vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (2)

vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (2)...Mokslininkai įvairiai svarsto esminį klausimą apie sąmokslininkiškumo kilmę. Ar tai sietina su pačia žmogaus prigimtimi, gelmine psichologine ar etnopsichologine sandara, tad yra tam tikras evoliucijos įtvirtintas psichikos bruožas, o gal tiesiog specifinis būdas prasmingai taikyti priežastingumo ryšį, veiksmus susiejant su veikėjų motyvais, kuriems būdingas savas istorinis kultūrinis bei politinis reikšmingumas (Butter and Knight 2020). Didžiuma laikosi antrosios nuomonės. Manyčiau, labiau pagrįsta pirmoji. Kodėl? Pasaulio aiškinimas, laikomas „sąmokslininkišku“, rutuliojasi civilizacijų užuomazgos bei raidos pagrindu. Visi tikėjimai pripažįsta, kad egzistuoja regimąją aplinką palaikantis nematomas dvasinis, dieviškasis pasaulis, toks aiškinimas yra, sakytume, ontologiška kosmologinė konstanta. Regimosios aplinkos įvykius nulemia nematomojo pasaulio veiksniai – lemtis, karma, dievai, demiurgas, judintojas, globalus protas ir pan. Ką jau kalbėti apie įsitvirtinusias garbinamų dievų hierarchijas. Tad regimuosius įvykius nulemia nematomų anapusinių jėgų „sąmokslas“, kurio neįmanoma nei suvokti, nei pasitelkti savo naudai. Ano pasaulio galingųjų valia reguliuoja ištisų civilizacijų, pavienių tautų iškilimus ir nuopuolius, klestėjimą ar nykimą. Įdėmiau žvelgdami į istorinius ir socialinius vyksmus, regime juose dalyvaujančius žmones, tačiau tikrieji jų tikslai bei motyvai plačiajai, net demokratiškiausiai visuomenei nėra žinomi, tad bandoma tą išsiaiškinti aktyvios, šiuo metu visapusiškos dezinformacijos sąlygomis. Kitas ne mažiau svarbus dalykas tas, kad pats žmogus nėra sau pačiam suprantamas. Sigmundas Freudas įtvirtino pasąmonės sampratą, tad visus veiksmus, polėkius ir siekius imta aiškinti sąmonei neprieinamos pasąmonės veikimu. Žmogus gyvuoja, veikiamas pasąmonėje vykstančių „sąmokslų“, jis yra „sąmokslo teorija“ savo paties atžvilgiu. Kosmologiniam, sociopolitiniam ir žmogiškosios prigimties „sąmokslininkiškumui“ suprasti plėtojami įvairūs įtarumo hermeneutikos būdai, kurių čia neaptarsiu, tačiau galima padaryti vieną paprastą išvadą – jokios hermeneutinės pastangos, jokie humanitariniai mokslai negali panaikinti visų „sąmokslininkiškumo“ bruožų. Pereikime prie dabartinės aplinkos. Gerus porą dešimtmečių gyvenome globalaus karo su terorizmu, o dabar gyvename Rusijos agresijos sukelto plataus masto karo Europoje, grasinančio peraugti į pasaulinį, sąlygomis, kurios jau savaime yra smelkte persmelktos „sąmokslininkiškumu“. Vyksta ir informacinis karas, atimantis galimybę prisikasti prie tiesos. Daug kas žavisi tuo dabarties aspektu, kuris nusakomas žodžiu „posttiesa“ (post-truth). Kaip posttiesos sąlygomis atskirti „sąmokslą“ nuo „tikrovės“, jei pripažįstama, kad tiesa neteko reikšmės? Akivaizdu, kad tai du vienas kitą neigiantys pasaulio aiškinimo diskursai, tačiau abiem jais tikime ir taikome nelygu aplinkybės. Prireikus „sąmokslininkai“ nutildomi „sąmokslo teorijos“ lazda, sau prisiskiriant tiesą žinančiųjų, „teisingą nuomonę“ skleidžiančiųjų statusą, kurio jau nereikia pagrįsti jokiais argumentais ar analitika. Dar vienas svarbus dalykas – valdančiųjų politinių elitų sukuriamos ir tiesa laikomos „sąmokslo teorijos“, kuriomis grindžiami prieš kitas valstybes nukreipti veiksmai. Šiuo metu pasiektas tokių teorijų bumas, pažymėtas Moskovijos ordos penkiakampės žvaigždės įdagu. Gausybę teorijų ir pasaulėvokos vaizdinių ji kuria savo agresijai prieš ukrainiečius pateisinti (De Luca and Giungato 2024). Visą šią „produkciją“ palaiko eurazijinė ideologija, šlovinanti Rusiją, neva nepaliaujamai kovojančią su Vakarais. Akcentuojama, kad vakariečiai iš prigimties nusistatę prieš Maskvą. Tuo stengiamasi paveikti ne tik vietinę, bet ir globaliųjų Pietų publiką, linkusią tikėti Moskovijos propaganda. Kremliaus ideologiniais prasimanymais apnuodytoms galvoms visiškai nesvarbu, kad Moskovija, niekšiškai užpuldama Ukrainą, sulaužė visus tarptautinius savo įsipareigojimus, įteisintus ne tik Jungtinių Tautų Chartijos, bet ir apibrėžtus 1994 m. pasirašytame Budapešto memorandume, kuriuo Rusija kartu su kitomis branduolinį ginklą turinčiomis valstybėmis – JAV, Kinija, Prancūzija ir Jungtine Karalyste – mainais į Kyjivo branduolinį nusiginklavimą, visą arsenalą perduodant Maskvai, įsipareigojo saugoti ir ginti Ukrainos suverenitetą bei teritorinį vientisumą. Beje, su ukrainiečiais buvo pasirašyta ir galutinė sienų sutartis. Į Kremliaus skleidžiamas „sąmokslo teorijas“ bei vaizdinius mums derėtų žvelgti, pasitelkiant savo istorinę patirtį, kokia nežmoniškai agresyvi mus okupavusi, kankinusi ir žudžiusi didžioji kaimynė, niekada neslėpusi ketinimų vėl mus „išlaisvinti“, dar žiauriau supančiojant. Ši patirtis padeda įžvelgti manipuliacinius, atvirai melagingus ordiškosios propagandos veikimo būdus, tad ir stiprinti atsparumą jos, apsimetančios pasaulio „gelbėtoja“, diegiamai tvarkai. Nuo „sąmokslo teorija“ grindžiamos politikos neapsaugota ir Vakarų demokratija. Iškalbingas pavyzdys – amerikiečių įsiveržimas į Iraką, neva diktatorius turi cheminio ginklo arsenalą. Vėliau JAV buvo priverstos pripažinti, kad stokojo patikrintų duomenų apie cheminio ginklo saugyklas, kurios Irake taip ir nerastos. Valdžios „sąmokslininkiškumą“ bandę atskleisti politikos apžvalgininkai, visuomenininkai, menininkai (prisiminkime tiems įvykiams skirtą filmą) buvo kaltinami „sąmokslo teorijų“ skleidimu. O kaip įvardyti musulmoniškajame pasaulyje išplitusį „Šėtono imperijos“ konceptą, nukreiptą prieš Vakarus, pirmiausia jų galios centrą – Jungtines Valstijas? Kovoti su šia imperija – kiekvieno tikratikio pareiga. Koncepte glūdi aiškios sąšaukos su krikščioniškąja teologine mintimi ir vaizdinija – nesiliauja Gėrio ir Blogio kova, nes pasaulį laikinai valdo Tamsos kunigaikštis, kuris laikų pabaigoje apsimes pasaulio gelbėtoju ir išlaisvintoju. Kaip būtų galima paneigti tokį teologinį racionalumą, kokiu moksliniu racionalumu perkalbėti tuo įtikėjusius, suvokiant, kad apie moralę mąsčiusieji filosofai taip ir neišsprendė žmogaus prigimties dilemos – gerąją pusę blokuoja blogoji, manipuliuodama melagingais argumentais. Akivaizdu, kad Dievas sukūrė žmogų gerą iš prigimties, tačiau savavališkai paragavęs uždrausto pažinimo medžio vaisiaus jis nupuolė, jo prigimtį pažeidė savivalės nulemta pažinimo aistra ir su ja susijęs blogis. O juk tokiu aiškinimu įtikėjusiųjų yra šimtai milijonų. Ką jau kalbėti apie Kremliaus ordą, šiuo metu sėkmingai kvaišinamą „sąmokslininkiškais“ vaizdiniais apie Ukrainos „šėtoniškumą“. Moskovijos patriarchas net paskelbė „šventąjį karą“ Vakarams, besąlygiškai pateisindamas Ordos vykdomas ir vykdysimas žudynes. Derėtų išskirti šiuolaikinės kapitalizmo stadijos, jau vadinamos lingvistine, ypatumus. Kapitalizmo ištekliais tampa elektroninėje erdvėje gaminami ir kaupiami kalbos duomenys, vienaip ar kitaip patenkantys į vartotojų akiplotį. Stengiamasi gaminti vartotojams patraukliausius kalbinius infovaizdinius, kurių vertę nustato užklausų skaičius. Šiuo atžvilgiu gaminti patrauklias, tad ir vertingas melagienas labai apsimoka, juolab kad su jomis dar ir kovojama, nes kova – tai papildomi infoklodai. Dirbtinis intelektas savo algoritmais kaip tik ir valdo šitą kapitalistinės gamybos sritį. Neseniai pranešta, kad DI sukūrė melagingas, tačiau paprastam žiūrovui visiškai tikromis atrodančias popiežiaus Pranciškaus „susitikimų“ nuotraukas – jos neabejotinai tapo geru išteklium. Turėkime galvoje, kad informacijos kūrimas, valdymas ir sklaida vis labiau perleidžiama DI algoritmams, o žmones tas pats DI ima mokyti „atpažinti“ bei „atskirti“ pateikiamos informacijos teisingumą. Tad visuomenė jokiu vadinamojo „informacinio raštingumo“ ugdymu niekaip negalės susigaudyti melagienų gamybos vandenyne, kurį jau imama laikyti tam tikra visuotinio „sąmokslo“ apraiška.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama