasigirdo paskutinis atodūsis. Įspūdingas, tiksliai parinktais įvaizdžiais pribloškiantis kūrinys galėtų būti papildytas vaidybiniais elementais, pavyzdžiui, įsiliepsnojus ugniai, kai muzika nutrūksta, pauzė galėtų būti gerokai ilgesnė, o smuikininko figūra prašyte prašosi kokio nors gestų simbolizmo (trumpo nusisukimo, nuleistos galvos, ištiestų rankų ir pan.). Kas tai, vienuolika minučių trunkanti Vilties agonija ar fakelas nežmoniškų kančių ir aukų reikalaujančiai Laisvei? Traktuoti šį kūrinį, manau, virsiantį galingu akcentu ateities smuiko repertuare, galima įvairiai. Švėgždos teigimu, susidegindamas Romas Kalanta įvykdė žygdarbį, kokių būta dar prieš krikštą. „Kas yra tas penkių šimtų metų krikštas, palyginus jį su mūsų kalba ir dainom? – retoriškai klausia jis. – Trumpas epizodėlis.“ Kūrinys daugiabriaunis, kaip ir pats menininkas plačiąja to žodžio prasme. „Aš pats nieko nekūriau, – pareiškė man po koncerto. – Gavau rinkinį natų. Tai buvo man duotas muzikinis kodas. Duotos nuotaikos, harmonijos, kurias sugrojau kitais štrichais. O pakeitus kampą, keičiasi obertonai, jie pasiekia kitą lygmenį. Keturbalsiame „Chore“ – degantis žmogus. Jame tiek lietuviškumo! Choras jau ne dainuoja, o, galima sakyti, rėkia.“ Taigi koda viską transcenduoja, tą patį matricos kodą perteikiant kvintomis, pakeistais štrichais išgaunant kitų lygmenų obertonus.6 Kodų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, rokas. Tačiau esmiškai tų kelių paaiškinimų pakanka, šis konkretus kūrybinis aktas yra pats tikriausias liudijimas to, ką André Gide’as kadaise išreiškė, sakydamas, kad žmogus nieko nekuria, kuria Dievas. Klausantis rečitalio, visą laiką kirbėjo klausimas, kokiu instrumentu griežia virtuozas, nes mačiau ir girdėjau, kad tai ne jo smuikas, visai kito tembro. Sužinojau, jo rankose – močiutės smuikelė, Andrea Amati’o instrumento kopija iš to paties laikotarpio kaip ir smuikas, kabantis salėje ant sienos. Elena Strazdaitė turėjo savo smuiką, o šį kažkas įsiūlęs. Būtent juo grieždamas keturiolikmetis ir šešiolikmetis Martynas laimėjo tarptautinius konkursus. Savąjį neseniai atidavęs taisyti. Kaip visada viskas susiję kažkokiais nematomais mistiniais saitais! Martyno žodžiais, močiutės laikas – tai laikas, kai keli pasauliai susieina vienu metu. Greitai baigėsi turininga, intensyvi diena, liko šiek tiek laiko pokalbiams, interviu, autografams, kuriuos Martynas Švėgžda dalija visada, nepaisydamas didelio krūvio ir nuovargio. Gaila, kad jis gyvena toli nuo Lietuvos, kurią nepaprastai myli savo plačia širdimi ir kuriai pasiryžęs atiduoti dar daug jėgų, turi parengęs įvairių planų. Gerai prisimenu, kaip Martynui besimokant tuometėje valstybinėje konservatorijoje, jo visur būdavo pilna, o paskui, jam išvykus, tapo gerokai tyliau... O kol kas Anykščiuose jis padovanojo neužmirštamą vakarą ir įspūdingą premjerą. Tegu „Šventa ugnis“ negęsta. Amžiams įžiebta Martyno Švėgždos von Bekkerio lemtingą sausio dieną, ji dega eteriniame Lietuvos danguje ir veda į tikrąją – dvasinę laisvę. Tam įpareigoja ir pats Kalanta – vardas, užkodavęs įsakmų priminimą. 1 Martynas Švėgžda von Bekker skaito „Girių spiečiaus“ prakalbą „Anykščių šileliui“ https://www.youtube.com/watch?v=ixtlPSaLJaY&t=10s&ab_channel=Giri%C5%B3Spie%C4%8Dius 2 Adagio iš I sonatos smuikui solo g-moll, BWV 1001, Allegro assai iš III sonatos smuikui solo C - Dur, BWV 1005, Sarabanda iš II partitos smuikui solo d-moll, BWV 1004, Gavotas iš III partitos smuikui solo E-Dur, BWV 1006, Andante iš II sonatos smuikui solo a-moll, BWV 1003 ir Preliudas iš III partitos smuikui solo E-Dur, BWV 1006. 3 Penkios dalys: Preliudas, Scherzo, Grave, Toccata, Postludium. 4 Leilos daina, Be Vardo, Trumpas flirtas ir Drugelis. 5 Romas Kalanta (1953 m. vasario 22 d.–1972 m. gegužės 14 d.). 6 Žinoma, knieti pažaisti savaime atsiradusia kodos (kūrinio baigiamosios dalies) ir kodo (sutartinės sistemos informacijai laikyti) garsine sąšauka. Kompozitoriaus rutuliojama muzikinė mintis atsiveria keliapakope sistema visoje eigoje ir baigiasi pakeltu laipsniu, tik ne skaičiumi ar tonu, bet virštoniu. Tokiu būdu prasminė informacija kaip užšifruotas turinys ne sumuojama, o perkeičiama.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama