Karolis PAULAVIČIUS AR ŽALIOJI POLITIKA IŠGELBĖS PASAULĮ

Karolis PAULAVIČIUS AR ŽALIOJI POLITIKA IŠGELBĖS PASAULĮ...Karolis PAULAVIČIUS AR ŽALIOJI POLITIKA IŠGELBĖS PASAULĮ Klimato kaita tapo jautria tema daugeliui valstybių. Patirdami visuomenės spaudimą, Vakarų politikai vis dažniau pabrėžia savo žaliąją kryptį. Vis dėlto sprendimai dažnai prieštarauja vieni kitiems, yra nukreipti į kovą su pasekmėmis, bet ne su priežastimis. Net 196 valstybės pasirašė Paryžiaus susitarimą stabdyti klimato kaitą, įsipareigojo mažinti CO2 emisiją ir stengiasi tuos pažadus įgyvendinti. Tačiau trečiosios šalys neskuba imtis tokio pobūdžio veiksmų ir džiaugiasi išaugusiu konkurenciniu savo pranašumu, Vakaruose augant gamybos kaštams. Europa, siekdama dekarbonizacijos, bando žemyną deindustrializuoti, gamybą perkeldama į trečiąsias šalis, tuo būdu netiesiogiai finansuodama tokius režimus, koks valdo Kiniją. Prarandamos darbo vietos, auga ekonomikos pažeidžiamumas, didėja priklausomybė nuo trečiųjų šalių. Ar dekarbonizacijos siekiama nuoširdžiai, galima spręsti pagal statistiką. Naftos gavyba 2023 m. augo JAV 8,5 proc, Norvegijoje 6,4 proc., Brazilijoje 12 proc., Kinijoje 2,1 proc., Irane 10 proc., Nigerijoje 6 proc. Didinant naftos išgavimą, negalima tikėtis CO2 emisijos mažėjimo. Būtų panašu, jei deklaruodami kovą su alkoholizmu, sykiu didintume alkoholio gamybą. Nors JAV ir Norvegija savo CO2 emisijas mažina, didindamos naftos gavybą, jos žaidžia dvigubą žaidimą. Pripažinkime, tai neturi nieko bendra su žaliuoju kursu. Naujasis JAV prezidentas žada dar labiau didinti naftos pasiūlą [iškart po inauguracijos pasirašęs vykdomąjį įsakymą, kad šalis pasitraukia iš Paryžiaus susitarimo, – red.]. Iš esmės dabartinė žaliojo kurso politika griauna Vakarų konkurencingumą, nepasiekdama norimo rezultato. Užsibrėžtas tikslas atsisakyti vidaus degimo variklių verčia užsidaryti automobilių gamyklas Vokietijoje. Į tų variklių gamybą buvo investuota labai daug lėšų ir įdirbio, todėl mažai kas galėjo konkuruoti su Europos gamintojais. O elektromobilių rinkoje vokiečiai neįstengia transporto priemonių gaminti tokia kaina kaip kinai. Ar vertėjo eiti šiuo keliu, labai abejotina. Elektromobiliai su nepaprastai sunkiomis baterijomis reikalauja gerokai daugiau energijos, nesvarbu, kad ji atkeliauja kabeliais, energijos suvartojama gerokai daugiau, o tai neturi nieko bendra su ekologija. Patys elektromobiliai nėra patrauklūs net ir turintiems nuosavą namą su garažu, ką jau kalbėti apie daugiabučių gyventojus, todėl ši iniciatyva gyvuoja, tik palaikoma subsidijų. Elektromobiliai nėra patogūs dėl ilgo įkrovos laiko, menko pasirinkimo, infrastruktūros stokos, didelio nuvertėjimo. Kodėl priimami tokie sprendimai, kaip vidaus degimo variklių atsisakymas? Tą lemia greit ir lengvai pasiekiamas rezultatas. Priimti esminius ir efektyvius sprendimus, iš tikrųjų stabdančius klimato kaitą, nėra paprasta, todėl kovojama, uždraudžiant vidaus degimo variklius, plastikinius kokteilių šiaudelius, nors visi supranta, kad šiaudelių uždraudimas planetos neišgelbės. Europoje CO2 emisija 2000–2023 m. sumažėjo 30 proc., tačiau Kinijoje per tą patį laikotarpį išaugo 262 proc., Indijoje 197 proc., Vietname 560 proc., Saudo Arabijoje 135 proc., Indonezijoje 126 proc., Rusijoje 23 proc., Irane 120 proc. Taigi žalioji politika nepasiekia norimo rezultato, o ir patys teršiame ne ką mažiau, nes visa ekonomika nukreipta į vartojimo augimą, nors prekių gamyba perkelta į trečiąsias šalis. Bandome patys apgauti save. Norint mažinti taršą, pirmiausia būtina susikoncentruoti į vartojimo mažinimą. Tai prisidėtų prie taršos mažėjimo, be to, neaugintų raumenų tokiems režimams, koks klesti Kinijoje. Vartojimo mažinimas nereiškia ekonomikos lėtėjimo. Būtų perkami kokybiškesni, ilgiau tarnaujantys, bet brangesni produktai, geresnės paslaugos, vertingiems daiktams sugedus, jie būtų taisomi. Žmonės linkę išleisti tiek, kiek uždirba, pagrindinis klausimas, kaip tas uždarbis paskirstomas. Dabartinis įsitikinimas, neva vartojimą atperka atliekų rūšiavimas, yra utopija. Daugybė jų, pavyzdžiui, kombinuotos pakuotės tetrapak, dažniausiai gaminamos iš kartono, polimerų ir aliuminio, netinka perdirbimui, todėl paprasčiausiai deginamos ar vežamos į sąvartynus. Plastikas gali būti perdirbamas ribotą kiekį kartų, o pats jo perdirbimas reikalauja didžiulių energijos sąnaudų. Gėrimo buteliukas, įdėtas į taromatą, niekur neišgaruoja, problema neišnyksta. Ir čia kyla esminis klausimas, kaip mažinti vartojimą? Gyventojai įpratinti be saiko vartoti, tačiau keisti įpročius daug sudėtingiau, negu uždrausti kokteilių šiaudelius ar vidaus degimo variklius. Politika seniai jaučia idėjų badą, o siekis keisti įpročius sukeltų daug didesnį pasipriešinimą, negu persodinimas į kitokį automobilį. Plėtojant žiedinę ekonomiką ar pakuočių apmokestinimą, galima gana greitai tikėtis rezultatų, bet keisti vartotojų įpročius, pasitelkiant švietimą, reikės daugybės laiko. Einant šiuo keliu, nepakaks vienos kadencijos parlamente, todėl Europos politikai tam skiria mažai dėmesio. Saulės parkai – dar viena tema. Nuostabu matyti namų stogus, įdarbintus gaminti elektros energiją, tačiau derlingos žemės atidavimas saulės elektrinėms įrengti, jau visai kas kita. Vis daugiau žemės plotų užleidžiant elektrinėms, kyla maisto produktų kainos, keičiasi regionų ekonomikos struktūra. Šiuose plotuose generuojamos pajamos dažniausiai nugula ne tame regione, skirtingai negu žemę naudojant ūkininkavimui. Klimato kaita didina pasaulinės migracijos srautus, nes daug kur trūksta maisto, bet didžiausi plotai atiduodami saulės jėgainėms, kurių efektyvumas abejotinas. Tam, kad pasiektų vienos vėjo jėgainės 250 kW efektyvumą, saulės parkuose sumontuojami 625 moduliai po 400 W. Žemės plotai naudojami neefektyviai. Saulės energijos gavyba galėtų būti plėtojama dykumose, kurias naudoti žemės ūkiui ypač sudėtinga, o saulės elektrinių efektyvumas ten daug didesnis negu Europoje. Būtų galima Alžyrą, kurio 80 proc. teritorijos sudaro dykuma, elektros kabeliu sujungti su Ispanija, juk atstumas jūra vos 300 km. Tiesa, panašių iniciatyvų jau esama. 2017 m. kilo EuroAfrica Interconnector idėja Egiptą, Kiprą ir Graikiją sujungti 1396 km ilgio 2000 megavatų linija nuo Egipto, per Kiprą, Kretos salą iki Graikijos, per metus galėsiančia perduoti 17,5 Twh energijos. Projektas suskirstytas į kelis etapus. Pirmoji 1000 megavatų linija turėtų būti baigta 2028–2029 m. ir kainuos apie 2,5 mlrd. eurų. Čia vienas iš pavyzdžių, kaip žalioji energija galėtų patekti į Europą, neaukojant dirbamos žemės plotų ar miškų.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama