Eugenijus ŽMUIDA. DARIAUS ŽIŪROS „DISERIS“, arba PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI (2)

Eugenijus ŽMUIDA. DARIAUS ŽIŪROS „DISERIS“, arba PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI (2)...Bene didžiausias tokio pobūdžio nuotykis laukė Paryžiuje: „Mes su Vaida nebeturėjome pinigų ir nakvojome po tiltu kartu su Paryžiaus benamiais. Miegojau po rastu čiužiniu paslėpęs peilį, mus akino tūkstančiai blyksčių iš Sena praplaukiančių turistinių laivų. Tapome egzotiškojo Paryžiaus dalimi. Kai kelias dienas iš eilės nieko neuždirbome, supratau, kad būtina kažką daryti, ir per porą savaičių ėmiau laisvai kalbėti angliškai. Vasaros pabaigoje sėdėjome ant viešbučio lovos, kuri visa buvo nuklota žaliais banknotais. Tai buvo tarsi daug kartų įvairiuose filmuose matyta scena, kai nesąmoningai pavydi jos dalyviams. Jautėmės kaip realaus gyvenimo trilerio herojai. Tuo metu 25 000 dolerių atrodė kosminė suma. Tai, kad ji buvo uždirbta per du su puse mėnesio piešiant, atrodė nerealu“ (p. 24–25). Stebino turistų, ypač amerikiečių, naivumas: „Daugelis galvodavo, kad esame tikri prancūzų dailininkai, kad taip kuriame meną ir darome tai beveik savo malonumui. Esame laisvi kaip paukščiai, keliaujame po pasaulį, mėgaujamės savo talentu. Mes šypsodavomės, juokaudavom ir bendravimas su mumis klientams būdavo kaip terapijos seansas, kartais juos sujaudindavęs iki ašarų“ (p. 25). Tiesa, įvykus rinkimams Prancūzijoje, pasikeitė viešųjų erdvių politika, nutarta susidoroti su nelegaliu verslu, dailininkus imta medžioti, sodinti, bausti, atimant visas priemones ir pan. Dirbta partizanaujant, slapstantis, naktimis, o tapybos įrankius ir priemones teko vagiliauti iš parduotuvių. Trys vasaros Paryžiuje „buvo intensyvesnės nei dveji metai armijoje“ (p. 25). Tokie gyvenimo universitetai buvo kur kas pranašesni už akademines studijas. Apskritai knygoje kritiškai pasisakoma Lietuvos meno mokyklų atžvilgiu. VDA yra tarytum užburta VIP erdvė: kad į ją patektų, daug kas stodavo šešis ar aštuonis kartus. Žiūra iškart irgi nebuvo priimtas, metus lankė parengiamąjį kursą pas Kostą Dereškevičių, tik tada pavyko „nulaužti“ kodą, „pagauti“ spalvą ir atsidurti akademijoje, kur, kaip netrukus įsitikino, nebuvo nė vieno M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolvento. VDA dėstytojai laikė juos sugadintais, nes įsisavinę profesinius savo mokytojų štampus, prarado jautrumą (p. 154). „M. K. Čiurlionio meno mokyklos sienos ir dabar nukabinėtos „profesionalia“ mokinių tapyba, už kurios nebėra kur eiti. Tai kūrybinio kelio galas juos nutapiusiems vaikams, tarsi ironiška prieštara lietuviškai patarlei „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ (p. 153). Panašaus vertinimo, beje, sulaukia ir VDA. Išskirtiniu reiškiniu autorius vadina iš Niujorko atvykusio menininko Kęstučio Zapkaus, atmetusio kanonus, kursą: „Zapkui nebuvo svarbi lietuviška tapybos mokykla. Jis rėmėsi visai kitomis vertybėmis. Kiekvienas jo studentas turėjo apie save parašyti knygą, išsiaiškinti savo motyvus ir tikslus, viešai kalbėti apie darbus, mokytis apginti savo poziciją. Pagrindinis dėmesys buvo ne spalvų santykiams, bet tapybos konceptualizavimui, savo idėjų artikuliavimui, gebėjimui komunikuoti tai, ką darai“ (p. 15). Galima spėti, kad šis dėstytojas ir sukūrė Darių Žiūrą – rašytoją. Kai nuspręsta, kad Zapkaus metodika kertasi su akademijos taikoma tapybos samprata, ir jam išvykus atgal į Niujorką, iš paskos išvažiavo beveik pusė kurso. Dariaus Žiūros „Diseryje“ šalia laiko ir mirties kategorijų svarbus yra sapno (skraidymo, plaukimo) konceptas. Sapnas vertinamas kaip kūrybos laboratorija, „alcheminis algoritmas, kuris padėtų sukurti tobulą paveikslą“ (p. 17). Pasąmonės veikla itin produktyvi, ištikus dvasinei krizei: „Prasivartau visą naktį, vis keldamasis ir užsirašinėdamas kliedesiais virstančias mintis“ (p. 42). Sapnas – tai paslaptis, nesuvokiamybė, bendra visų patirtis, nes kiekvienas esame susidūrę su identiška būsena: „Atsibundu lėtai, bandydamas sulaikyti atmintyje tirpstančią sapno mozaiką“ (p. 134). Puikiai tai perteikta ir kitoje vietoje: „Kažką sapnavau. Sapno nuotrupos pabirę, kaip puzzle, kurio didžioji detalių dalis dingo, o iš likusių neįmanoma atkurti siužeto“ (p. 122). Autoriui įdomūs nuo realybės atitrūkę, tarytum sapnuojantys, „skraidantys“, kiek išprotėję subjektai – jų specialiai ieškota: „Gustonių kaime gyveno du žmonės, kuriems buvo „ne visi namie“. Rajutė ir Kazė. Rajutės išprotėjimas pasireiškė tuo, kad visada vaikščiodavo garsiai kalbėdama su savimi, o Kazė tiesiog išgėręs imdavo durniuoti“ (p. 49). Ribų nepripažįstantis senis Kazė tapo dokumentinių Žiūros filmų personažu, deja, nepavyko nufilmuoti Rajutės ir Liepos, kuri jau gulėjo Rokiškio ligoninėje, neprisimindama vardo, neatpažindama savo vaikų. Minima ir sovietinių laikų legenda – kvailiams išduodamas „baltas bilietas“. Nors realiai jo pamatyti neteko, tačiau galima spėlioti, kas tokį bilietą turi. Beje, nušokęs nuo „bėgių“ atrodo ir minėtasis gėjus S., autoriaus „ginklo brolis“ (taip amerikiečiai vadina kartu tarnavusius), įnikęs į totalizatorių ir ieškantis „laimingų“ skaičių sistemos. Nors nieko nelaimi, tačiau neturi kitos motyvacijos gyventi. Ne kartą ir pats Žiūra elgėsi keistokai: vienu metu ištisus du mėnesius nepratarė nė žodžio – nekalbėjo nei su šeima, nei su aplinkiniais. Buvo tarpsnis, kai su keletu bičiulių vartojo narkotikus, „norėdami išlaikyti nenutrūkstantį minties hiperaktyvumą“ (p. 36), bandė neįprastas asmenines patirtis paversti meniniu projektu, kuris galėtų vadintis tiesiog „Gyvenimas“ (p. 36). Prie skraidymo malonumų galima priskirti ir dokumentinį filmą „Paukščių takas“, sukurtą 2001 m., vieną žiemos dieną iš lėtai besisukančio televizijos bokšto ištisai filmuojant Vilniaus panoramą. Pagreitintai sumontuotas į vienos valandos trukmę, filmas primena „lėtą melancholišką karuselę“ (p. 23). Žiūrai atrodo, kad pasauliui, ypač Vakarams, pamažu „važiuoja stogas“. Vaizdo ir virtualybės įsigalėjimas pakerta kažką esmingo, „vakariečiai apaugo savo susikurtais simuliakrais ir ėmė ilgėtis pabėgusios tikrovės nebesuvokdami, kam gyvena. Juos ištiko tapatybės krizė“ (p. 52). O postmodernus diskursas virsta posthumanistiniu: „Miręs subjektas reinkarnavosi į nesuskaičiuojamą daugybę tapatybių gyvajame ir negyvajame pasaulyje. Tapatybes įgavo augalai, gyviai, vabzdžiai, bakterijos ir mineralai. Posthumanizmas tarsi pagoniškas šamanas šoka ekstatišką šokį kiekvienai gyvai ir negyvai esybei naujo karo akivaizdoje“ (p. 57). Tiesa, šios įžvalgos ir išvados jokiu būdu nėra finalinės, įveikti pesimizmą galėtų padėti ir kitos, čia pat esančios autoriaus mintys, tokios kaip ši: „Estetiniai žmonių prisirišimai primena religinius įsitikinimus“ (p. 60). Taigi vakarietis yra ne mažesnis tikėjimo fanatikas už rytietį fundamentalistą – jis vertina savo kultūrinę praeitį, tiki menu, individo kūrybiškumu ir kūrybos apskritai prasme. Darius Žiūra, nepaisant kritikos Rytų, Vakarų ar konkrečiai Lietuvos atžvilgiu, visų pirma tiki gyvenimu, jo knyga spinduliuoja aistringa meile jam, o pavadinimą („Diseris“), perfrazuojant žinomą dainą, būtų galima pakeisti į A crazy little thing called life.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama