Ką slepia Petronėlė Orintaitė po Balės Voveraitės ir Balės Vaivorytės slapyvardžiais? (rašytojos 120-osioms gimimo metinėms) / 1 dalis

Petronėlė Orintaitė (Janutienė) (1905–1999) žinoma lietuvių išeivijos istorijoje dėl sukurtų romanų Paslėpta žaizda (1934), Daubiškės inteligentai (1937), atsiminimų knygos apie Salomėją Nėrį Ką laumės lėmė (1965), kitų kūrinių. Orintaitė buvo labai aktyvi visuomenininkė („mėgau visokį visuomeninį bruzdesį“¹), laikoma viena iš feminisčių, aktyviai kėlusių ir gynusių moterų teises (tuo išsiskiria jos publicistikos knyga Kviečiai ir raugės, 1938). Tačiau šios rašytojos vardas gerokai primirštas egzodo vaikų literatūros istorijoje. Orintaitė vaikams ir jaunimui skirtus kūrinius pasirašydavo kitaip – Bale Voveraite, o nuo 1952 m. – Bale Vaivoryte.

Pasikeitus istorinei situacijai, Orintaitė su vyru Kaziu Januta ir sūnumi Donatu 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Kaip ir daugelis pasitraukusiųjų atsidūrė DP (perkeltųjų asmenų, angl. displaced persons) stovykloje Augsburge. Egziliai, tikėdamiesi greitai sugrįžti į Lietuvą, „sąmoningai siekė išsaugoti savo kultūrą ir literatūrinį-lingvistinį paveldą“². Orintaitė dar Lietuvoje mokytojavo ne vienoje vietoje, tad tą darbą tęsė ir pabėgėlių stovykloje – 1945–1949 m. mokė lietuvių kalbos ir literatūros Augsburgo lietuvių gimnazijoje. Pradėjusi dirbti pedagoge, susidūrė su realia švietimo situacija: trūko lietuviškų knygų vaikams, vadovėlių, pjesių mokyklos vaidinimams. Be meilės vaikams ir literatūrai, būtinybė šviesti lietuviukus buvo viena iš priežasčių, skatinusių rašytoją pradėti kurti mažiesiems skaitytojams.

Straipsnio tikslas – naujai perskaityti Petronėlės Orintaitės kūrybinį palikimą vaikams ir jaunimui diasporoje. Apie Orintaitės kūrybinį kraitį vaikams paskelbta mokslo straipsnių: Sandros Bernotaitės „Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė“³, Loretos Žvironaitės „Kūryba – lyg malonus pomėgis (Petronėlės Orintaitės 110-osioms gimimo metinėms)“⁴, kaip vadovėlių autorė ji vertinama Jurgos Dzikaitės mokslo straipsnyje „Lietuviškojo pasaulio atspindžiai DP stovyklų literatūros vadovėliuose: tautosakos sampratos analizė“⁵.

Posūkis į vaikų literatūrą

Debiutavusi eilėraščiais suaugusiesiems periodinėje spaudoje Lietuvoje, vėliau poezijos knyga Vingių vingiai (1930), Orintaitė išbandė ir vaikų rašytojos amplua. Autorė autobiografijoje teigia, kad „šeimos aplinkybės palenkė kai ką ir vaikams rašyti“⁶. Atsidūrusi Augsburge, Orintaitė pradėjo kurti vaikams. Nuo mažens labai mėgusi skaityti knygas, ypač buvo susižavėjusi Vaikų skaitymėliais. Tuo metu vaikams kūrė ir kiti iš Lietuvos atvykę prozininkai ir poetai: Vytautas Tamulaitis, Stepas Zobarskas, Bernardas Brazdžionis, Leonardas Žitkevičius. Balės Voveraitės pseudonimu prisidengusi 1948 m. išleido poezijos knygeles Kiškio lūpa ir Lietuvos keliu (1956 m. pakartotas leidimas pavadintas Tėviškėlės takais: trumpa eiliuota Lietuvos istorija jaunimui), eiliuotą draminę pasaką Žirgonė ir Gailė. Po metų pasirodė dar viena eilėraštukų knyga vaikams Mano švilpa. Rašytojai 1949 m. persikėlus į Ameriką, dienos šviesą išvydo jos novelių apysaka Viltrakių vaikai (1952 m., pakartota 1995 m.), dar vėliau – kita novelių apysaka Nardžio pulkas (1962). Po dešimties metų pasirodė istorinė poema Lietuva graži tėvynė (1972). 1979 m. išleisti Balės Vaivorytės eilėraščiai Gyvūnų sodyba (zoo), 1986 m. – apysaka Domuko jotynė, 1963 m. – penki scenos vaizdeliai Skaidrytė. Orintaitė savo kūrybos tekstų ar ištraukų yra publikavusi vaikų žurnale Eglutė – labai svarbiame išeivių leidinyje. Iš viso ši autorė vaikams ir jaunimui paliko 10 knygų, kurios jau tapo bibliografine retenybe. Knygų meninė vertė nevienoda. Kai kurios jų, iš laiko perspektyvos žvelgiant, nebeaktualios (pasikeitė istorinė ir sociokultūrinė situacija), kai kurių meninė vertė išlieka aukšta.

Prozos kūriniai apie kaimo vaikų nutikimus

Iš viso kūrybinio palikimo laiko išbandymą sėkmingiausiai atlaikė prozinė kūryba vaikams: realistinės novelių apysakos Viltrakių vaikai, Nardžio pulkas, apysakaitė Domuko jotynė. Visuose šiuose kūriniuose vaizduojamas kaimo vaikų gyvenimas. Orintaitė, gimusi Liepalotų kaime, Šakių apskrityje, mylėjo savo kraštą, jo gamtą, todėl su begaline meile ir nostalgija apie jį kūrė ir Vokietijoje, ir Amerikoje. Rašytoja yra konstatavusi: „Mano kūrybinės šaknys – iš pirmojo XX amžiaus dešimtmečio, tada kitokia buvo Lietuva.“⁷ Šį laikotarpį autorė romantizavo savo kūryboje.

Viltrakių vaikai – vienas vertingiausių Balės Vaivorytės kūrinių. Knyga jaunimui 1952 m. buvo pastebėta ir įvertinta JAV lietuvių bendruomenės Rašytojų draugijos jaunimo literatūros premija. Tai 14 novelių apysaka apie kaimo, esančio netoli autorės gimtojo Kudirkos Naumiesčio, kurį galima išvysti iš aukščiausio jovaro, gyvenimą. Kūriniuose vaizduojami kaimo vaikai, jų kasdienybė, išgyvenimai ir nuotykiai. Knyga primena latvių klasiko Valdžio apysaką Staburago vaikai. Pirmasis knygos Viltrakių vaikai leidimas pasirodė 1952 m., jį iliustravo talentingas dailininkas Povilas Osmolskis, 1979 m. pasirodė antrasis leidimas. Palyginus šiuos leidimus matyti, kad nežymiai pakito novelių turinys, jos buvo sukeistos vietomis – matyt, autorė galvojo apie bendrą knygos koncepciją.

Novelė „Malūnas“ intriguoja dėl netipiškos berniuko vagystės – nugvelbti malūno sparnai. Dėl gražiai sumeistrauto malūno „kaimynų vaikai, žinoma, nestygo pavydu“⁸. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Pilius Viltrakis, susekė vagį, bet nusikaltėlis liko nenubaustas – situaciją rašytoja subtiliai apvertė. Vagis Žaganų Petris sugaunamas, bet, įkliuvęs į spąstus, nebegali paeiti, dėl to Piliui pagailo vagilio: „Abu protarpį tyli – nejauku kažko. Vienam gėda, kad ėjo svetimo daikto grobti, kitam nesmagu, kad iš vaikiškų žaidimų nei šis, nei tas pasidarė.“⁹ Novelės atomazga tokia: prie namų atvestas Petris pažada grąžinti pavogtus malūno sparnus, o Pilius pataria, kaip gydyti sužeistą koją.

Nenustygstančio berniuko kasdienybė vaizdžiai perteikiama novelėje „Piliuko nesėkmė“. Vaiko „(…) kišenės – tikra krautuvė. Naudingiausių daiktukų – ko kada prireiks, tik čiupt ir turi“¹⁰. Netgi kirmėlę sesei pagąsdinti turi. Mama už netvarką kišenėje nubaudė neįprastai: nei ausies nenusuko, nei už peties nepapurtė, nei rykštės ieškojo – tiesiog užsiuvo kišenes. Nubausto vaiko požiūriu, mama nesupranta, jog sūnui, „paūgėjusiam bernaičiui“, kišenė būtina – kaip žąsinui gūžys¹¹.

Linksmai autorė pasakoja apie jaunimo žaidimus: bernas Justinas įkišo karkvabalių į mergos lovą atkeršydamas už tai, kad ji užpylusi jam šalto vandens („Karkvabaliai“)¹².

Apysakoje vaizduojamos ne tik linksmybės, bet ir liūdni gyvenimo įvykiai, kuriuose dalyvauja vaikai ir tėvai. Susidūrimas su mirtimi, netektis – neišvengiama Viltrakių kaimo gyvenimo dalis. Mažos mergaitės netektis suvokiama vaiko akimis kaip nuodėmingojo likimas: „Juodviem tuo metu netoptelėjo, kad pusantrų metų mergaičiukė dar per maža juodom nuodėmėm.“¹³

Viltrakių vaikai gali būti skaitomi kaip XX a. pradžios Lietuvos kaimo istorijos ir etnografi jos tekstas, supažindinantis su jau išnykusiomis lietuviškojo kaimo realijomis: daiktais, papročiais (vanduo nešamas naščiais iš šulinio, piemenavimas, šermenys), šventėmis (Sekminės ir jaunųjų darbininkų algos diena), vaikų auklėjimu (nusukti ausį, papurtyti už peties, plakti rykšte), laisvės troškimu („Gedimino pily“).

Domuko jotynė – knyga apie kaime gyvenančią Barvainių šeimą, vasarą sulaukusią giminaičių iš Vilniaus. Knyga įdomi vaikui, kuris domisi, kaip seniau gyvenę kaimo vaikai, ką jie veikdavę. Nebuvo išmaniųjų technologijų, bet mažieji rasdavo, ką veikti: karstydavosi po obelis, ragaudavo obuolius, mergaitės žaisdavo su lėlėmis, kamuoliu, berniukai leisdavo lėktuvėlius, droždavo laivelius ir juos plukdydavo.

Humoristiškai, netgi su ironijos dvelksmu pasakojama, kaip paprastai ir kukliai rengdavosi kaimo žmonės, kuo jų apranga skyrėsi nuo miestietiškos aprangos. Štai koks kontrastas nusakomas: „Vien ta miestinė svečių apranga gerokai juokinga. Snapsok net išsižiojęs į visokius keistumus. Va, tie per liemenį įsmaugti drabužiai: lyg ne žmogui, o tuščiapilviui širšinui siūta! O kiek ten sagų be reikalo prikaišiota – priešaky dvi eilės, dar užpakaly, kišenėse. Ir rankovių galuose. Vis po penkis šešis paeiliui blizga. O drabužių pamušalai šva šva šva brazda, lyg ką šneka. Galbūt popieriniais pinigais jų šonai apkloti?“¹⁴

Patraukia įtaigus ir ekspresyvus Orintaitės stilius, kūrinių pasakotojas, gebantis įdomiai porinti istoriją, valdantis žodį. Ar teko girdėti tokį metaforišką posakį: „Minties maišeliai jau tušti kaip prakiurusi kišenė“?¹⁵ Ar teko skaityti kažką linksmesnio nei Domuko jotynė ant jautuko? Sėdintys po obelimi svečiai ir tėvai stebėjo vaikų pasirodymus: jaunesnės dukrytės Augutė ir Valytė deklamavo eilėraščius, Kastelis parodė savo lankstumą, vartaliojosi, o jaunesnysis Domukas jojo nenustygstančiu jautuku tol, kol buvo nusviestas į rūtų darželį. Atspindimos universalios vertybės: pagarba šeimai, tėvams, svečiams, bet kuriam suaugusiajam, gyvenimo meilė, gebėjimas džiaugtis jo akimirkomis.

Orintaitė dirbo mokytoja, todėl nenuostabu, kad novelių apysakoje Nardžio pulkas vaizduojamas mokyklinis gyvenimas. Kūriniuose pasakojama apie kaimo vaikų, „Beržupių pulkelio“, gyvenimą, mokymąsi Keturnaujienos mokykloje. Knygos veiksmas trunka vienus mokslo metus: prasideda rudenį, baigiasi prasidedančiomis vasaros atostogomis. Kūrinyje yra autobiografinių užuominų – pati rašytoja lankė Keturnaujienos mokyklą. Vėliau Orintaitė mokėsi Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio), Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijose. 1925 m. Orintaitė pasirinko lituanistikos ir pedagogikos studijas Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete, kur klausėsi prancūzų ir anglų literatūros kursų. Tauragės pedagogų mokykloje įgijo pedagogo diplomą. Orintaitė buvo mokytoja iš pašaukimo. Vėliau autobiografijoje prisipažino: „O ši profesija traukė: su gyvais žmonėmis bendrauji, su protą ir asmenybę brandinančiu jaunimu sąveikoj ir save praturtini, gyvenimišką nuovoką pasigludini.“¹⁶ Dirbo lituaniste ne viename Lietuvos mieste – Tauragėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Šiauliuose ir kt. Labai mylėjo literatūrą ir vaikus.

Nenuostabu, kad nemažas būrys Orintaitės mokinių pamilo literatūrą, tapo žymiais rašytojais, literatūros tyrėjais, literatais. Štai kokios garsios buvusių mokinių pavardės: Kazys Bradūnas, Sonė Pipiraitė-Tomarienė, Balys Auginas, Vincas Natkevičius, Rimvydas Šilbajoris, Julija Švabaitė-Gylienė, Albinas Baranauskas, Algimantas Mackus, Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas ir kt. 2005 m. išleistoje atsiminimų knygoje Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja: prisiminimai, straipsniai, eilėraščiai (sudarytojos Birutė Juškienė, Asta Velioniškienė) su meile atsiliepiama apie pedagogę, kuri buvusi reikli, bet uždeganti. Orintaitė labai mylėjusi jaunimą, gerai jį pažinojusi. Tik nuo 1949 m. apsigyvenusi JAV (Čikagoje, vėliau Los Andžele) jau nebemokytojavo.

Perskaičius knygą Nardžio pulkas galima sužinoti apie lietuvių mokyklą kaime, pajusti didelę pagarbą mokytojui: „(…) jeigu tu klausysi mokytojo kaip kunigo, visada išmoksi kas liepta – nieko nereiks bijoti“¹⁷ („Pirmoji diena“), tėvų ir vaikų požiūrį į mokslą. Pagrindinis veikėjas Nardis yra lyderis, įkūnijantis moralines vertybes. Kiekviena atskira novelė ryškina vis kitą Nardžio charakterio bruožą. Vaikus, einančius į mokyklą, užpuola palaidas Kinkienės Balčius – mat senoji šeimininkė nenorėjusi obuolių „palikti svetimų dantų valiai“¹⁸ („Kinkienės Balčius“). Drąsusis Nardis suriša šunį ir taip pamoko Kinkienę. Berniukas vaizduojamas ne pagal metus subrendęs ir motyvuotas: pakviečia tylenį Murkutį lankyti mokyklą, net nuveda jį į mokyklą („Talka“). Paties Nardžio pirmą kartą į mokyklą niekas nepalydėjo – mama sirguliavo, kiti dirbo („Pirmoji diena“). Kūriniuose užsimenama apie kitokį vaiką – nebylį („Nebyliukas“), kuris kenčia patyčias, bet jį užstoja mokytoja.

Orintaitės knyga Nardžio pulkas įdomi kaip istorinis dokumentas, pasakojantis apie XX a. pradžios lietuvišką mokyklą. Keturnaujienos mokykloje įprastas šildymas buvo krosnis. Mokykloje mokiniai rašė plunksnakočiais, turėjo rašalines. Kaip ir šiais laikais, vaikai laukė atostogų („Pasakos“), ruošėsi karnavalo vaidinimui – mokytoja pasiūlė suvaidinti Vytautą Didįjį Trakų pilyje („Kunigaikščio soste“).

Vardinių šventimo tradicijos jau seniai pamirštos, bet tuo laikotarpiu Lietuvoje dar buvo švenčiami vardadieniai, o ne gimtadieniai. Lingių Karoliuką pravardžiavo Katinu, nes jis gyveno „už Širvintos, pas vokiečius“ ir švęsdavo gimtadienius. Vokietijoje įprasta gimtadienių šventimo tradicija dar nebuvo prigijusi Lietuvoje. Beržupyje buvo švenčiami tik vardadieniai: „– Matote, mokytoja, mums taip atrodė… Gimtadienį tai… gali turėti… ir katinas… arba šiaip koks kitas gyvulys… Ne vien žmogus. O jau vardo diena – žmogui daug tikresnė šventė… Nes šventą krikšto vardą bažnyčioje vien tik žmogus gauna… Tuo jis ir skiriasi nuo gyvulių ar daiktų… Taip mes su Karoliuku ir susiginčijom: jis gina savo gimtadienį, lyg katinas, o mes – tik vardadienį pripažįstame…“¹⁹

Kaip teigiama Alės Rūtos trumputėje recenzijoje, „(…) gerų skaitinių jaunimui bado laikais“²⁰ ši knyga vaikams buvo vertinga.

¹ Petronėlė Orintaitė, „Pasaka sraunioji…“, in Egzodo rašytojai: autobiografijos [parengė Algirdas Titus Antanaitis, Aldona Mickienė], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 570.

² Gražina Slavėnienė, Lietuvių egzodo vaikų literatūros raidos bruožai, interneto prieiga: https://www.ib bylietuva.lt/rubinaitis/ 1995-nr-2-3/lietuviu-egzodo-vaiku-literaturos-raidosbruozai/ (žiūrėta 2025-02-06).

³ Sandra Bernotaitė, „Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė“, Rubinaitis, 2023, Nr. 4, interneto prieiga: https://www. ibbylietuva.lt/rubinaitis/2023-nr-4-108/egzilio-moteru-kurybosir- rasymo-vaikams-paralele/ (žiūrėta 2025-02-07).

⁴ Loreta Žvironaitė, „Kūryba – lyg malonus pomėgis (Petronėlės Orintaitės 110-osioms gimimo metinėms)“, Rubinaitis, 2015, Nr. 1 (73), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/ 2015-nr-1-73/kuryba-lyg-malonus-pomegis-petroneles-orintaites- 110-osioms-gimimo-metinems/ (žiūrėta 2025-02-07).

⁵ Jurga Dzikaitė, „Lietuviškojo pasaulio atspindžiai DP stovyklų literatūros vadovėliuose: tautosakos sampratos analizė“, Tautosakos darbai, 2020, Nr. 59, interneto prieiga: http://www.llti. lt/failai/TD59_spaudai_internetine%20versija-258-279.pdf (žiūrėta 2025-02-07).

⁶ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 575.

⁷ Ibid, p. 576.

⁸ Balė Vaivorytė, Viltrakių vaikai, Mendoza: Laikas, 1979, p. 7.

⁹ Ibid., p. 11.

¹⁰ Ibid., p. 35.

¹¹ Ibid., p. 38.

¹² Ibid., p. 17.

¹³ Ibid., p. 101.

¹⁴ Ibid., p. 10.

¹⁵ Ibid., p. 28.

¹⁶ Petronėlė Orintaitė, op. cit., p. 570.

¹⁷ Balė Vaivorytė, Nardžio pulkas, [Castelnuovo Don Bosco (Asti)]: Saleziečių sp. (Jaunimo biblioteka), 1962, p. 52.

¹⁸ Ibid., p. 16.

¹⁹ Ibid., p. 77.

²⁰ Alė Rūta, „Balės Vaivorytės „Nardžio pulkas“, in Laiškai lietuviams, 1962, spalis, interneto prieiga: https://laiskailietuviams. lt/index.php/vol-13-1962m/1962m-10-spalis/1724-naujos-knygos (žiūrėta 2025-02-07).

Autorius: Dr. Laimutė Adomavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama