Almantas SAMALAVIČIUS. PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI (2) (2)

Almantas SAMALAVIČIUS. PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI (2) (2)...Šiuolaikiniai žmonės nuoširdžiai tiki, kad bet kuri naujausia technologija pagerina gyvenimo kokybę, o senesnių ar paprastesnių technologijų naudojimas reiškia beviltišką atsilikimą. Kadaise, remdamasis tokia logika, JAV prezidentas Trumanas 1972 m. paskelbė tarptautinę „vystymosi“ (development) doktriną, suskirsčiusią pasaulį į „išsivysčiusias“ ir „besivystančias“ šalis. Bet ji tik dar labiau pagilino nevakarietiškų, mažiau technologizuotų valstybių socialines problemas.5 Po kurio laiko ne tik išsisėmė globaliai taikoma „vystymosi“ samprata, bet ir susikompromitavo akademinės kultūros puoselėta, politikos gairėmis paversta „modernizacijos“ teorija. Nepaisant akivaizdžių nesėkmių, bandant šias prieštaringas intelektualines trajektorijas pritaikyti socialinėms reformoms, pažangos ideologija toliau reiškiasi kitomis, gerokai rafinuotesnėmis formomis. Ellulis, nors buvo pravardžiuojamas technofatalistu bei deterministu, iš esmės kritikavo ne tiek pačias technologijas ar inovacijas, stimuliuojančias jų raidą, net ne istorinį to poveikį kultūros procesams. Sociologas analizavo sisteminį technologinės plėtros poveikį žmonių gyvensenai, mąstymui, elgsenai. Šiuo atžvilgiu technologijos turi milžinišką galią – formuoja ne tik socialinę savivoką, bet ir primeta veiklos „matricą“. Tačiau visoms žmonijos problemoms išspręsti siūlo vien techninius sprendimus. Todėl technologijų plėtra ilgainiui pradeda kelti pavojų laisvei – esmingai ją apriboja, priversdama individus veikti ir elgtis pagal technologijų diktuojamą logiką. Ellulio teigimu, to pasekmė – sumažėjęs autonomiškumas: „Įvairios techninės sistemos įsiveržė tokiu mastu, kad apėmė visas gyvenimo sferas, netgi tas, kurios iki tol buvo netechninio pobūdžio. Žmogaus gyvenimo visuma dar nėra visiškai persmelkta technikos – esama vietos veiklai, kuri nėra nei racionali, nei sistemiška. Tačiau spontaniškos veiklos ir technikos susidūrimas lemia katastrofiškus padarinius bet kokiam spontaniškumui.“6 Taip atsitinka todėl, kad techninė veikla pranašesnė (ir efektyvesnė) už bet kokią kitą veiklą. Sukuriama iliuzija, esą galutinis bet kokios veiklos tikslas – anksčiau ar vėliau tapti technine. Ellulis aiškino, kad technika, iš pradžių būdama tik išorinis veiksnys, ilgainiui persikelia į tas žmogaus gyvenimo sferas, kurios niekuomet anksčiau nebuvo susijusios su technologijomis. Galiausiai netechninei veiklai, netgi netechniniam požiūriui nebelieka vietos. Ypač akivaizdus to pavyzdys – mobiliųjų telefonų atsiradimas. Šį XIX a. antrosios pusės išradimą technologinės inovacijos patobulino – fiksuotą ryšį pakeitė mobilusis, galiausiai tapęs išmaniuoju. Tai padarė totalų poveikį gyvensenai ir įpročiams visuotiniu mastu. Anksčiau telefonu buvo naudojamasi gana saikingai, technologinė transformacija iš fiksuoto į mobilųjį (juo labiau išmanųjį) ryšį viską apvertė aukštyn kojomis. Dabar telefonų ekranus abonentai be perstojo brauko namuose, darbe, gatvėje, viešajame transporte, kavinėse, net ir teatruose, reguliariai tikrindami savo elektroninį paštą, rašydami žinutes virtualiems „pašnekovams“, „laikindami“ arba karštligiškai naršydami naujienų portalus. Prisipažinsiu, nejauku restorane matyti šeimas ar poreles, kurios, užuot bendravusios, renkasi technologinę atskirtį, mobiliuosius „žaisliukus“ trumpam paleidžia iš rankų tik tada, kai atnešamas maistas ar pateikiama sąskaita. Ko gero, tuo pasireiškia jau ne vienatvė minioje, apie ką praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje rašė sociologai Davidas Riesmanas, Nathanas Glazeris, Reuelis Denney’s, bet atsiranda „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ (pasitelkiant antropologo Alphonso Lingio knygos pavadinimą). Tokią kone išvien virtualiai bendraujančią minią vienija jau ne ankstesnis bendrumo jausmą sustiprinantis buvimas viešosiose erdvėse, pašnekesiai akis į akį ar įprasti tarpasmeniniai santykiai, bet sms žinutės, įrašai, nuotraukos Veidaknygėje, „klikai“ ir vienas kito įrašų „palaikinimai“. Kad ir kaip džiaugtumės virtualaus bendravimo privalumais, ši technologija transformuoja įprastinį, per tūkstantmečius nusistovėjusį tarpusavio bendravimą, radikaliai keičia jo turinį, atmeta galimybę balsu išsakyti savo ir išgirsti kito nuomonę, užuominas, potekstes, nepertraukiamai plėtoti dialogą, pajusti unikalią bendravimo fizinėje erdvėje atmosferą, matyti ir jausti pašnekovų žvilgsnius, nuotaikas, šypsenas ar susirūpinimą, prisilietimus, nuostabą, atsispindinčią veiduose... Šie elementarūs, tačiau būtini bendravimo atributai dingsta, plečiantis technologinei dramai, kurios dalyviai, vaizdžiai tariant, tampa nusikaltimo prieš save pačius bendrininkais. Šią transformaciją lemia įgyta ir jau beveik neįveikiama priklausomybė nuo naujausių technologijų, didėjanti sulig kiekviena nauja karta. Vienas iš esmingesnių technikos ypatumų yra savaiminis jos tobulėjimas (self-augmentation), nuolatinis savo valdų plėtimas. Tai susiję su pačia technikos prigimtimi. Ellulis rašė: „Savaiminis technikos tobulėjimas turi bent du aspektus. Šiuo metu technika pasiekė tokį evoliucijos tašką, kuriame ji transformuojasi ir progresuoja beveik išsiversdama be ryžtingo žmonių įsikišimo. Jie su tokiu entuziazmu priima techniką, yra taip įsitikinę savo pranašumu ir taip pasinėrę į technologinę aplinką, kad visi be išimties orientuojasi į nenutrūkstamą pažangą. Visi triūsia šio tikslo labui, kiekviena profesija, kiekvienas amatas siekia įdiegti kuo didesnius techninius patobulinimus.“7 Antra vertus, mąstytojas suvokė, kad technologijų užmojis pačioms plėsti savo valdas susijęs su nemenkomis prieštaromis. Ankstesnes įžvalgas toliau plėtodamas knygoje „Technologinė sistema“, Ellulis klausė: „Argi galima su technologijomis elgtis taip, tarsi jos egzistuotų pačios? Argi galima technologinę sistemą vadinti laikrodžiu, kuris veikia savaime?“8 Į šiuos savo klausimus pats atsakė: technologijos egzistuoja tik todėl, kad jų funkcionavimą palaiko žmonės, todėl technologijų analizė neišvengiamai susijusi ir su žmogaus vaidmens tyrinėjimu. Negana to, technologinė sistema yra tam tikras vaizdinys, abstrakcija, ji niekuomet nepasireiškia akivaizdžiu pavidalu. Labai svarbu užčiuopti ir atskleisti tos sistemos esmę ir tikrąjį jos veikimą. Būtina atmesti požiūrį, esą technologijos – elementarūs instrumentai, o technologinė sistema neegzistuoja, atseit čia tik įaudrintos kažkieno vaizduotės vaisius. Technologijos susijusios ir su mašinomis, jų kūrimu bei naudojimu, tačiau tai toli gražu neįrodo, kad dabartinės technologijos yra nesisteminės, o jų veikimas pasireiškia tiktai kai kuriose srityse. Pasak Ellulio, jos veikia kaip ištisa sistema, ją suvokti ir tyrinėti reikia taip, kaip tyrinėjama gamta, kuri yra nepaprastai sudėtinga, galybę sandų turinti visuma. Technologijų irgi negalima redukuoti iki vieno ar keleto komponentų. Vėlesnėje knygoje „Technologinis blefas“ (1990) Ellulis pabrėžė, kad technikos ir technologijų dominavimas moderniosios visuomenės gyvenime yra realus ir neginčytinas faktas. Tačiau nesutiko su mintimi, kad žmonės turėtų paklusti technologinės raidos logikai, aklai pasiduodami technologijų diktatui: „Jei technika leidžia atlikti viską, tai tampa absoliučia būtinybe. Prieš trisdešimt metų sakiau, kad tokio pobūdžio technika yra mūsų laikų neišvengiamybė ar netgi likimas. Manau, įvykiai tą iš esmės patvirtino. Negalime išvengti technologijų, jos įsitvirtinusios kiekvienoje srityje ir visoje realybėje. Už jų suvokimo ribų nėra visiškai nieko. Tai causa sui. Kasdieninė sveika nuovoka tą išreiškia posakiu, esą pažangos negalima sustabdyti. Tačiau ši visuotinai paplitusi populiari frazė dabar tapo lemiamu žodžiu, aptariant bet kokius reiškinius visais šiais klausimais. Prasidėjus kalboms apie rizikas, išlaidas ir t. t., mokslininkai ir technologai baigia diskusiją sakydami, kad negalima užkirsti kelio pažangai.“9 Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pažangos reikėtų siekti aklai ir beatodairiškai, ar kad bet kokio pobūdžio progresas yra galutinis žmonijos tikslas. Progreso rūšys labai įvairios. Kai kurios susijusios su milžiniška, net neišmatuojama rizika. Kita vertus, žmonės, apdovanoti mąstymo galiomis, yra pajėgūs, remdamiesi sveika nuovoka, patirtimi bei prognozėmis, numatyti būsimus savo sukurtų „įrankių“ padarinius. Technologijų daromos žalos neįmanoma atsieti nuo jų teikiamos naudos: „Įsitikinome, kad beveik neįmanoma atskirti gerų ir naudingų metodų nuo tų, kurie blogi ar nenaudingi. Lygiai taip pat yra bergždžia kalbėti apie „gerą technikos naudojimą.“ Supaprastinti tokio pobūdžio vertinimai remiasi labai apibendrintais, glaustais ir abstrakčiais požiūriais be jokio konkretaus technikos reiškinio ir techninės pažangos kaip tokios tyrimo. Tiesą sakant, viskas tampa daug sudėtingiau tą akimirką, kai nustojame žvelgti į visa tai abstrakčiai, liaujamės tuščiai filosofuoti, bet pradedame nagrinėti kurios nors konkrečios technikos funkcionavimą ir jos raidą. Tačiau net ir tuo atveju imtis klasifikavimo labai nelengva, nes kiekviena technika sukelia labai skirtingus padarinius.“10 Ellulis pabrėžė, kad technologijų raida yra kompleksiškas, labai prieštaringas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į pernelyg supaprastintą dalykų skirstymą į gerus ir blogus. Kita vertus, neigti, keiksnoti ar kaltinti technologijas irgi beprasmiška. Būtina suvokti šio reiškinio logiką ir kiek įmanoma tiksliau numatyti bei įvertinti neišvengiamus raidos padarinius. Tačiau kaip apmąstyti šį fenomeną kultūroje, kurią apėmęs absoliutus (pasi)tikėjimas progresu, todėl visuomenė technologinę pažangą laiko neginčytina modernumo sąlyga (sine qua non)? Neigiami ar potencialiai žalingi technologijų raidos padariniai – tai kaina, kurią privaloma sumokėti už patogesnį gyvenimą, geresnį ir greitesnį susisiekimą, galimybę turėti daugiau laisvalaikio, pramogų ir kitų atseit savaime suprantamų modernaus gyvenimo būdo privalumų

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama