Almantas SAMALAVIČIUS. PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI (2) (1)

Almantas SAMALAVIČIUS. PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI (2) (1)...Almantas SAMALAVIČIUS PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI (2) Nors modernioji kultūra „meldžiasi“ pažangos ideologijai, juo labiau dabar, įsigalėjus naujosioms technologijoms, niekuomet netrūko skeptikų, pagrįstai tuo susižavėjimu abejojančių, ypač kad masinis „objekto“ garbinimas iš tikrųjų įgauna vis daugiau religiniam kultui būdingų bruožų. Vakaruose bene pirmieji technologinių proveržių grėsmes intuityviai suvokė ir priešintis pradėjo Didžiosios Britanijos darbininkai, skaudžiausiai patyrę XIX a. industrializacijos pasekmes. Gaivališkai susibūrę luditai socialinių blogybių priežastimi laikė mašinas, sunaikinusias ankstesnį gamybos būdą. Vadinamieji mašinų daužytojai supaprastintai įsivaizdavo, kad naikindami techninius įrenginius atkurs status quo. Anglija buvo labiausiai urbanizuota ir industrializuota Europos šalis, anglai pirmieji patyrė ekonominius ir socialinius to padarinius: sparčią fabrikų ir gamyklų plėtrą, darbo jėgos išnaudojimą, didėjančią socialinę atskirtį ir t. t. Nors XIX a. Anglijoje pagerinti žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas siūlė net kai kurie pramonininkai, pavyzdžiui, Robertas Owenas, seras Titus Saltas, be to, buvo sudaryta speciali britų parlamento komisija, tačiau nacionaliniu mastu jokių sprendimų nepavyko įgyvendinti. Luditus vėliau (ir ne be pagrindo) kritikavo Vakarų marksizmo klasikai, vis dėlto spontaniška reakcija į fabrikinio gamybos būdo įsigalėjimą, sudavusį kone mirtiną smūgį tradicinei gyvensenai ir darbo pobūdžiui, nebuvo nei komiška, nei naivi. Kita vertus, luditų „sukilimo“ laikais labai trūko rimtų intelektualinių studijų, kurios padėtų suprasti jau įvykusių technikos ir pramonės revoliucijų mastą, ryškėjančias ateities tendencijas. Veikalai, apmąstantys moderniosios visuomenės santykį su technologijoms, pasirodė gerokai vėliau, kai industrinis kapitalizmas jau buvo tvirtai įsišaknijęs visoje Europoje ir už jos ribų. Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje buvo daug svarstoma apie masinės kultūros įsigalėjimą, kiek vėliau imta analizuoti ryškesnes industrinės visuomenės prieštaras. Šiame kontekste būtina paminėti Ivaną Illichą, analizavusį tokias svarbias sistemas kaip švietimas ir sveikatos apsauga.1 Tačiau technikos įsigalėjimu ir to pasekmėmis Vakarų kultūrai beveik niekas nesidomėjo. Nors dar anksčiau teorines įžvalgas apie techniką išdėstė Martinas Heideggeris, kai kurie kiti filosofai, bet dėl minčių abstraktumo, sąvokų miglotumo, sudėtingos kalbinės raiškos daugelio veikalų poveikis kitapus akademinių ribų buvo ribotas. Žiniasklaida ir politinės institucijos liko abejingos bandymams apmąstyti fundamentaliai visuomenę transformuojančių technologijų iškilimą, jo priežastis, esamas ar numanomas pasekmes. Atvirkščiai – stiprėjo įsitikinimas, kad sparti technikos ir technologijų raida yra tiesiausias kelias į socialinę gerovę. Tikėta, esą technologijų raida įveiks visas kliūtis, atsirandančias pažangos kelyje, nors kai kurie šio proveržio aspektai (pavyzdžiui, branduolinės energijos panaudojimas net ir taikiais tikslais) kėlė didžiulį nerimą. Prancūzijoje 1954 m. pasirodžiusi sociologo, teisininko ir teologo Jacques’o Ellulio knyga „Technika kaip šimtmečio problema“ iš pradžių sutikta gana abejingai. Anuomet vienvaldiškai buvo įsigalėjęs egzistencializmas, kurio išgarsėjusiems atstovams (Jeanui Pauliui Sartre’ui, Albert’ui Camus) rūpėjo visai kitos problemos. Reikalai pasikeitė, kai šis nutylėtas veikalas buvo išverstas į anglų kalbą ir 1964 m. išleistas Jungtinėse Valstijose, tiesa, pavadintas „Technologinė visuomenė“.2 Knygos į anglų kalbą vertėjas įtikinamai pagrindė, kodėl anglosaksiškos intelektualinės kultūros kontekste pasirinko ne Ellulio dažniau vartotą „technikos“, bet „technologijos“ sąvoką. Prie knygos sėkmės Jungtinėse Valstijose prisidėjo anglų rašytojas Aldousas Huxley’s, plačiai pagarsėjęs distopiniu romanu „Puikus naujasis pasaulis“, kitais iki šiol skaitomais prozos kūriniais. Tuo metu Huxley’s dėstė Jungtinėse Valstijose ir, būdamas plačiai žinomas rašytojas, darė įtaką visuomenės nuomonei. Paklaustas, kokias europiečių intelektualų parašytas knygas laiko reikšmingiausiomis, ką rekomenduotų išversti į anglų kalbą, rašytojas nedvejodamas išskyrė vėliau pagarsėjusį Jacques’o Ellulio veikalą, kuriuo žaibiškai susidomėta. Rekomendacija tapo kūnu. Vertimas iš pradžių irgi vertintas prieštaringai. Vienas iš garsiosios Toronto komunikacijų mokyklos atstovų, buvęs Marshallo McLuhano doktorantas, vėliau profesorius tėvas Walteris Ongas, SJ, vienas iškiliausių pasaulyje oralinės kultūros tyrinėtojų, tvirtino, kad „Technologinės visuomenės“ autorius pernelyg sureikšmino, net suabsoliutino technologijų įtaką. Kaltinimai „technologiniu determinizmu“ persekiojo Ellulį visą gyvenimą. Iki šiol pasigirsta tokių menkai pagrįstų pareiškimų. Beje, autorius iš anksto numatė, kad techno-optimizmu apsikrėtę skaitytojai jo pažiūras laikys pesimistinėmis, net fatalistinėmis. Apie tai jis užsiminė prancūziškojo savo knygos leidimo pratarmėje. Vėliau viskas pasikeitė. Toronto mokyklos neformali, įvairioms disciplinoms (komunikacijai, ekonomikai, antropologijai, klasikinei filosofijai ir kt.) atvira tyrėjų grupė, susispietusi apie Marshallą McLuhaną ir Haroldą Innisą, išsamiau susipažinusi pritarė knygos „Technologinė visuomenė“ argumentams. Modernieji Vakarai, ypač XX a., tapo ne tik priklausomi nuo technologijų, bet ir savo raidos perspektyvas ėmė sieti išimtinai su jų plėtra. Ellulis buvo įsitikinęs, kad technologijos daro visuomenei didelį sisteminį poveikį, drastiškai keičia jos pobūdį. Ši mintis artima ir pačiam McLuhanui, tvirtinusiam, kad komunikacijos būdai yra kiekvienos visuomenės „centrinė nervų sistema“. Tačiau poveikis, kokį medijos daro individams ir sociumui, toli gražu nėra neutralus. Kiekviena medija kelia savus reikalavimus, formuodama visuomenės tipą ir charakterį. Ellulis knygos pratarmėje rašė, kad technologijos neretai painiojamos, netgi tapatinamos su mašinomis. Šią, anot jo, nemenką nuodėmę darė net įžvalgusis mąstytojas, miestų ir technologijų istorikas bei teoretikas Lewisas Mumfordas. Žinoma, technika ir mašina yra glaudžiai susijusios, juk bet kokia mašina yra technologinės raidos produktas, tačiau, pasak prancūzų sociologo, technikos redukavimas iki mašinos iš esmės klaidingas ir klaidinantis. Mašina – tik viena iš daugelio technikos formų, nors ir labai akivaizdi. Moderniosios visuomenės esminė problema ne tai, kad ji sukūrė galingas įvairaus pobūdžio technikas, mašinas, o tai, kad visus technikos principus beatodairiškai pritaikė visoms gyvenimo sritims. Sociologas atmetė ir plačiai paplitusią mintį, esą technologijos proveržius lemia mokslo atradimai. Nors tarp jų ir yra tam tikrų sąveikų, ypač kalbant apie XIX a., tačiau technologijos, Ellulio įsitikinimu, niekada nebuvo ir nėra mokslo atradimų pritaikymas gyvenimo praktikai, juo labiau ne „taikomasis mokslas“.3 Techniką mąstytojas laikė „racionaliai sukurtų ir absoliučiai efektyvių (tam tikru raidos etapu) metodų visuma, pasireiškiančia kiekvienoje veiklos srityje.“4 Kitaip tariant, technika turi ne vien mechaninį pavidalą, tai nepalyginamai platesnis, totalus reiškinys, persmelkiantis visus industrinės visuomenės veiklos, socialinio ir net privataus gyvenimo segmentus. Dėl nenoro ar nesugebėjimo suvokti, koks technikos poveikis visuomenei, žmonės aklai tiki technologinės pažangos mitologija ir neįsivaizduoja jokio savo gyvenimo aspekto, kuris nebūtų vienaip ar kitaip paveiktas technologijų. Pasak Ellulio, technikos vaidmuo itin didelis dar ir todėl, kad technika egzistuoja ne vien išorėje, ji labai sparčiai ir be didesnio pasipriešinimo integruojama į vidų ir tampa individo savastimi. Štai čia ir prasideda problemos. Skirtingai nuo paprastesnių įrankių, kuriuos sukūrė, kontroliuoja ir valdo žmonės, technologijos plėtojasi autonomiškai, pačios didina savo poreikį, darydamos įtaką žmonėms, nepriklausomai nuo jų norų ar valios. Individai neretai savanoriškai pasiduoda technikos poveikiui, nes neabejoja (o tas neretai tiesa), kad ji padeda efektyviau spręsti įvairiausias problemas. Kita vertus, beribis tikėjimas pažanga nuteikia naiviai įsivaizduoti, kad žmonės tvirtai valdys ir kontroliuos naująsias technologijas, nes yra jų kūrėjai. Tačiau viskas gerokai sudėtingiau – technika, įsiskverbusi į žmogaus savastį, jam to nė neįtariant, todėl neprieštaraujant, ima diktuoti jo mąstymui ir veiklai. Ši įžvalga apie technikos autonomiškumą, beje, puikiai paaiškina, kodėl ir suaugusieji, ir vaikai itin greitai tampa priklausomi nuo naujųjų, ypač šiuolaikinės multimedijos, technologijų ir kodėl taip sunku šią priklausomybę įveikti. Didėjanti priklausomybė verčia trokšti vis naujesnių, vis rafinuotesnių technologinių įrenginių, kuriuos be saiko vartojant pristingama valios ir gebėjimo perprasti, kokio masto poveikį naujosios technologijos daro sąmonei, įpročiams, mąstymui. Pastaruoju metu išsikeroję socialiniai tinklai, įvairios virtualių žaidimų formos, nekalbant apie galybę kitų medijų, kuria antrinę realybę, kuri daugelį siurbte įsiurbia, nesugebama, net neketinama iš to išsivaduoti, nesuvokiamas nei priklausomybės mastas, nei poveikis psichikai. Neseniai bendraudamas su senu bičiuliu, išgirdau šiurpią istoriją. Jis beveik kasmet vasarą apsilankydavo vaikystės draugo sodyboje. Į akis krito tai, kad ten visada matydavo vieną ir tą patį vaizdą – draugo sūnus būdavo lipte prilipęs prie kompiuterio, neateidavo nei pasisveikinti, nei kviečiamas pietauti. Pasirodo, gimnazisto aistra – kompiuteriniai žaidimai, dėl kurių ne tik tėvams, bet ir draugams sunkiai pavykdavo atplėšti jį nuo ekrano. Po kurio laiko sužinojo, kad to draugo sūnus, įstojęs į universitetą ir baigęs pirmą kursą, be jokių priežasčių, be paaiškinimų staiga nusišovė tėvo ginklu, laikytu namuose... Šiuolaikiniai žmonės nuoširdžiai tiki, kad bet kuri naujausia technologija pagerina gyvenimo kokybę, o senesnių ar paprastesnių technologijų naudojimas reiškia beviltišką atsilikimą. Kadaise, remdamasis tokia logika, JAV prezidentas Trumanas 1972 m. paskelbė tarptautinę „vystymosi“ (development) doktriną, suskirsčiusią pasaulį į „išsivysčiusias“ ir „besivystančias“ šalis. Bet ji tik dar labiau pagilino nevakarietiškų, mažiau technologizuotų valstybių socialines problemas.5 Po kurio laiko ne tik išsisėmė globaliai taikoma „vystymosi“ samprata, bet ir susikompromitavo akademinės kultūros puoselėta, politikos gairėmis paversta „modernizacijos“ teorija. Nepaisant akivaizdžių nesėkmių, bandant šias prieštaringas intelektualines trajektorijas pritaikyti socialinėms reformoms, pažangos ideologija toliau reiškiasi kitomis, gerokai rafinuotesnėmis formomis. Ellulis, nors buvo pravardžiuojamas technofatalistu bei deterministu, iš esmės kritikavo ne tiek pačias technologijas ar inovacijas, stimuliuojančias jų raidą, net ne istorinį to poveikį kultūros procesams. Sociologas analizavo sisteminį technologinės plėtros poveikį žmonių gyvensenai, mąstymui, elgsenai. Šiuo atžvilgiu technologijos turi milžinišką galią – formuoja ne tik socialinę savivoką, bet ir primeta veiklos „matricą“. Tačiau visoms žmonijos problemoms išspręsti siūlo vien techninius sprendimus. Todėl technologijų plėtra ilgainiui pradeda kelti pavojų laisvei – esmingai ją apriboja, priversdama individus veikti ir elgtis pagal technologijų diktuojamą logiką. Ellulio teigimu, to pasekmė – sumažėjęs autonomiškumas: „Įvairios techninės sistemos įsiveržė tokiu mastu, kad apėmė visas gyvenimo sferas, netgi tas, kurios iki tol buvo netechninio pobūdžio. Žmogaus gyvenimo visuma dar nėra visiškai persmelkta technikos – esama vietos veiklai, kuri nėra nei racionali, nei sistemiška. Tačiau spontaniškos veiklos ir technikos susidūrimas lemia katastrofiškus padarinius bet kokiam spontaniškumui.“6

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama