Vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (1)

Vytautas RUBAVIČIUS. „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS (1)...Vytautas RUBAVIČIUS „SĄMOKSLO TEORIJA“ – SOCIALINĖS IR POLITINĖS CENZŪROS ĮRANKIS „Sąmokslo teorijos“ lazda Viešojoje erdvėje vykstant įvairioms politinėms ir kultūrinėms diskusijoms, vis dažniau mosuojama „sąmokslo teorijos“ lazda – bandoma nutildyti oponentus, kurie kelia nemalonius ar nepatogius, netikėtus ar įsivyravusią nuomonę „žeidžiančius“ klausimus. Tokie išsišokėliai pašaipiai vadinami „sąmokslo teorijų“ skleidėjais ar gerbėjais. O su taip įvardytu pašnekovu jau nebereikia diskutuoti, juolab svarstyti jo keliamų klausimų. Publika nuteikiama, kad šis asmuo neracionalus, savaip neadekvatus, nevertas išsilavinusios visuomenės dėmesio. Tokia praktika ypač paplito per pandemiją. Bandę gilintis į kovidinio viruso kilmę, įtardami jo dirbtinumą, abejoję nelygstamu siūlomų vakcinų gėriu, svarstydami galimas visuotinio skiepijimo blogybes, primindami vadinamąją auksinę epidemiologijos taisyklę, kad per epidemiją taikytinas tikslinis tam tikrų visuomenės grupių skiepijimas, buvo tildomi ne tik „sąmokslo teorijos“ vėzdu, bet ir siūlyta tokius „teoretikus“ vienaip ar kitaip izoliuoti nuo susipratusios visuomenės, atseit jie baisesnis blogis net už virusą. Nebekreiptas dėmesys nei į demokratines procedūras, nei į žodžio laisvę ar kitokius principus. Visuotinio vakcinavimo gėrį propaguojanti meinstryminė žiniasklaida nuo visuomenės greitai atribojo ir tuos mokslininkus, kurie pagrįstai aiškino, kad žala visuomenės sveikatai bus padaryta ir skiepijant visus vaikus, nes jie atspariausi šiam virusui, o per juos perėjęs užkratas gerokai susilpnėja, tampa mažiau pavojingas. Abejota tokių aiškintojų psichine sveikata, įtariant neva jie pasiduoda Kremliaus propagandai, o tokiems „vatnikams“ ne vieta demokratinėje visuomenėje, raginta cenzūruoti tokius „sąmokslininkiškus“ pasisakymus. Jie tuoj pat buvo susieti su išplitusia „melagienų“ (fake news) sąvoka: nė nepajutome, kaip į socialinius tinklus įsisuko cenzūra, vis labiau įsigalint ideologiškai „išauklėtų“ algoritmų valdymui, o dalyviai griebėsi savicenzūros. Ypač aršiai stengtasi nutildyti tuos, kurie domėjosi europiniais ir nacionaliniais vakcinų pirkimais. Europos Sąjungos daugiamilijardinę sutartį su Pfizer iki šiol gaubia paslapties ūkas, kurio neįstengė prasklaidyti net Europos parlamentarų grupės pradėtas tyrimas. Nors jiems ir pavyko gauti sutarties popierius, tačiau užjuodintuose sutarties skirsniuose neįstengta įžvelgti, kokie įrašyti ES įsipareigojimai ir kodėl kompanija atleista nuo galimų vakcinavimo blogybių. O juk sutarties sudarymas tiesiogiai susijęs su buvusia ir esama Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen. Tai, sakyčiau, klasikinis politinis ekonominis „sąmokslas“, kai įtakingiausi politikai ir verslo didžiūnai susitaria, apeidami parlamentą ir visuomenę. Mūsų nacionalinė žiniasklaida to tyrimo net neminėjo. Aišku, „sąmokslo teorija“ – labai pravartus vėzdas įvairiausių lygmenų valdantiesiems ir juos aptarnaujantiems „teisingiems“ kultūrininkams bei viešųjų ryšių išminčiams, kai reikia įtvirtinti ir pateisinti abejotinus ar vadinamuosius „nepopuliarius“, tik tam tikroms socialinėms grupėms, politikų klanams ar korporacijoms naudingus sprendimus. Čia ir vėl pavyzdinis pandemijos atvejis. Paminėsiu tik porą dalykų. Iki šiol neaiški to viruso kilmė. Kinijoje veikia pasaulyje plačiai pagarsėjusi Vuhano virusinių tyrimų laboratorija, tiksliau tariant, biologinio ginklo kūrimo įstaiga. Visi virusų tyrinėjimai ir jų perprogramavimai yra dvejopos paskirties, ieškoma būdų, kaip juos nukenksminti, bet sykiu stengiamasi jų genomus patobulinti taip, kad veiktų „nustatytu režimu“. Nebuvo aiškinamasi, kaip glaudžiai kinų laboratorija bendradarbiauja su Rusijos Novosibirsko ypatinga įstaiga Vektor, kuri bene pirmoji pasiskelbė sukūrusi vakciną. Šitai rodė, kad tokių virusų tyrinėjimo srityje rusai su kinais dirba ranka rankon. Tačiau kinų šioje srityje veikta ir su amerikiečiais bei kanadiečiais – tyrimų programos vykdytos ir Vakarų laboratorijose už vakariečių pinigus, tą rodė anksčiau skelbtos mokslinės publikacijos, po kurio laiko tapusios nebepasiekiamos. Kitas dalykas tas, kad visuotinė vakcinacija akivaizdžiai pažeidė jau minėtą mokslininkų pripažįstamą vadinamąją auksinę epidemiologijos taisyklę – epidemijos sąlygomis vakcinavimas turi būti tikslinis, išskiriant tam tikras socialines grupes. Tačiau visi tokio pobūdžio klausimai bei samprotavimai, kuo puikiausiai pritampantys prie mokslinio racionalumo ir pagrįstumo argumentacijos, buvo apšaukiami „sąmokslininkiškais“. Belieka tikėti tais mokslo atstovais, kurie nusistebėtiną ne vien kinų valdžios, bet ir Vakarų žiniasklaidos vengimą svarstyti tokius klausimus aiškino karinio biokomplekso atstovų siekiu išvengti visuomenės dėmesio jų tyrinėjimams, esą žmonėms plaukai pasišiauštų, sužinojus, kaip toli nueita virusų kūrimo ir perkūrimo srityje. Kitas pavyzdys – „antisemitinis sąmokslininkiškumas“. Iškalbingas atvejis, kai Izraeliui smogus atsakomąjį smūgį Gazos Ruožą valdančiai teroristinei Hamas organizacijai, tuometis ES užsienio reikalų komisaras Josepas Borellis pasamprotavo apie tai, neva pats Izraelis sukūrė ir išpuoselėjo Hamas, kaip atsvarą Vakarų krantą valdančiai palestiniečių partijai. Sakau, neva, nes nežinau, ar tikėti tokiu aiškinimu. Viena vertus, tai atsakingas ES pareigūnas, tad jo akiratyje, reikia manyti, atsiduria slapčiausia informacija. Antra vertus, tektų suabejoti „šventa“ Izraelio kova, naikinant Hamas teroristus, nes galima įžvelgti daug didesnius geopolitinius tikslus, kuriant didįjį Izraelį. Tad norom nenorom tenka pristabdyti savo vaizduotę, kad nenuslystum į „sąmokslininkų“ gretas. Šiais įžanginiais pavyzdžiais noriu pažymėti socialinės ir politinės cenzūros sritis, kuriose ypač veiksmingai darbuojasi „sąmokslo teorija“ – įrankis, naudojamas socialinių santykių reguliavimui, keitimui, atmetimui, ištrynimui, grupinės bendrystės patvirtinimui, ypač socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, politikų pareiškimų bei samprotavimų įvertinimui su tam tikromis politinių sprendimų pasekmėmis. Juk, pavyzdžiui, Borellio samprotavimų atžvilgiu mūsų politiko Remigijaus Žemaitaičio antisemitiniais vadinami svarstymai yra tiesiog beprasmiški paistalai. „Sąmokslo teorija“ ir jos atstovai Mojuojantiems „sąmokslo teorijos“ lazda bei liepiantiems, kad „nesusipratėliai“ prikąstų liežuvius, dažniausiai nerūpi jų naudojamo įrankio prigimtis ir prasmė. Didžiuma paklaustųjų apie „sąmokslo teorijos“ turinį tik ironiškai šypteli, tarsi pabrėždami, su kokiais neišmanėliais, vis dar tikinčiais, kad „žemė plokščia“, tenka bendrauti. Tad vertėtų pasiaiškinti, koks „sąmokslo teorijos“ turinys, kaip ji įsivaizduojama bei nusakoma. Tiesa, pastaruoju metu jos supratimas gana paprastas – tai tiesiog kvailas, nemokslinis įvairių istorinių bei politinių įvykių aiškinimas, įtariant slaptus tam tikrų grupių ar visuomenei nematomų veikėjų kėslus. Pateikiama visiškai kitokia negu oficiali reiškinių ar įvykių versija. Jau toks supratimas rodo esminį probleminį mazgą, kurį kildina sveikas protas, kad visi reikšmingi įvykiai, sociopolitiniai vyksmai susiję su tam tikrais publikai nematomais veikėjais ar grupėmis, vienaip ar kitaip jas nustato vėlesni istoriniai tyrinėjimai. Šiuo atžvilgiu galima teigti, kad istoriniams įvykiams būdingas tam tikras „sąmokslininkiškumas“, o sąmokslininkai, žinoma, rezgė sąmokslą. Tačiau sutinkantys su praeities įvykių tam tikru „sąmokslininkiškumu“ nėra linkę jo įžvelgti dabarties įvykiuose ir jų aiškinime, ypač jeigu jis kertasi su svarbiomis ideologemomis – pažanga, demokratija ir pan. Šitai laikytina tam tikru paradoksu, kurį ir pabandysiu atskleisti, kreipdamas dėmesį, kokią ideologinę cenzūrą plačiai taiko šiuolaikinė demokratija, pasitelkdama kaltinimus ne tik „sąmokslo teorija“, bet ir „neapykantos kalba“, homofobija, transfobija, islamofobija, antisemitizmu ir kitomis nuodėmėmis. Visų jų nėra galimybės aptarti, tad apsvarstysiu kai kuriuos, mano manymu, svarbiausius gyvenamojo meto „sąmokslininkiškumo“ požymius, vienaip ar kitaip ryškėjančius ir įvairiais istoriniais tarpsniais. Esama žmonių, kurie mano, kad Žemė plokščia. Nemažai tokių, kurie reikšmingiausius dabarties ar netolimos praeities įvykius aiškina „žydų sąmokslu“ ar „masonų tinklo“ poveikiu. Visus tokius lengva pašiepti, vadinant „plokštininkais“ ar su jais susijusiais. Tačiau netrunkama susidaryti nuomonę, kad svarbiausi politiniai ir praeities, ir dabarties vyksmai ganėtinai neaiškūs, oficialios bei vadovėlinės jų versijos daug kur susiūtos baltais siūlais. Sovietmečiu gyvenome, verčiami pripažinti melagingą istorijos versiją, stengėmės rasti jai priešnuodžių. Šiuo metu net patys moksliškiausi politiniai komentarai, politologų svarstymai neapsieina be plačiai vartojamų sąvokų, pavyzdžiui, Deep State, o tai jau savaime yra užuominos apie plačiajai visuomenei nežinomas įtakingas politines grupes ir veikėjus. Net į Antrojo pasaulinio karo pradžią iki šiol žvelgiame per stalininės istorijos akinius. Vokietija neva netikėtai ir niekšiškai (verolomno) užpuolė Rusiją. Tiesa, ilgokai užtruko Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų išviešinimas, nors jau žinome, kad abiejų šalių diktatoriai sėkmingai ir sutartinai vykdė Europos pasidalijimo planą, kurio auka tapo Lenkija, Baltijos šalys, tad ir Lietuva. Kol kas į mūsų istorijos vadovėlius neranda kelio rusų istoriko Viktoro Suvorovo įžvalgos. Jis dokumentais įrodė, kad Rusija buvo pasirengusi pulti Vokietiją, tačiau Hitleris, šitai nujausdamas, žengė prevencinį žingsnį. Kitaip tariant, vienas agresyvus diktatorius aplenkė kitą. Rusijos numatyto puolimo data buvo birželio 23-ioji. Tiesa, dėl jos dar vyksta ginčai. Kaip tik pasirengimas pulti paaiškina siaubingus rusų armijos nuostolius karo pradžioje – puolimui sutelkta armija nesirengia gynybai. Suprantama, Suvorovo tyrinėjimai Rusijoje, užpuolusioje Ukrainą, kaip anksčiau Lenkiją, yra griežčiausiai draudžiami. Už tokius svarstymus ten gresia kalėjimas. Tačiau nemažai ir mūsų istorikų juos nurašo kaip „sąmokslininkiškus“, net nesistengdami argumentuotai paneigti Suvorovo pateikiamų dokumentų ir karinių duomenų. Gal tai susiję ir su Vakarų istoriografija, kurioje gausu stalininės propagandos ir pergalingų Antrojo pasaulinio karo vaizdinių. Iki pat Putino agresijos Vakarai laikėsi nuostatos kuo glaudžiau bendradarbiauti su dabartinės Rusijos valdovu, padėjo jam perginkluoti armiją ir visaip puoselėjo Maskvos, „išvadavusios“ Europą iš nacizmo gniaužtų, mitologemą. O juk platesnis istorinis bei politologinis Suvorovo įžvalgų, pateiktų argumentų svarstymas jau gerokai anksčiau būtų padėjęs adekvačiau suvokti agresyvią moskoviškosios Ordos prigimtį, kai absoliuti vienvaldystė prikelia visuomenės istoriniame kultūriniame mentalitete glūdinčius, šimtmečiais ugdytus grobimo, plėšimo, žudymo, neįmanomo suvokti sveiku protu, instinktus. Prisiminkime ne tik Ivano Rūsčiojo laikus, bet ir stalinines Katynės žudynes, kurias dabar pavyzdiniu būdu tęsia ukrainiečių miestų ir miestelių naikinimas, paskatinęs Europą, užuot svaiginusis Kremliaus korupciniais angliavandeniliais, ruoštis neišvengiamam jos antpuoliui. Tą Vladimiras Putinas kuo aiškiausiai paskelbė pasauliui plačiai nuskambėjusioje kalboje, pasakytoje 2007 m. Miunchene, tačiau angliavandeniliniai šrioderiniai narkotikai jau buvo gerokai susilpninę Europos geopolitinę nuovoką ir gebėjimą pasitelkti istorinę patirtį. Šiuo metu visa Moskovija mirgėta mirga plakatais, kuriuose minėti instinktai deklaruojami akivaizdžiausiu būdu: „Rosija – bez granic“. Nesvarstysiu kriterijų, kuriais remiantis galima „pasverti“ įvairias sąmokslininkiškomis vadinamas versijas, nes istorinių įvykių vertinimus sunku palyginti su nuo jų neva nepriklausomais „faktais“, juolab atmesti bendresnių vaizdinių nulemtą ideologinį turinį bei politinį tikslingumą, tad tų kriterijų neįmanoma nei nustatyti, nei visuotinai dėl jų sutarti. Tačiau pabandysiu išsiaiškinti pamatines „sąmokslininkiškumo“ prielaidas.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama