Šviesos beieškant (2024 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga) / 1 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Pernai, sulaukusi kvietimo prisijungti prie IBBY Lietuvos skyriaus 2024 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams vertinimo komisijos, ilgai nedvejojau. Viliojo mintis sugrįžti prie jauniesiems skaitytojams skirtos literatūros kitu vaidmeniu – ne rašytojos ar vertėjos. Buvo ir kita priežastis: metų pradžioje norėjosi pabėgti nuo sunkių naujienų slogučio, vaikams ir paaugliams skirtose knygose ieškoti saugios priebėgos, laimingos pabaigos ir bent trupučio šviesos. Radau būtent tai ir dar daugiau, bet apie viską – nuo pradžių.
Šiemet IBBY Lietuvos skyriaus teikiama Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią verstinę knygą vaikams apdovanota Birutė Avižinienė už rašytojos, iliustruotojos Jokės van Leeuwen knygos Kai mano tėtis tapo krūmu vertimą iš nyderlandų kalbos („Debesų ganyklos“). Šiai premijai taip pat nominuota Ieva Vaitkevičiūtė už rašytojos, iliustruotojos Elzbietos paveikslėlių knygos Flonflonas ir Miuzetė vertimą iš prancūzų kalbos („Žalias kalnas“) ir Viltarė Urbaitė už rašytojos Kairi Look bei iliustruotojos Anneʼės Pikkov paveikslėlių knygos Truputį didelis vertimą iš estų kalbos („Misteris Pinkmanas“). Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią verstinę knygą paaugliams apdovanotas Mantas Karvelis už rašytojos Sofios Chanfreau ir iliustruotojos Amandos Chanfreau knygos Žirafos širdis labai didelė vertimą iš švedų kalbos („Alma littera“). Šiai premijai taip pat nominuoti Almantė Rimavičienė už Laini Taylor knygos Svajoklis Streindžas vertimą iš anglų kalbos („Nieko rimto“) ir Vainius Bakas už Isabelės Greenberg grafinį romaną Ankstyvosios Žemės enciklopedija („Nieko rimto“).
Eugenijos Stravinskienės premijai pasiūlyta trylika kūrinių, Adomo Druktenio premijai – šeši. Remiantis šių premijų nuostatais, knygas komisijai svarstyti siūlo leidyklos. Pernai Eugenijos Stravinskienės premijai leidyklos nominavo beveik perpus mažiau – vos septynias knygas, Adomo Druktenio premijai – devynias. Tad šiemet komisija negalėjo skųstis knygų vaikams trūkumu, bet teko gerokai mažesnis knygų paaugliams pasirinkimas. Aptardama 2023 m. nominuotas verstines knygas vaikams Ieva Vaitkevičiūtė savo apžvalgoje pažymėjo atsikartojančią problemą – Eugenijos Stravinskienės premijai teikiamų knygų netolygumą amžiaus ir teksto apimties prasme. Ir tikrai sudėtinga vienoje kategorijoje, vadovaujantis tais pačiais kriterijais, vertinti paveikslėlių knygas jauniausiems skaitytojams ir savarankiškus didesnės apimties skaitinius, jau nekalbant apie tai, kad kai kurios knygos patenka tarsi į tarpinę zoną – galėtų būti svarstomos ir kaip kūriniai vaikams, ir kaip kūriniai paaugliams. Tad po diskusijų su komisijos nariais – Virgiu Šidlausku (komisijos pirmininkas), Aurelija Genelyte-Gritėniene, Urte Šulskiene (Urte Uliūne), Ieva Vaitkevičiūte – nuspręsta, kad Sofios Chanfreau, Amandos Chanfreau knyga Žirafos širdis labai didelė, nominuota Eugenijos Stravinskienės premijai, vis dėlto svarstytina knygų paaugliams sąraše. Tokį komisijos sprendimą lėmė aptariamų temų daugiasluoksniškumas, aktualumas įvairioms amžiaus grupėms ir rašymo stilius.
Šiemetiniame verstinių knygų vaikams ir paaugliams sąraše galima pasidžiaugti kūriniais, verstais net iš vienuolikos kalbų: trys iš prancūzų, po dvi knygas iš anglų, nyderlandų, švedų, estų, latvių, suomių ir po vieną iš čekų, vokiečių, norvegų, slovėnų kalbų. Kitaip nei anksčiau, sąraše nebedominuoja knygos, verstos iš anglų kalbos. Vertimai iš latvių ir estų kalbų liudija sėkmingai praėjusius 2023-iuosius – latvių literatūros metus ir 2024-uosius – estų literatūros metus.
Eugenijos Stravinskienės premijos trejetukas: skaudžios nūdienos realijos ir truputis šviesos
Įtempta geopolitinė situacija atsispindi šiemetinio Eugenijos Stravinskienės premijos trejetuko tematikoje – net dviejuose kūriniuose kalbama apie karą, tiesa, skirtingoms amžiaus grupėms ir pasirenkant savitas menines priemones. Ryškiai tarp nominuotųjų sužibo premijos laimėtoja tapusios Birutės Avižinienės iš nyderlandų kalbos versta Jokės van Leeuwen knyga Kai mano tėtis tapo krūmu. „Dabar nebebus paprastų dienų, kai viską darome kaip įpratę. Ir jokių įprastų naktų, kai tiesiog užmingame ir kaip visada nubundame“ (p. 17). Ši knyga – jautrus priminimas apie neišmatuojamą karo siaubą, skaudus pripažinimas, kad gyvename laiku, kai tokios knygos reikalingos, nors įsivaizduojamame rožiniame vaikystės pasaulyje jų neturėtų būti. Pasakotoja – mergaitė, kurios tikrasis vardas toje aplinkoje, kur bėgti ją privertė karas, neištariamas, tad ji pasivadina Toda. Dėl gimtojoje šalyje kilusių neramumų Todos tėtis išeina kariauti. Pas mergaitę atvyksta senelė, kuri vėliau, kai situacija tampa pernelyg pavojinga, išsiunčia anūkę pas mamą. Neišvengiama ir sudėtingų šeimos santykių temos: mamos mergaitės gyvenime nėra nuo kūdikystės, ji išėjo, tėčio žodžiais tariant, nes „jai visko buvo per daug“ (p. 8). Kaimyninėje šalyje, kur gyvena mama, mergaitė bus saugi, mat čia nėra karo. Šalys neįvardijamos, jų anonimiškumas leidžia pajusti baugų karo anonimiškumą ir sykiu patirčių universalumą – praradimai skamba taip pat bet kuria kalba.
Karas įtaigiai perteikiamas vaiko akimis, nenukrypstama nei į pernelyg naivų, supaprastintą, nei į pernelyg sudėtingą kalbėjimą: lauke aidi šūviai, „tie“ kariauja su „anais“, o mergaitė pavojų kupinoje kelionėje bando pasiekti saugią vietą – mamos namus. Subtiliai pajaustas ir perteiktas pabėgėlio vaiko pasaulis. Tekstas lakoniškas ir sykiu itin talpus, iškalbingi tarpai tarp žodžių skamba garsiau nei patys žodžiai. Autorė meistriškai atskleidžia pasirinktą temą, o vertėja Birutė Avižinienė lygiai taip pat meistriškai, jautriai ir pagaviai perteikia tekstą lietuviškai.
Karo tema ryškėja ir Ievos Vaitkevičiūtės iš prancūzų kalbos verstoje į reikšmingiausiųjų trejetuką patekusioje Elzbietos paveikslėlių knygoje Flonflonas ir Miuzetė, skirtoje 4–6 metų vaikams. Lenkų kilmės prancūzų rašytoja, iliustruotoja Elzbieta Violet, pasirašinėjanti tik vardu, 1994 m. už šią knygą buvo apdovanota Prancūzijos vaikų literatūros premija, tad labai džiugu, kad šis itin kokybiškai parengtas vertimas pasirodė lietuviškai. Autorė pasirenka vaizdžią, iškalbią, tokio amžiaus vaikams suprantamą situaciją: du draugai Flonflonas ir Miuzetė, kasdien susitikdavę pažaisti, vieną rytą atsibunda atskirti karo – jų namus skiria spygliuota tvora. Net kalbėti apie draugę, atsidūrusią „kitoje karo pusėje“, Flonflonui uždrausta. „Karas buvo didelis. Jis nieko nepaisė. Tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo. Kėlė didžiulį triukšmą. Įžiebdavo milžiniškus gaisrus. Jis viską griovė…“ (p. 20). Knygelė išties geba perteikti vaiko suvokimą. Autorė puikiai balansuoja tarp švelnumo, jautrumo mažiesiems skaitytojams ir sykiu realistiškumo: „Karas niekada nemiršta, mano mažasis Flonflonai. Kartais jis užsnūsta. Kai taip nutinka, reikia būti labai atsargiam, kad jo nepažadintum“ (p. 28). Anot Kristinos Vaisvalavičienės, panaši mintis skamba ir Lenkijos žydo Januszo Korczako apysakoje-pasakoje Karalius Motiejukas Pirmasis. Vis dėlto viltis yra, ir išeitį simboliškai randa vaikai: Miuzetė, padariusi mažą skylutę tvoroje, sugeba patekti pas draugą. Iliustracijos taip pat vertos atskiro pagyrimo – jos puikiai perteikia ir papildo tekstą, suteikia jam gelmės. Pirmą kartą prancūziškai išleista 1993 m., knyga neprarado nei savo universalumo, nei aktualumo.
Aptartosios trejetuko knygos, nors ir švelniai, bet kalba apie tamsiąsias temas, o Viltarės Urbaitės iš estų kalbos išversta Kairi Look ir iliustruotojos Anneʼės Pikkov paveikslėlių knygelė Truputį didelis šviesos ir gėrio padovanoja su kaupu. Tigriukas švenčia gimimo dieną, bet po šventės nuliūsta, mat nenori užaugti: „Man liūdna, kad aš taip greitai augu. Norėčiau būti tik truputį didelis! – sušniurkščiojo tigriukas.“ Autorė jautriai apčiuopia pokyčio baimę, galinčią aplankyti ir mažus, ir didelius, o dailininkė taupius knygelės žodžius papildo išraiškingomis iliustracijomis.
Dar kelios pastabos apie kitas įsimintinas knygas
Komisija gražių žodžių negailėjo Anetės Melecės paveikslėlių knygai Kioskas (iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, „700 eilučių“). Pagal animacinį filmuką sukurta knygutė sužavi idėjos paprastumu ir sykiu originalumu: kioske „įstrigusi“ pardavėja Olga galiausiai randa būdą išsivaduoti ir įgyvendinti svajones. Akį traukia ryškios, linksmos pačios autorės sukurtos iliustracijos.
Širdį šildo ir rašytojo Ilmaro Tomusko bei dailininkės Catherinos Zarip paveikslėlių knyga Vilko bičiuliai (iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, „Nieko rimto“) – šmaikšti istorija apie pagalbą ir draugystę, nesavanaudiškumą ir jo svarbą. Dviračio gal ir neišrandanti, tiesiog jaukaus skaitymo malonumą dovanojanti knygelė kažkuo primena senąją animaciją.
Daugiau netikėtumo pojūčio norėjosi rasti Kitty Crowther knygelėje Aš noriu šuniuko, nesvarbu kokio (iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas, „Aukso žuvys“). Iš prieglaudos pasiėmusi šunelį, mergaitė sulaukia pašaipų dėl jo išvaizdos, todėl išsižada gyvūnėlio, bet netrukus supranta klydusi. Iliustracijos vertos dėmesio, o tekstas gana nuspėjamas. Knygelė moko empatijos ir jautrumo, tik kiek per didaktiškai.
Įtaigesnės, literatūriškesnės išraiškos norėjosi ir skaitant rašytojos Agnesės Vanagos bei iliustruotojos Annos Vaivarės komiksą Širdukai (iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, „Misteris Pinkmanas“), nors knygelės misija svarbi ir vertinga – paaiškinti vaikams sudėtingus jausmus, pavyzdžiui, nerimą ir pyktį, meilę ir nesaugumą. Pažintinę funkciją atlieka ir Terezos Vostradovskos knyga Pelytės enciklopedija (iš čekų kalbos vertė Aigustė V. Bartkutė, „Žalias kalnas“). Joje vaikai ras informacijos apie augalus ir gyvūnus, jų gyvenimą. Suomių komiksų ir vaikų knygų kūrėjo Mauri Kunno knyga Labanakt, pone Bruzduli (iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, „Alma littera“) – šmaikšti istorija apie solidų, atsargų poną Bruzdulį, kuris nueina miegoti nė neįtardamas, kad naktį lunatikuodamas atsikels ir mieste įsivels į įvairius nuotykius. Idėja originali, bet tiek tekstui, tiek vaizdui pritrūko įdomumo, to jausmo, kai norisi versti puslapius ir sužinoti, kuo istorija baigėsi.
Vyresniems vaikams (nuo aštuonerių metų) skirtos Willo Gmehlingo knygos Nuotykis vandens parke (iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, „Debesų ganyklos“) siužetas paprastas: du broliai ir sesuo vandens parke išgelbsti mažylį, jiems atsidėkojama leidimu visą vasarą lankytis parke nemokamai. Trijulė čia praleidžia vasarą – dešimtmetis Alfas trokšta nušokti nuo aukščiausio bokštelio ir būti pastebėtas baseino prižiūrėtojo dukros, aštuonerių Katinka mokosi prancūziškai ir ketina dvidešimt kartų perplaukti baseiną nesustodama, septynerių Robis nori pagaliau išmokti plaukti. Knygoje įtaigiai atskleisti vaikų santykiai, kalbama apie šeimos bendravimą, draugystę, kitokį vaiką, bet tekstas galėjo būti dinamiškesnis.
Vaikams nuo septynerių metų skirta Marios Parr knyga Mudu su Oskaru. Ten, kur geriausia (iš norvegų kalbos vertė Saulė Ilgė, „Alma littera“) sulaukė komisijos simpatijų – pastebėta, kad čia vaikų pasaulėjauta perteikta itin jaukiai. Brolio ir sesers istorija kupina kasdieniškų – juokingų ir graudžių – nutikimų ir patirčių. Kalbant apie draugystę, gerumo svarbą, neaplenkiamos ir sunkios temos, pavyzdžiui, artimojo netektis. Tai šiltas ir jautrus kūrinys, bet, kaip ir prieš tai aptartasis, galėjo būti kiek mažiau ištęstas – monotoniškumo, kaip ir didaktiškumo, neišvengiama.
Autorius: Akvilina Cicėnaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
