Vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (3)

Vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (3)...Totalitarizmas ir mąstymo „sąmokslininkiškumas“ „Sąmokslo teorijų“ taikymą ir poveikį geriau suvoksime, prisiminę šios sąvokos iškilimą ir joje glūdinčius mokslinių tyrinėjimų pėdsakus. Mąstymo „sąmokslininkiškumą“ imta svarstyti praeito amžiaus 4-uoju dešimtmečiu. Tą paskatino Didžiojo karo pradžios aplinkybių apmąstymai. Bandyta suvokti dviejų įsivyraujančių totalitarinių režimų pobūdį, jų iškilimo „istorinius dėsningumus“, totalitarinių lyderių ir jiems paklusnių masių psichologiją. Jau pačius tuos režimus derėjo suvokti kaip „sąmokslininkiškus“ demokratinio pasaulio atžvilgiu, juolab kad niekaip nebuvo galima prieiti prie tikrų informacijos šaltinių. Tiesa, nelabai ir stengtasi, tenkintasi ideologinėmis klišėmis arba pačių režimų pateikiamais „duomenimis“. Juk ir šiandien pasaulio žiniasklaida įsijautusi remiasi įvairiausiais Kremliaus nuleidžiamais „įrodymais“. Totalitariniai režimai mases įtikinėja įvairiais prieš juos nukreiptais „sąmokslais“. Theodoras Adorno bandė išsiaiškinti, kokie žmonių tipai labiau linkę tokiomis teorijomis tikėti ir jas skleisti, kodėl masės klusniai pasiduoda totalitarinių bei autoritarinių lyderių valdymui. Tad buvo iškelta totalitarizmo su psichologinėmis jo savybėmis ir „sąmokslininkiškumo“ jungtis. Išsirutuliojo gana paprastas „sąmokslo teorijomis“ linkusio įtikėti psichologinio tipo vaizdinys su įskiepytu patologijos bruožu. Tą fenomeną įvardijo ir Karlas Popperis, jau po Antrojo pasaulinio karo parašyto veikalo „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ 2 tome nukalęs įvairiose humanitarinių mokslų srityse plačiai paplitusią sąvoką „visuomenės sąmokslininkiškumo teorija“ (conspiracy theory of society, Popper 1998). Ji nusakė paviršutinišką, nemokslinį socialinių vyksmų bei sąveikų, istorinių įvykių aiškinimą, priešingą Apšvietos įtvirtintiems moksliškumo bei pagrįstumo principams, kuriais remiantis skleidžiami pasaulėvokos vaizdiniai. Popperis aiškino, kad totalitarinis paviršutiniškas mąstymas istorinį priežastingumą siejo su valdančiomis klasėmis ar kapitalu, tad remiamasi beasmenių jėgų veikimu. Priešinga tendencija – istorinius vyksmus aiškinti kaip klastingų individų veikimą iš užkulisių. Abi šios kryptys klaidingos, nemokslinės, nes apeina esminį dalyką – istoriniame vyksme nenumatytas pasekmes sukelia individo sprendimai. Tas pasekmes linkstama racionalizuoti – suvokti kaip sumanymo vykdymą, tam priskiriant ir veikėjus ar jų grupes. Taigi „sąmokslo teorijose“ glūdi totalitarizmo užuomazga, pavojinga tiesioginę demokratiją išpažįstančiai visuomenei, su tokiomis teorijomis būtina visais įmanomais būdais kovoti. Sąvokai „sąmokslo teorija“ plačiai pasklisti ir įsitvirtinti kaip ideologiniam cenzūros instrumentui padėjo Richardo Hofstadterio veikalas „Paranojiškas Amerikos politikos stilius“ (The Paranoid Style of American Politics. Hofstadter 1964). Autorius susiejo psichologinius ir totalitarinius „sąmokslininkiškumo“ bruožus, atskleidė paranojišką pasaulio aiškinimo ar teoretizavimo supratimą, rodantį, kokios pavojingos liberalioms pliuralistinėms visuomenėms yra tokios teorijos, tad ir jas skleidžiantys bei jomis tikintys asmenys. Šiame veikale apibendrinta Jungtinėse Valstijose 6-ajame dešimtmetyje veikusio makartizmo, visur įžvelgusio Kremliaus jėgų ir jo parankinių – vietinių komunistų – sąmokslą, patirtis. Remtasi nemoksline nuostata, o vėliau, kai tokius aiškinimus perėmė radikalios dešiniųjų grupuotės, tai įvardyta kaip ekstremizmas. Derėtų pažymėti, kad, nepaisant senatoriaus Josepho Raymondo McCarty’o paranojiškumo, esminė įžvalga apie visur jaučiamą Kremliaus ranką, kaip rodo vis gausiau išslaptinami dokumentai, buvo visiškai teisinga – ta ranka kuo puikiausiai veikė ir tarp atominės bombos kūrėjų, ir tarp vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių nacionalinio išsivadavimo lyderių. Su „sąmokslo teorija“ susijusio psichologinio tipo tyrinėjimų gausa stulbina. Kuriami individo sąmonės „sąmokslininkiškumo“ kriterijai, pagal juos „matuojami“ rinkėjų polinkiai, sprendžiama apie vienų ar kitų kandidatų į valstybių vadovus galimybes patraukti mases savo kalbomis ir charizma. Rinkimai yra didžiulis viešųjų ryšių kompanijų verslas, nes tokie tyrinėjimai plačiai taikomi politikoje. Nesvarstysiu, kiek pagrįsti tokie sąmonės matavimai ir psichologinių tipų gradacijos pagal „sąmokslininkiškumą“, tačiau didžiuma jų savo prielaidoms patvirtinti taiko mokslinį žargoną. Net ir „nulinis“ mokslas labai paklausus, kovojant su pliuralistinės visuomenės bei demokratinių vertybių priešais. Kaip ir iniciatyva taikyti „demokratinę cenzūrą“. Kultūros studijų srityje „sąmokslo teorijos“ supratimas atsiejamas nuo psichologinių bruožų – svarstoma, kaip veikia „sąmokslininkiški“ diskursai, kokia jų kultūrinė, o per ją ir politinė reikšmė, kodėl tokie naratyvai taip išplito literatūroje, kine ir apskritai masinėje sąmonėje. Fredricas Jamesonas aiškina, kad „sąmokslo teorija“ yra būdas supaprastinti sudėtingus, nesuvokiamus vyksmus, suteikti pasauliui aiškesnį vaizdinį. Tad šiuo požiūriu visokiems aiškinimams būdingas tam tikras „sąmokslininkiškumas“. Juolab nuomonėms, nes joms jau savaime būdingas paviršutiniškumas, supaprastinimas, informacijos stoka ir kitokios blogybės, neleidžiančios susikurti moksliškumo, patikimumo bei tikrumo auros. Drįsčiau teigti, kad „sąmokslininkiški“ naratyvai atliepia pamatinį antropologinį, tad ir ontologinį dėmenį. Bandoma atmesti ideologines melagienas, prisikasti ar pakilti iki to, kas lemia visų žmonių gyvenimą. „Sąmokslo teoriją“ palaiko paslaptis, kurią ji tarsi išslaptina. Tačiau tik tiems, kurie linkę ta paslaptimi tikėti. Tokių yra labai daug. Mus visus vienaip ar kitaip veikia „sąmokslininkiškumas“. Nesvarbu, kad stengiamės nepasiduoti manipuliacijų teikiamiems malonumams – juk prisijungę prie galingųjų skleidžiamų „tiesų“, tarsi gauname teisę ne tik mosuoti „sąmokslo teorijos“ lazda, bet ir didžiuotis tai darantys, o sykiu jungtis į tokių „teisuolių“ bendruomenes socialiniuose bei kitokiuose tinkluose. Tačiau ir tikintys, ir netikintys suvokia, kad gyvename valstybinių, korporacinių, nusikaltėliškų ir kitokių sąmokslų aplinkoje – nuo firmos Ignitis aferų iki Mesijo atėjimo. Užbaigos pasvarstymai Stengiausi nurodyti kai kuriuos pamatinius „sąmokslininkiškus“ dabarties bruožus. Neteigiu, kad nesama galimybių demaskuoti „sąmokslo teorijas“ ar kad visokie įvykių aiškinimai neskirstytini pagal tam tikrą tikėtinumo bei pagrįstumo laipsnį. Svarbiausia atkreipti dėmesį, kokia manipuliacinė šiuolaikinės žiniasklaidos ir su ja glaudžiai susijusių viešųjų ryšių kompanijų veikla, kuriai svarbiausia pritraukti kuo daugiau vartotojų, išspaudžiant kuo didesnę emocinę reakciją ir, aišku, pelną. Kaip tik sąmokslo teorijos visada „atskleidžia“ tam tikrus siaubingus ar šokiruojančius dalykus, užkulisinį veikimą. Tai tarsi savaime pritraukia publikos dėmesį ir išprovokuoja emocingą atsaką, tačiau medijų vartotojai neturi jokių galimybių informacijos sraute palyginti įvairius duomenų „paketus“ teisingumo ar tikėtinumo atžvilgiu, juolab įžvelgti manipuliacinį jų pobūdį (Valaskivi 2022: 163). Naujosioms medijoms įgavus didžiulę galią valdyti visuomenės nuomonę, kreipti ją norima linkme, šį poveikį derėtų laikyti planetinio masto antropoceno iššūkiu (Rubavičius 2023). Plačiajai publikai neprieinami algoritmai medijų teikiamą informaciją skirsto pagal svarbą ir galimą poveikį, pagal reklaminę vertę. Tokiu pat režimu veikia ir prekyba reklamos vietomis pagal pritraukiamų peržiūrų skaičių. Kas galėtų pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi „sąmokslo teorijos“, o kur prasideda viešųjų ryšių kompanijos sukurta porinkiminė politinė strategija, vertinant Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo sausio mėnesio pasisakymus? Kas galėtų paaiškinti, kodėl JAV administracija sutrukdė Ukrainai pasiekti lemiamą persilaužimą 2022-ųjų rudenį, stabdydama amunicijos tiekimą, kodėl prezidentas Joe Bidenas taip ir nepanaudojo priimto ir jo paties pasirašyto išskirtinės svarbos Lendlizo Ukrainai įstatymo, kuris išsikvėpė jo stalčiuje? Kad ir kaip bandytume atsakyti į šiuos klausimus, neabejotinai atsidursime tam tikroje „sąmokslo teorijos“ ir „sąmokslininkiškumo“ persmelktoje srityje. Tačiau vis tiek suvokiame būtinybę tokius dalykus svarstyti, nes nuo jų vienaip ar kitaip priklauso mūsų valstybės, o ir visos Europos saugumas. Literatūra Butter, Michael and Peter Knight. 2020. Conspiracy Theory in Historical, Cultural and Literary Studies. In: Butter, Michael and Peter Knight, eds. 2020. Routledge Handbook of Conspiracy Theories. London: Routledge, pp. 28–42. De Luca, Marino and Luigi Giuingato. 2024. Conspirational Narratives und Ideological Constructs in the Russia–Ukraine Conflict: from the New World Order to the Golden Billion Theories. Geneology 8(4), 131; https://doi.org/10.3390/geneology8040131 Hofstadter, Richard. 1964. The Paranoid Style of American Politics, and Other Essays. New York: Alfred A. Knopf. Popper, Karl. R. 1998. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: Pradai. Rubavičius, Vytautas. 2023. Antropoceno iššūkiai: Integruoto kapitalizmo medijų pharmaca. Sphairos: kultūros ir medijų studijos 14: 166–185. Valaskivi, Katja. 2022. Circulation of conspiracy theories in the attention factory. Popular Communication

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama