Vertybių kova Justino Žilinsko knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ / 2 dalis

Apie tiesos atsisakymą reikia kalbėti daugiau, nes ją pamina ne vien Urkis. Gana greitai Gubė Urkį iškvočia, kaip buvo iš tikrųjų. Kai baigdamas jis pareiškia: „Bet juk aš teisus! Aš nusipelniau atlygio!“, Gubė, jau išbandžiusi keravirę ir pamačiusi jos galias, Urkį palaiko: „Žinoma, kad nusipelnei, – lėtai ištarė. – Ir giminei keravirė labai pravers“ (p. 145). Suvokdama, kad kipšai pareikalaus keravirę grąžinti, pasiūlo ją slėpti. Tiesą išduoti nusprendžia ir kaukams vadovaujantis senolis Uolis. Prispyręs Urkį nemeluojant papasakoti, kas nutiko nukakus pas kipšus, ir sužinojęs, kokios yra keravirės galios, jis pritaria sprendimui keravirę pasilikti ir slėpti, o susirinkusiems kaukams papasakoja nauju melu iškreiptą Urkio apsilankymo pas kipšus istoriją: esą šie už skęstančio kipšo išgelbėjimą pažadėjo sėkmės medžioklėje kerą, bet pažado nesilaikė, todėl Urkis pats jį pasiėmė.

Kartą pamynus tiesą ir pamačius, kad melas padeda tavo siekiams, įsidrąsinama imtis naujų, įžūlesnių ir niekingesnių apgavysčių. Kad labiau nuteiktų saviškius prieš kipšus, Urkis ir Gubė naktį nuniokoja podėlį, kur laikomos kaukų sukauptos atsargos, ir palieka ten kipšų kanopą primenantį pėdsaką – kaukai patiki, kad podėlį išplėšę vagys yra kipšai. Dar viena apgavyste pašalinamas senolis Uolis: kai šis, įvertinęs kipšų galias ir suvokęs, jog karas su jais pražūtingas, liepia keravirę grąžinti, Gubė, pažadėjusi tai padaryti, pasiūlo senoliui gėrimo, kurio patikliai išgėręs senolis užmiega ir miega nepabusdamas dienų dienas. Nebelieka, kas kliudytų Gubės ir Urkio sprendimui ginti vogtą keravirę, stojus jų giminei, patikėjusiai, kad kipšai yra didžiausi piktadariai, į karą su jais. Kaukai, nors ir labai įnirtingai ginasi, yra bejėgiai prieš kipšų gausą ir naudojamus kerus. Bandydama padėti saviškiams, su keravire pasirodo Gubė, bet, nežinodama visų jos paslapčių, vietoj paprasto lietaus sukelia ugnies lietų – ugnyje dega kaukai, jų namai, neprabudęs sudega ir senolis Uolis. Keravirė išsaugoma, bet tam prireikia paaukoti dar vieną vertybę – daugybės kaukų gyvybes. Knygoje išskaičiuojami žuvusiųjų vardai, vis įterpiant daugtaškius, reiškiančius, kad galybė liko nepaminėta. „Kiek daug… Kiek daug…!“ (p. 211) – netelpa Urkio mintyse. Tokios yra vienos vertybės iškėlimo, paminant kitas, tarp kurių svarbiausia yra tiesa, pasekmės.

Koks jaunosios kartos santykis su tiesa? Apie senolių praeitį jie žino labai mažai, ir tos žinios – iškreiptos. Apie keravirę negirdėję nieko, o kipšus, remdamiesi senolio Urkio pasakojimais, įsivaizduoja kaip „piktus, kerštingus ir žiaurius padarus“ (p. 24), kaukavaikiams lupančius kailius. Tiesą apie praeitį Gugiui atskleidžia kipšiukė Rimilė, kuri sustabdo jį, grįžtantį į namus su kipšų vadu tapusio Alsio nurodymu perduoti Urkiui grasinimą karu, jei jis per tris dienas neatiduos to, ką pasisavino prieš trisdešimt penkerius metus. Rimilės pasakojimas Gugį sukrečia: „Tai senolis Urkis – vagis?!“ (p. 221). Ar tai tiesa – juk kipšiukė Rimilė gali meluoti? Bet grįžęs namo iš nusenusį Urkį globojančios kaukės jis išgirsta patvirtinimą apie Urkio vagystę ir karą: „Tai jis atnešė negandą į Kaukašlaitį, tai dėl jo žuvo ir Puntė, mano Puntelė, ir visi kiti!“ (p. 245). Sužinota tiesa lemia tolesnius Gugio poelgius – surasti paslėptą keravirę ir sutartoje vietoje palikti ją Rimilei. Tokiam sprendimui nemažos įtakos turi Rimilės perspėjimas, kad Gubei, nežinančiai visų keravirės paslapčių, dar kartą kare panaudojus keravirę gali būti pražudytos abi giminės. Ir Rimilei, ir Gugiui rūpi savo giminių išlikimas, ir tik paisydami su keravirės pavogimu susijusios tiesos jie gali jas apsaugoti.

Giminės gerovė – sutarimas su kitomis giminėmis ir taika

Mitiniame mąstyme viena svarbiausių yra savo ir svetimo opozicija, saviesiems priskiriant teigiamas savybes, svetimiesiems – neigiamas. Tai liudija štai toks senolio Uolio atsakymas Urkiui, kai šis paklausia, kas tie kipšai: „Štai mes, kaukai, apdovanoti protu, sumanumu, darbštumu, gera širdimi, taikiu būdu. Gi kipšai… Kipšas išmanus, suktas ir gudrus!“ (p. 94). Bet iki keravirės pavogimo giminių santykiai buvo taikūs, palaikomi mainų: kipšai atgabendavo užkerėtų tepalų, nuovirų, miltelių ir už juos iš kaukų gaudavo kailių, medaus, kvapnių žolių. Po vagystės buvusiai santarvei iškyla grėsmė. Kaukams keravirė gyvybiškai svarbi, nes silpnai, beišmirštančiai jų giminei padeda išlikti: keravirėje išvirtais kerais padidinamas kaukių vaisingumas – gimsta daugiau kaukiukų, greitai pagydoma, užtikrinama medžioklės sėkmė, sustiprinama apsauga, tad suprantama, kodėl Gubė ir Urkis nori ją išsaugoti. Kipšams keravirė taip pat yra ypatingas daiktas, svarbus ne tik kaip galingų kerų šaltinis, bet ir turintis, sakytume, sakraliojo giminės objekto statusą, tad suprantama, kodėl jie siekia ją susigrąžinti. Taigi dėl keravirės kilęs konfliktas žymi dar vieną vertybių susikirtimą – savo giminės gerovės ir santarvės su kita gimine. Mituose sutarimas su svetimaisiais nepriskiriamas didžiosioms vertybėms, ir tokios nuomonės paprastai laikosi abi konfliktuojančios pusės.

Žilinsko knygoje kaukų ir kipšų požiūriai į santarvę šiek tiek skiriasi. Kipšai dukart bando keravirę atgauti taikiai. Pirmąkart ateina vienas pats Alsis ir pažada Urkiui niekam nepasakoti apie vagystę, o už išgelbėjimą rodo atneštą žadėtą atlygį – meilės kerą. Bet Urkis liepia jam nešdintis į savo pelkę. Antrąkart kartu su Alsiu ateina ir du kipšų senoliai, kurių vienas – kipšų vadas. Jie kreipiasi į kaukų senolį Uolį, už grąžintą keravirę siūlo jaunąją žiniuonę Gubę išmokyti kaukams praversiančių kerų, bet, abiem besiderančioms pusėms įsikarščiavus, derybas nutraukia Urkio iš pasalų mestas ir į kipšų vadą pataikytas akmuo. Kipšai išeina pagrasinę karu. Senolis Uolis, suvokdamas karo pasekmes, taiką šiuo atveju iškelia kaip svarbiausią vertybę ir keravirę liepia grąžinti, bet Urkis ir Gubė nusprendžia kitaip ir renkasi taikos priešingybę – karą, ir jis įvyksta. Trečiąkart, jau dideliu būriu atėję ir negavę keravirės geruoju, jos ieškodami kipšai krečia kaukų žemines, kerais jas sugriauna, vertingesnius daiktus pasiima. O visų baisiausias yra ugnies lietus, keravire netyčia sukeltas žiniuonės Gubės. Tik kaukų bičiulystė su kita gimine – aitvarais – išgelbsti juos nuo visiškos pražūties: nešdami ir pildami vandenį, aitvarai užgesina ugnį. Po trisdešimt penkerių metų Alsis dar kartą bando taikiai užbaigti užsitęsusį konfliktą – tris dienas lauks vogtos keravirės sugrąžinimo. Bet Urkis nesutinka ir vėl renkasi karą.

Giminių santarvę sugrąžina jaunoji karta: Rimilei atskleidus tiesą, Gugis, rizikuodamas būti savųjų pasmerktas kaip išdavikas, randa Gubės paslėptą keravirę ir palieka ją sutartoje su Rimile vietoje. Nors dar kyla problemų, nes keravirė, pasirodo, yra be šerdies, bet, atidavus ir ją, kipšai atsitraukia. Paskutinis Gugio susitikimas su Rimile patvirtina, koks svarbus yra draugiškas giminių ryšys: Rimilė išgelbsti Gugiui gyvybę savo kerais pagydydama jį, sunkiai sužalotą lūšies.

Prisimenant trečią giminę, žmones, pasakytina, kad Gugio bičiulystė su valstiečio Ruokio šeima ir kunigaikštuku Jauniumi suteikia netikėtą išeitį kipšų keravirės netekusiems kaukams: Ruokiams ir Jauniui padedant, Gražė gauna keistąjį spyglį – sidabro šerdį naujai, pačios Gubės padarytai keravirei.

Išvados

Aktualizuodamas mitines struktūras, Žilinskas kvestionuoja mito tiesas ir jaunąjį skaitytoją skatina kritiškai žvelgti į paveldėtas mitines nuostatas, susijusias su vertybėmis, jų hierarchija ir santykiais. Vienpusiškas vienos vertybės, knygos atveju – giminės gerovės, iškėlimas, paminant visas kitas, galiausiai ima grėsti tos vertybės praradimu. Jaunosios kartos, kuriai visų pirma atstovauja Gugis, požiūris į vertybes yra kitoks. Vertybių priešpriešas, iškilusias jo asmeninio gyvenimo plotmėje, jis stengiasi suderinti, o iš bendruomenės gyvenimą lemiančių vertybių renkasi tiesą ir taikų sambūvį su kita gimine, kas galiausiai užtikrina jo giminės išgelbėjimą nuo gresiančios pražūties. Šia knyga savotiškai patvirtinama filosofo Bronislavo Kuzmicko mintis: „Jeigu ieškotume bendrų žmogiškųjų vertybių – svarbiausia jų reikėtų laikyti taikų skirtingų kultūrų žmonių sugyvenimą.“⁴

^{4 Bronislavas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2013, p. 32, interneto prieiga: https://cris.mruni.eu/server/api/core/bitstreams/2d7707dd-2c77- 462a-a82d-2f217b9224d8/content (žiūrėta 2024-10-22).}

Autorius: Dr. (HP) Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama