Eugenijus ŽMUIDA. DARIAUS ŽIŪROS „DISERIS“, arba PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI

Eugenijus ŽMUIDA. DARIAUS ŽIŪROS „DISERIS“, arba PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI...Eugenijus ŽMUIDA DARIAUS ŽIŪROS „DISERIS“, arba PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI Darius Žiūra. „Diseris“. Vilnius: Kitos knygos. Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2024, 179 p. Kaip gerai, kad turime dar vieną Pamišėlį! Tiesa, nežinau, ar trečiąjį, ar dešimtąjį, jei skaičiuosime nuo M. K. Čiurlionio laikų, nors ne taip ir svarbu, svarbiau, kad „pateptąjį“ – Nacionalinė premija (2024). Tai, be abejo, rodo aukštesnį tautos sąmoningumo lygį, nors Dariaus Žiūros knygoje išryškėjanti Lietuva – toli gražu ne Čiurlionio „Pasaka“. Greičiau antipasaka, nors „daina“, tiesą sakant, ne apie ją. Apie nuotykį, kuris vadinamas gyvenimu. Žiūra siekė mokslų daktaro vardo ir kaip savo meninio projekto komentarą (disertaciją) pateikė biografiją, vėliau, tą laipsnį jau apsigynęs, išleido knygą, pavadintą „Diseris“. Tai neeilinis, bet sveikintinas ekscesas akademiniame provincialios Lietuvos gyvenime, ištisai persmelktame kafkiškos baimės, galimos gogoliškos revizijos ar sankcijų iš aukščiau (Europoje) esančio kanceliarinio dangaus. „Diseris“ yra dar viena pasisekusi Žiūros avantiūra. Literatūros terminu – tai šelmio romanas. Biografinis pasakojimas fragmentiškas, nes pasakotojas kaskart pereina į analitinį tekstą, kuris, gvildendamas vis naują problemą, knygoje dominuoja. Nėra literatams būdingo mėgavimosi savimi, į skaitytojus tarytum nesiorientuojama. Savirefleksiją nustelbia savianalizė, žvelgiant į savo gyvenimo etapus nuo ekstazės (radus naują raiškos būdą, kurio galimybės atrodo begalinės) iki krizės, išsisėmus turiniui ir priėjus raiškos ribą. Svarbu, kad sugebama konstatuoti „dugną“, suprasti, kad „išakas“ pavargo, todėl nebandoma apgaudinėti nei savęs, nei kitų. To, kas buvo, nebranginimas leidžia eiti ieškojimų taku, išliekant atviram įvairiems posūkiams, radikalioms permainoms, „apie buitį visiškai negalvojant“. Apie autoriaus žmoną skaitytojas sužino atsitiktinai (vienoje vietoje imama kalbėti „mes“ vardu, po to paminimas jos vardas), kaip ir apie du sūnus (aptinkami vaikams piešti piešinukai). Taip apžvelgiamas gyvenimas virsta nušvitimų ir atradimų kaleidoskopu, piligrimas netampa didesnis už save buvusį, tačiau keičiasi, darosi atidesnis aplinkai ir kažkur kviečiančiam horizonto šauksmui, konstatuojantis savo trūkumus, ieškantis, neramus, aistringai, net rizikingai neriantis į naujus išbandymus. Įtraukdamas skaitytoją į monologines refleksijas, pasakotojas virsta gidu po modernius tapybos, portreto, foto, video menus su asociatyviomis lietuvių ir pasaulinių vardų ar pavyzdžių nuorodomis. Pirmas įspūdis, kad knyga parašyta vienu ypu – tai bene geriausia, kas gali „ištikti“ skaitytoją. Žinoma, rašyta po truputį, ilgai, įkvėpimo akimirkomis arba susitvenkus būtinybei išsikalbėti. Faktas, kad žmogus, nelinkęs pedantiškai planuoti, juo labiau neketinęs aprašyti savo gyvenimo, vis dėlto tai padarė, šis nuostatų ir įvykio neatitikimas lemia teksto unikalumą, kuria pamišėlio, gyvenančio nušvitimais ir užtemimais, užrašų poetiką. Ji apima viską, kas patenka Žiūros akiratin, pavyzdžiui, lietuviškas gyvenimas, daug kam atrodantis prėskas, nykus, knygoje tampa nepaprastai įdomus – intensyvus, kupinas keistų įtampų, nežinios, gėlos ir apmaudo. Kiekviename veide įžvelgiamas grožis ir neišvengiamas būties tragizmas. Laikrodis, kuris „sufleruoja įvairias ritmines struktūras“ (p. 7), portrete, nuotraukoje ar videofilme sustingdytas laikas („laiko skulptūros“) yra vienas svarbiausių pasakojimo konceptų. Laiko paradoksas išgyventas sovietinėje armijoje – viena vertus, tai miręs laikas, „kosminė nežinomybė“, egzistencinė žiema, kurią reikia iškentėti, antra vertus, nepaprastai intensyvi patirtis. Tuo metu, 1989 m., Lietuvoje atmosfera buvo įelektrinta mitingų, roko maršų, masinių renginių, tačiau prie šio paralelinio pasaulio buvo galima prisiliesti tik slapta skaitant iš namų atsiunčiamas laikraščių banderoles. Armijoje bręstama ne dienomis, bet valandomis, iš esmės pereinant kertinį iniciacijos ritualą. Negalėdamas pakęsti pasikartojančių ir vis įžūlesnių patyčių, kartą visos rikiuotės akivaizdoje žiebė seržantui į snukį ir, suėmęs už nosies, vedžiojo, priversdamas kiekvieno atsiprašyti, pats mintyse susitaikydamas, kad jau kitą dieną iškeliaus „pas baltas meškas“ (p. 143). Armijoje, Rusijos gilumoje, laisvadieniu knygyne aptiko René Magritte’o albumą: „Ryškus vizualios poezijos žybsnis mano galvoje sukėlė audrą. Tada aiškiai supratau, kad privalau studijuoti tapybą“ (p. 13). Šalia laiko fenomeno, viena iš pagrindinių temų ir problemų – mirtis. „Momento mori“ šūkio tikriausiai privalu nepamiršti kiekvienam, ypač filosofuojančiam menininkui („slapta pavydžiu žmonėms, kurie nesuka galvos dėl prarasto laiko, gali spręsti kryžiažodžius, valandomis žiūrėti teliką arba žaisti kompiuterinius žaidimus“, p. 130). Tačiau kartais mirtis, tūnojusi metafiziniame lygmenyje, įsiveržia į kasdienybę ir sukrečia savo brutalumu. Žiūra įtaigiai aprašo savo skendimo atvejus – tiesa, tokia patirtis greičiausiai būdinga ne jam vienam. Pirmąkart skęstantįjį išgelbėjo mama – intuicijos pažadinta iš saulėto snaudulio, šoko į vandenį ir ištraukė savo vaiką, dovanodama jam gyvybę antrąkart. Vėliau dvasinis ryšys su mama nutrūko (kaip ir su tėvu). Jie abu apgaudinėjo save ir kitus, vaizduodami idealią porą, reprezentacinę šeimą, kuri savo atžalas tarytum įsivaizduoja menininkais, tačiau iš tiesų daro viską, kad jie jais netaptų (p. 43–44). Vis dėlto paskutinis pasimatymas su mirties patale gulinčia mama aprašytas jautriai: „Čia ateina pažiūrėt, ar tavo lavoną jau išmest, ar dar ne, sako ji. Tada vėl nusuka žvilgsnį į langą ir panyra į savo neviltį. Žvilgsnis tampa tragiškai rūstus, lūpos įsitempia“ (p. 119). Sąmoningą, beatodairiškai spartų artėjimą mirties link liudija prostitučių veidai, subadytos kojos, desperatiška jų egzistencija nuo dozės iki dozės. Į Vilniaus stoties rajoną Žiūra nuėjo, apimtas depresijos. Tai, ką čia pamatė ir sužinojo, jį smarkiai sukrėtė. „Po susitikimo su ja kurį laiką vaikščiojau lyg trenktas. Tai veikė kur kas stipriau nei psichologo paslaugos“ (p. 28). Prostitučių rajonas – ne linksmybių ir pramogų arena, bet siaubo ir tragizmo koncentratas, tabu zona, esanti už saugumo ribos, problema, kurią visuomenė instinktyviai ignoruoja, rinkdamasi savigyną. Žiūra keletą metų jas fotografavo ir sukūrė vieną garsiausių savo ciklų „Veidai“. Keista, bet prostitučių nuotraukų komentaras pateikiamas gėjaus lūpomis: „Iš tikrųjų tame yra kažkokia paslaptis. Tuo pačiu metu neįtikėtinai gražu ir kartu nepaprastai sunku į tai žiūrėti. Labai dramatiška, labai tragiška, palūžimas ir skausmas. Tiesiog visa tai netelpa galvoje. Kad gyvi žmonės yra tokie [...]. Tai nuoga tiesa, be jokio bandymo ją pagražinti, padaryti iš to kažkokį šou. Atrodo, lyg būtum peržengęs ribą, kurios niekas neperženginėja. Labai sunku suvokti, kad tai realybė. Kad tai nesugalvota, kad tai ne fantazija. Labai sunku, baisu ir nepatogu tai įsisąmoninti. Labai nekomfortiška“ (p. 126). Stoties rajonas išryškina saviapgaulės mastą – renkamės gyventi „idealo ir kultūrinės idėjos iliuzijoje“ (p. 126), todėl tokios fotografijos yra politinis menas, kurį demonstruoti galėtų būti draudžiama. Tyrinėdamas prostitučių elgseną, savijautą, bebaimiškumą, autorius savotiškai žavisi „modelių“ drąsa, neribota laisve („lyg paukščiai, kurių neįmanoma susekti“, p. 30), jų pasirinkta „lėta, bet užtikrinta“ savižudybe. Mirties ir vilčių metafizinę sąjungą Žiūra dar anksčiau perteikė kita forma – tai vaško (nuo kapinėse surinktų žvakigalių) ir monetų, surankiotų fontanuose, lydinys, kuris nufrezuotas, nutrintas ir nušveistas tapo įspūdinga skulptūra. „Tai vienas iš stebuklingai man pavykusių daiktų. Man pačiam jis tapo mitu, apgaubtu nepakartojamumo ir mistikos aura“ (p. 98). 1995 m. surengęs instaliaciją „Miręs vanduo“ ir gavęs apdovanojimą – du mėnesius stažuotės Paryžiuje – jis lyg ir tapo žinomas, garsus, „atsivėrė durys į parodas“ (p. 18). Tačiau tikrumo ir užtikrintumo iliuzija netrukus išnyko, žengiant į socialinės tikrovės ir meno pasaulį, kuris ir kviečia, ir atstumia, naikina: „Toliau vyko prabangios parodos, buvo leidžiami katalogai, o menininko statusas tiek socialine, tiek ekonomine prasme išliko nulinis. Menininkai negaudavo honorarų, o po parodos meno kūrinys ir jo autorius tapdavo niekuo. Nei menininkas, nei jo darbas nebuvo nei socialiai, nei moraliai drausti. Sunkūs, daug vietos užimantys, trapūs ir specialių laikymo sąlygų reikalaujantys objektai po parodų tapdavo niekam nereikalingi. Iš didelio kiekio tuo metu mano sukurtų darbų išliko vos keli“ (p. 19–20). Degdamas aistra gyventi intensyviai, Žiūra keitė kūrybos erdves (kelis kartus užėmė jau negyvenamus, nugriauti skirtus pastatus), net įpročius (išbandė alkoholį ir narkotikus), kūrybinės raiškos priemones. Tačiau pastovi išliko atida kitam žmogui, nepažiniam, jo veide koduotam vidiniam pasauliui ir likimui. Tokia intencija atsirado mergaičių veidai iš antkapių („Kolekcija“), gimtojo Gustonių kaimo žmonių trumpi vaizdo įrašai. Keletą vasarų Palangoje piešė portretus, kad galėtų ne tik nemokamai atostogauti kurorte su šeima, bet ir šiek tiek užsidirbti. Tuo pat metu sukurti ciklai „Palanga 2000“, „Pliažas“, be abejo, turi išliekamąją vertę.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama