Ant skaitytojo delno – negrožinė knyga (2024 m. išleistų negrožinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Keletą metų iš eilės mus džiuginęs negrožinių knygų vaikams ir paaugliams derlius 2024-aisiais yra gana kuklus. Šių metų sąraše nemažai proginių ar konkrečiai įstaigai, edukacijai skirtų leidinių, o kartais net savireklamos. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko peiktino tame nėra: gyvename vis geriau, tad galime sau vis daugiau leisti. Vis dėlto diskusijų apie tvarumą fone kyla klausimas, kiek iš šių metų leidinių bus vartomi, skaitomi, prisimenami kitais metais? Apžvelkime, kurie leidiniai ir dėl kokių priežasčių išsiskiria bendrame fone.
Gamta – stebime ir stebimės, tyrinėjame, prisimename
Gamta – neišsenkantis pokalbių su vaikais ir jaunimu šaltinis, tad ir 2024 m. leidinių apie gamtą netrūko. Net tris knygas savo skaitytojams išleido Selemonas Paltanavičius. Jei šio autoriaus knygą Gyvas vabzdžių pasaulis: pažintis su Lietuvos šešiakojais („Alma littera“) galėtume pavadinti informatyvia, gausiai iliustruota, bet gana tipiška tokio pobūdžio knyga, tai kitos dvi išsiskiria šiek tiek įdomesniais sprendimais.
Selemono Paltanavičiaus knygoje Dramblys ant delno („Debesų ganyklos“) pasitelkiama mokymosi tyrinėjant idėja: skaitytojui siūloma aprašomus objektus savotiškai „pasidėti ant delno“ ir „gerai apžiūrėti“. Skaitytoją siekiama sudominti, nustebinti, tad skyrių pavadinimai intriguoja (pavyzdžiui, „Žvėris šaukšte“, „Aš per sunkus skraidyti“) arba kelia klausimų (pavyzdžiui, „Kokiam būti geriau – dideliam ar mažam?“, „Kam tau tas straublys?!“). Kiekvieno skyriaus pradžioje autorius žaismingai, pajuokaudamas skaitytoją „palydi“. Žodžių žaismas, daugiareikšmiai žodžiai ar kiti stilistiniai sprendimai – puikus informatyvaus leidinio priedas, padėsiantis, tikėkimės, skaitytojui susidomėti ne tik gamta, bet ir kalba. Išsiskiria informatyvūs, savitos struktūros puslapiai, skirti „supergyvūnams“, jų „supergalioms“.
Leidinyje gyvūnų nuotraukos derinamos su piešiniais, neretai papildomos ne tik pavadinimais, bet ir gyvūnų mintimis ar žodžiais, tad atsiranda erdvės ir šiek tiek kitokiam žvilgsniui į gamtą ir gyvūnus, pajuokavimui, potekstėms. Greta negrožiniams leidiniams būdingų elementų pastebime sprendimų, rodančių autoriaus patirtį, adresato pažinimą: leidinio turinys pateikiamas spausdintinėmis didžiosiomis raidėmis, knygos gale pateikiama abėcėlinė gyvūnų rūšių rodyklė, tekstas skaidomas neilgais skyreliais. Įdomesnės leidinio struktūros, kalbėjimo stiliaus paieškos ir kiti autoriaus sprendimai sudomins, padės jaunesniems skaitytojams išlaikyti dėmesį. Tikiu, jog leidinys bus įdomus pradinių klasių mokiniams ir kiek vyresniems, o mokytojams pravers ieškant intrigos ar įdomesnės problemos pamokai, projektui sukurti.
Dar vienas to paties autoriaus leidinys apie gamtą – knyga Su gamta kišenėje. Vaikystės nutikimai („Debesų ganyklos“, iliustravo Reda Tomingas). Knyga pristatoma kaip šimtoji Paltanavičiaus knyga, tad autorius „nori papasakoti apie vienus savo metus iš vaikystės prie Kazlų Rūdos girios, Užbalių kaime“. Atidus skaitytojas paskutiniuose skyriuose sužinos, jog tie metai – tai septintos klasės mokinio, norinčio savo gamtos patyrimus aprašyti knygoje, metai. Leidinys skaitytoją sudomins šiltais autoriaus prisiminimais, jaukiomis buities detalėmis, asmeninės patirties gamtoje aprašymais, autoriaus žvilgsniu „atgal“, savotiška refleksija.
Leidinį pagyvina periodiškai įterpiami puslapiai „Po daugybės metų“, įdomesne struktūra išsiskiria atvartai „Mano pirmasis gamtos albumas“. Iliustracijos (nuotraukos ir piešiniai) turėtų padėti skaitytojui susiorientuoti. Atrodo, kad šis leidinys labiausiai turėtų sudominti jaunuosius gamtos mylėtojus, kurie, pasinaudoję autoriaus gamtos dienoraščiu kaip pavyzdžiu, galės išleisti ir savo knygą. To autorius savo skaitytojui atvirai linki.
Saulės Paltanavičiūtės Lietuvos gamtos rekordininkai („Alma littera“) – dar vienas nemažos apimties leidinys apie Lietuvos gamtą. Leidinys skiriamas vaikams nuo 6 metų ir visai šeimai, autorė kviečia pasižvalgyti savame kieme. Knygoje keliama intriguojančių klausimų, pasitelkiama žaidimo elementų: autorė „skirsto“ prizines vietas gudriausiems, tingiausiems, pavojingiausiems…
O skaitytoją autorė skatina rasti asmeninį santykį, pavyzdžiui, ragina įsivaizduoti: „Lervos per parą suryja 3–5 kartus daugiau maisto nei pačios sveria! (…) Įsivaizduok, kad tau reikėtų suvalgyti tiek maisto per parą“ (p. 8).
Leidinyje skaitytojui pateikiamas šioks toks kontekstas, padėsiantis susiorientuoti biologinėje įvairovėje (pavyzdžiui, primenamas organizmų skirstymas), daug dėmesio skiriama iliustracijų kokybei, estetikai, detalėms, tad jas įdomu tyrinėti. Iliustracijų komentarai dalykiški, net sausoki. Jaunesniam skaitytojui šiek tiek sunkumų gali kelti gana smulkaus šrifto turinys. Pritariu – šį leidinį tikriausiai labiausiai įvertins gamtos mylėtojų šeimos: jos čia ras pokalbio, tyrimo ar išvykos idėjų, krypčių, t. y. atidesnio žvilgsnio vertų objektų.
Lietuvos kultūra – kūdikiams ir vyresniems
Verta pasidžiaugti, jog 2024 m. leidiniai apėmė gana skirtingas kultūros sritis ir orientavosi į įvairaus amžiaus skaitytoją.
Prieš 2025 m. švenčiamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines greta daugybės proginių leidinių pasirodė ir įdomus bandymas su menu supažindinti kūdikius. Knygutė Per pievas pas tave (teksto autorė Jolanta Lunevičienė, serija „Lietuvos menas vaikams“), kaip ir dera tokiems leidiniams, yra maža, tvirtų lapų, kartoninė. Knygą rekomenduojama skaityti kūdikiams nuo 8 mėnesių, tad ji, linki autoriai, galėtų tapti pirmuoju kūdikio meno albumu. Autoriai pateikia garsaus menininko paveikslus iš ciklo „Pasaulio sutvėrimas“ ir drąsina tėvus skaityti šią knygelę „savaip“, „nes menas išlaisvina fantaziją“. Džiugu, jog autoriai ne tik skatina, bet ir šiek tiek padeda tėvams – subtiliai, palikdami erdvės. Kiekviename atvarte suaugusieji ras ne tik menininko paveikslą, bet ir akcentus, padėsiančius sudominti, pakalbinti ar net sukurti istoriją.
Šiek tiek vyresniems skaitytojams skirta Lauryno Kaminsko Noriu sužinoti apie animaciją: enciklopedija („Alma littera“). Knyga išsiskiria labai aiškiu tikslu ir adresatu: 4–7 metų vaikams siekiama paaiškinti, kaip buvo kuriamas filmas „Kakė Makė. Mano filmas“, supažindinama su animacija. Akivaizdu, jog orientuojamasi į filmą mačiusius ir Kakės Makės knygas skaitančius vaikus. Knygų apie animaciją rastume, tačiau ikimokyklinio amžiaus adresatas skatina labai gerai apmąstyti ne tik leidinio turinį, bet ir formos sprendimus. Atrodo, jog autoriai šiuos iššūkius sklandžiai įveikia: animacijos reiškinys pristatomas per konkretaus filmo pavyzdį, remiamasi vaikams įveikiamomis veiklomis, siūloma jas plėtoti. Leidinys neturi negrožiniams leidiniams būdingo turinio, tad, reikia suprasti, skaityti atrankiniu būdu autoriai nesiūlo: jie nori skaitytoją patys vesti filmo kūrimo takais, atskleisti procesą. Ir pradeda nuo vaiko patirties, sudominimo, būtinų darbų sąrašo. Leidinys turi nemažai edukacinių galimybių: komentuojami ne tik animacinių filmų kūrimo darbai, jų seka, bet aptariamos ir už kadro likusios įdomybės (ar žinojote, kad režisierius filmą peržiūrėjo 104 kartus?), aiškinamos retesnių žodžių reikšmės (pavyzdžiui, kadruotė, animatorius, scenarijus, eskizas), pateikiama istorinių faktų apie animacijos reiškinį. Iliustracijos įvairios, nenuobodžios, tekste užduodami į iliustracijas orientuojantys klausimai, skaitytojas prašomas jas tyrinėti (pavyzdžiui, rasti skirtumus). Naudinga, jog veiklų idėjos ne formalios, o glaudžiai susijusios su animacijos reiškiniu ir vaikams pristatomais aspektais: vaikai skatinami nulipdyti veikėjus iš plastilino, nupiešti platėjančią senelės šypseną ir kt. Jauniausiems skaitytojams tikrai pagelbės atpažįstami veikėjai, žinomas kontekstas. Leidinyje rasime ir skenuojamų kodų, ir filmą įgarsinusių aktorių, ir net pačių filmo kūrėjų nuotraukų (ne tik nupieštų, bet ir nufotografuotų). Knyga tikrai gali būti skaitoma ne kartą, pasitelkiama įvairiems kūrybos reiškinio aspektams aptarti. Juk Kakės Makės personažas skaitytojams žinomas pirmiausia iš paveikslėlių knygų. Beje, įdomu, jog leidinio autoriai atvirai ragina skaitytojus skaityti, lyginti knygą ir filmą. Ir drąsina sukurti savo animacinį filmą.
Dar vyresnius skaitytojus turėtų sudominti Rūtos Kačkutės Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos (iliustravo Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas, „Alma littera“). Leidinį įkvėpė Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ (parodos autorės – archeologė dr. Rūta Kačkutė, Sigita Bagužaitė). Tai nuoseklus pasakojimas gana reta tema, skirtas 6–12 metų vaikams. Adresato amžiaus tarpsnis palyginti platus, tad autorėms tikrai teko pasukti galvą ieškant tinkamų sprendimų. Jaunesniems skaitytojams naudinga, jog pažintinis turinys įgavo vieno nuoseklaus pasakojimo formą, jog pasakojimas skaidomas trumpesniais skyriais ir knygos turinyje pateikiama trumpa jų santrauka. Atvartuose tekstas skaidomas segmentais, gausiai iliustruojamas, papildomas nežinomų žodžių žodynėliu ar konteksto paaiškinimais. Iliustracijose atsispindi ne tik siužeto elementai, bet ir dalis pažintinio turinio – žodyne aiškinamų objektų paveikslai, žemėlapiai, tekste minimi objektai: monetų, vėliavų, meno dirbinių, drabužių detalių paveikslai. Tokių iliustracijų tyrinėjimas tampa natūralia skaitymo dalimi, padedančia skaitytojui ne tik geriau suprasti informaciją, bet ir išlaikyti dėmesį, susidomėjimą. Neabejoju, jog ši knyga bus skaitoma ne vieną kartą ir ne vienus metus.
Kasdieniai reikalai – keliaukime saugiai ir žaismingai
Kiek netikėtai negrožinių knygų lentynoje išsiskyrė du leidiniai, skirti vaikų kasdieniam gyvenimui. Abu jie apie kelius ir keliavimą, bet įdomūs skirtingai.
Skaistės Dirgėlienės knygelė Otis keliauja atostogauti (iliustravo Greta Alice, „Alma littera“), skirta 2–4 metų vaikams, toliau pasakoja skaitytojams iš ankstesnių leidinių jau pažįstamo peliuko Očio nuotykius. Šį kartą jis su šeima ruošiasi atostogauti, o tai, sutikime, aktuali tema. Paveikslėlių knygos dėmesio centre – nauji dalykai ir jausmai, su kuriais vaikui tenka susidurti kelionėse. Todėl leidinio pabaigoje pateikiami psichologo patarimai tėvams, kaip pasiruošti kelionei su vaiku. Įdomu, ar šie patarimai padės tėvams išradingiau skaityti paveikslėlių knygą savo vaikui? Juk būtent paveikslėlių knyga kuria kalbėjimąsi skatinančias situacijas, o nuo knygą skaitančio suaugusiojo labai priklauso, ar tos situacijos bus tinkamai išnaudojamos.
Bene nuotaikingiausia 2024 m. negrožinė knyga vaikams – Pauliaus Norvilos Saugus kelyje (užrašė Paulius Norvila, iliustravo Simonas Kvintas, „Baltų lankų“ leidyba). Leidinys išleistas, kaip teigiama, bendrovės „Lietuvos draudimas“ užsakymu ir bendradarbiaujant su Lietuvos policija, tema nagrinėjama išradingai ir smagiai, „su juokeliais“. Orientuojamasi į pradinių klasių mokinius, todėl daug dėmesio skiriama šio amžiaus mokinių aktualijoms.
Saugaus eismo tema rimta, tad apmąstyta atrankinio skaitymo situacija – leidinyje rasime aiškų, reikalingą informaciją atsirinkti padedantį turinį. Knyga suskirstyta atvartais, kuriuose pateikiama ne tik reikiama informacija apie saugaus eismo taisykles, bet ir papildoma skyreliais „Tiesa ar pramanai?“, „Ar žinai, kad…“. Skyrius „Tiesa ar pramanai?“ – išradingas, juokingas ir netikėtas žvilgsnis į taisykles ar su jomis susijusius dalykus. Nebijoma žaisti žodžiais, juokauti, keisti kontekstų, perkurti mįsles („Kas šviečia, bet nešildo?“ – atšvaitas). Žodinis sluoksnis išradingai pratęsiamas iliustracijose. Jose ne tik aiškinamos kelių taisyklės, bet ir plėtojami pramanų skilties vaizdiniai, pasitelkiama komikso elementų. Tikėtina, jog knyga pravers ne tik mokantis kelių taisyklių, bet ir taps pavyzdžiu, kaip išradingai, žaismingai su vaikais galima kalbėtis apie rimtus dalykus. Ne paslaptis, jog užsakomiesiems, aiškią taikomąją paskirtį turintiems leidiniams retai pavyksta ilgiau išlaikyti skaitytojų dėmesį. Atrodo, šis leidinys bus maloni išimtis. Būtų puiku, kad jis pasiektų kuo daugiau pradinukų, taptų įprasta jų klasių bibliotekėlių dalimi.
Taigi ko reikia, kad leidinys būtų ne vieną kartą skaitomas, vartomas? Kad vaikas į rankas jį imtų pats, suaugusiojo neraginamas? Aktualios temos? Intriguojančių klausimų? Žaismingų iliustracijų? Suaugusiojo arba draugo greta? Kol kas kaip ant delno tik viena – 2024-ųjų negrožinių knygų derlius aiškaus recepto nepateikė. Gal jį pasiūlys 2025-ųjų leidiniai?
Autorius: Doc. Dr. Vaiva Schoroškienė (Vilniaus universitetas)
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
