Lorenzo MARSILI. ETNONACIONALIZMAS DAUGIAPOLIAME PASAULYJE (2)

Lorenzo MARSILI. ETNONACIONALIZMAS DAUGIAPOLIAME PASAULYJE (2)...Globalus fenomenas Stebint visa tai iš už Europos ribų, o ypač iš tų šalių, kurios patyrė Senojo žemyno kolonializmą, galima suprasti, kodėl jas apima schadenfreude – malonumo jausmas, kai kam nors nutinka kas nors blogo. Bet prieš paskelbdami tai postkolonijinio teisingumo pavyzdžiu, vis dėlto turime pripažinti, kad šiandien vykstančios didžiulės technologinės, socialinės ir geopolitinės transformacijos skatina etnonacionalistines nuotaikas visame pasaulyje. Šiuolaikinis kinų filosofas Zhao Tingyangas, apmąstydamas pasaulio būklę, viename žinomiausių savo tekstų Tianxia, išleistame Kinijoje 2016 m., išryškina visų politinių formų provincialumą, nesvarbu, ar jos gęsta Vakaruose, ar pateka Rytuose. Globalūs finansai, informacinės technologijos pina voratinklį visame pasaulyje, žingsnis po žingsnio paima įkaitais ištisas valstybes ir jomis manipuliuoja. Tingyango teigimu, formuojasi naujos autoritarinės jėgos. Atsiranda globalus galios struktūrų, informacijos srautų tinklas, nekontroliuojamas jokios nacionalinės valdžios, nepriklausomas net nuo pasaulio, todėl piliečiai vis labiau jaučiasi prieš jį bejėgiai. Klimato krizė, be abejo, yra geriausias šios tendencijos pavyzdys, sukeliantis depresiją, nerimo ir neigimo jausmus. Globalieji Pietūs panašiai jaučiasi dėl žlugusių ekonomikos augimo lūkesčių, padėtį dar labiau komplikuoja didėjanti nelygybė. Zhao ragina imtis naujų kosmopolitinės praktikos formų, o nacionalistai teigia, kad galėsime susigrąžinti kontrolę, tik atsisukdami į savo kultūrą, ją išaukštindami. Postkolonijiniame pasaulyje tai irgi plačiai paplitęs, įtikinantis argumentas. Kaip tvirtina kinų nacionalistas Zhang Weiwei, tokios jėgos kaip Kinija, Rusija, Indija yra „atitinkamai unikalios civilizacijos, pavargusios nuo Vakarų siekio primesti joms universalias savo vertybes“. Dabar, kai buvusioms kolonijoms pavyko sėkmingai atsiriboti nuo Vakarų įtakos, šalys gali mėgautis laisvės vaisiais – formuoti pasaulėžiūrą, paremtą tautinėmis tradicijomis. Vakarai migrantus laiko keliančiais netvarką pasaulyje, savigynos sumetimais suvaržydami jų judėjimą, – tai kontrolės simuliakras. Globalieji Pietūs savo ruožtu taiko pasididžiavimo ir nepriklausomybės kalbą, nors imituoja tokią pačią chaotiško pasaulio kontrolę. Kai nebeužtenka retorikos užmaskuoti vidiniam susiskaldymui, žlugusiems ekonominiams siekiams, imamasi veiksmų – ar tai būtų patyčios Kinijos jūroje, ar neoosmanų išpuoliai, ar tiesioginė karinė agresija, kokios griebėsi skurdi kleptokratinė Rusija... Kinijos, Indijos ir Europos nacionalistai galiausiai sutinka, kad kiekviena kultūrinė tapatybė privalo turėti savo teritoriją, kurioje galėtų klestėti. Šiuo atžvilgiu ES kraštutiniosios dešinės laikysena puikiai dera su civilizacijos ypatybių atradimu iš naujo, skatinančiu perėjimą prie daugiapolio pasaulio. Europos nacionalistai pripažįsta, kad jų šalys yra viena civilizacija tarp daugelio, ir naudojasi galimybe siekti kultūriškai homogeniškos, tvirtai kontroliuojamos, provincializuotos nacionalinės bendruomenės. Vokiečių meno kritikas Borisas Groysas pabrėžia: „Naujoji dešinė šiandien vartoja tą pačią tapatybės politikos kalbą, kurią nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio puoselėjo Naujoji kairė. Originalių kultūrų gynimas anuomet buvo nukreiptas prieš Vakarų imperializmą ir kolonializmą […] Ši kritika suprantama ir teisėta, net jei pernelyg vienpusiška. Tačiau mūsų laikais pasikeitė ir politinė jos kryptis, ir kultūrinė reikšmė.“ Galima suprasti, kodėl palaikoma pliuralistinio pasaulio, pagrįsto kultūrų įvairove, idėja, tačiau ši koncepcija kilusi iš reakcingo filosofo Alaino de Benoisto, Europos civilizacijos tyrimų ir studijų grupės (GRECE) įkūrėjo, šalininkų nacionalistinio sparno. Siekiama, kad pasaulį sudarytų uždaros savyje, etniškai ir kultūriškai grynos gentys. Tai sentimentalaus giminiškumo, Europos nacionalistus vienijančio su tais nacionalistiniais diskursais, kurie plinta ne Vakarų valstybėse, šaltinis. Visi jie bando susigrąžinti tariamai vienalytę tapatybę, apeliuoja į originalios kultūros apribotoje teritorijoje atkūrimą, pabrėžia ypatingą to reikšmę „tikriesiems“ šalies gyventojams. Jokia išorinė jėga – ar tai būtų universalios žmogaus teisės postkolonijiniame pasaulyje, ar ES teisės principai, taikomi Vengrijai, – atseit neturi moralinio pagrindo kištis į kurį nors civilizacinį vienetą. Radikali tarpusavio priklausomybė Provincializuotos, etnonacionalistinės kraštutiniosios dešinės iškilimas Europoje rodo daug platesnį negalavimą – tai struktūrinė pasaulio transformacija. Perfrazuojant Walterį Benjaminą, šiandien už kiekvieno fašistinio proveržio slypi nesėkminga kosmopolitika. Žmonijos susiskaldymas į nacionalines gentis ir tarptautinių institucijų žlugimas, rimtai neplanuojant jų pertvarkyti ir plėsti, neleidžia politikams, taigi ir visuomenėms, su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Rezultatas – visur (su)grįžtama prie vienalytės tautos. Galiausiai būsimoji kova bus progresyvi (o ne regresinė), humanistinė (o ne nacionalistinė) artėjančio daugiapolio pasaulio artikuliacija. Tai bus pasaulis, kuriame imperialistinė ir vienpolinė praeitis nepavirs nacionalizmų ir suskaldytų civilizacinių tapatybių dauginimusi, subręs civilizacija, vienijama bendro tikslo, kad žmonija galėtų tinkamai spręsti didžiuosius globalius XXI a. iššūkius. ES, siekianti pranokti nacionalines gentis ir suvienyti europiečius, atsisakydama sienų, turėjo būti šito judėjimo švyturys ir metafora. Europa galėjo – dar gali – tapti naujo tipo planetinės politikos laboratorija. Tačiau norėdama to pasiekti, ji turėtų pagaliau rasti drąsos ir ambicijų prasmingai susivienyti. Tai nėra vien ekonominio intereso reikalas, kaip tvirtino Mario Draghi’s. Tai kur kas gilesnis klausimas – ar pradėsime naują žmonijos istoriją, ar pasiduosime globalaus etnonacionalizmo triumfui. Ekologinis judėjimas jau seniai pripažino radikalią žmonijos ir gamtos tarpusavio priklausomybę, bet lygiai taip pat ir žmogus priklausomas nuo kito žmogaus. Ta tarpusavio priklausomybė dabar akivaizdesnė negu akivaizdi, ypač dramatiški nesugebėjimo dėl jos susitarti padariniai. Susiduriame su neatidėliotinu poreikiu įsivaizduoti ambicingas, pragmatiškas naujas politines pasaulio formas, o kaip šalinti pagrindines kraštutinių dešiniųjų iškilimo priežastis, mums galėtų priminti politinė ekologija. Tai reikštų sukurti sąlygas, kad ateityje žmonija taikiai sugyventų ir su planeta, ir tarpusavyje. Išvertė Augustė DVILINSKAITĖ © Lorenzo Marsili © Green European Journal © Eurozine. 2025 m. sausio 20 d.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama