Nepakeičiamas žanras – pasaka (2024 m. lietuvių autorių pasakinė proza) / 2 dalis
Rubinaitis
Turinį įkėlė
Pasakos apie vienintelius tokius
Kai kada pasakinė tikrovė yra dar labiau pasakinė, dar keistesnė, nei lauktume. Kartais tai lemia pagrindinio personažo netradiciškumas, savitumas. Štai Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis kuria pasakų knygelių seriją apie Marmius. Pernai pasirodė Marmiai. Dingusio žaislo detektyvas („Alma littera“).
Istorija gana tradicinė – didaktiškai pamokanti, kad reikia žaislais pasidalyti su kitais vaikais, nebūti savanaudžiu, kad nevalia imti svetimų daiktų neatsiklausus. Marmis Liu turi nuostabią raketą, dėl kurios ir užverda šios knygutės detektyvas. Labiausiai akį traukia keistoji marmių šeima. Ką jie primena? Jie baugūs, tamsūs, „išplaukusio“ pavidalo, bet ir mieli.
Vis dėlto norėtųsi dar ir teksto gylio, nes personažų marmių idėja potencijos turi.
Alvilės Rimaitės apysaka-pasaka Tirliuko sodas („Nieko rimto“) yra pažintinio pobūdžio. Čia pasakojama apie sodo metų ciklą (tai labai būdinga knygoms apie gamtą), sodo augalus ir gyvūnus. Svarbios ekologinės idėjos.
Knygai įtaigumo suteikia pasakojimą struktūruojantis originalus vandens lašelio Tirliuko personažas. Jį sėkmingai įvaizdino dailininkė Raimonda Nabažienė. Nedažna tai, kad pažintinė knyga parašyta poetiškomis intonacijomis, ryškinant gamtos peizažus. Žinoma, tai pristabdo veiksmą, o kai kada nepavyksta išvengti monotonijos, tam tikro ištęstumo.
Tačiau pats kitoniškiausias iš visų keistų pernykščių personažų yra Kamandosė. Eglės Jasės apysaka-pasaka Kamandosė (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) pasakoja apie neįprastą, vienintelę tokią būtybę – mergaitę (?), turinčią driežo uodegą, jos akys įkypos – viena žydra, o kita smalos juodumo. Ji „nors dar gana jauna, nėra vaiko amžiaus“ (p. 8), o jos promočiutė buvo miško ragan a. Šį keistų savybių sąrašą būtų galima tęsti.
Dailininkei Julijai Račiūnaitei teko sudėtinga užduotis pavaizduoti tokią neordinarią veikėją – ir jai tai puikiai pavyko (tą patvirtina ir teksto autorė). Tačiau ne vien tik išoriniai Kamandosės bruožai traukia skaitytojo dėmesį, bet ir jos būdo savybės, pomėgiai. Kamandosė yra daikteliautoja ir kaupikė, tempianti viską, ką tik gali, į savo namus.
Tie „brangšmutkių“ rinkimo aprašymai negali nekelti susižavėjimo! Knygoje imamasi reikšmingų vaikams ir paaugliams temų. Kas yra draugas ir draugystė? Kodėl prisirišama prie ko nors ar net pamilstama? Pipino, žaislo, tema, tokia svarbi vaikų literatūroje, šiame kūrinyje irgi suskamba prasmingai. Svarbu ir tai, kad pagrindinė veikėja nėra statiška, ji patiria charakterio raidą, t. y. kūrinyje ji pasikeičia, tampa jautri ir empatiška. Toje raidoje būtent meškutis Pipinas drauge su mergaite Lina suvaidina didžiausią vaidmenį. Debiutuojančios autorės knyga išsiskiria savo vaizduote, beribe fantazija, vertybiškumu, lietuvių kalbos grožiu, o tai ir liudija teksto brandą. Tai knyga, kuri neabejotinai turi išliekamąją vertę. Belieka autorei palinkėti prasmingo literatūrinio skrydžio!
Gal baisu, bet ir smagu
Talento reikia norint tarsi iš nieko sukurti naują personažą, naują pasaulį, bet ne mažesnio jo reikia ir naujai perkuriant seną klasikinį tekstą, kad jis suskambėtų aktualiai, šiuolaikiškai. Tokią knygą parašė Rasa Lazauskaitė, iliustravo Laimutė Varkalaitė – Šiurpinys: pasakos siaubasakos vaikams („Laimės gatvė“). Kūrybiškas, sykiu ir baisus, ir smagus pasakų rinkinio pavadinimas, reiškiantis į šiupinį sumestų šiurpių dalykų viralą. Lietuvių liaudies pasakos perkuriamos modifikuojant situacijas, pakeičiant jų pabaigas. Parašyta stilizuojant, bet kitaip nei kažkada pasitelkdamas kalbos ritmiškumo išgales liaudies pasakas stilizavo Kazys Boruta. Taikliai apie knygą sako etnologas Libertas Klimka: „Šios pasakos – tarsi vaikiškas kaleidoskopas, kurį pasukus spalvoti stikliukai sukuria vis naujus raštus, stebinančius savo nenuspėjamumu“ (IV viršelis). Autorė skaitytojus gąsdina vilku ir velniu – baugiaisiais lietuvių tautosakos personažais, o prajuokina savaip perkurdama įprastas situacijas. Štai specialiai nurodomas pasakos „Kaip kiškutis dangų griovė“ tipas – pasaka be galo. Bet pasaka tyčia baigiama keliais pasakos galo variantais: pabaiga, gražia pabaiga, liūdna pabaiga ir „pabaiga, po kurios norisi dar vienos“. Kaip ir dera liaudies pasakai, jos adresatas nėra tik vaikai, kai kurie dalykai bus suprantami gal tik suaugusiam žmogui (pavyzdžiui, sudėtingos semantikos pasaka „Mergelė Uogelė ir berniukas Sūriukas“). Taigi šią knygą galima laikyti sudvejinto adresato knyga. Kuo dar ši knyga sunkiai pralenkiama? Kalbos jėga. Tai tikra puota skaitytojui – geras, riebus, iš įvairiausių kalbinių ingredientų išvirtas šiupinys. Skaitytum ir skaitytum. Laimutės Varkalaitės iliustracijos padeda sukurti siaubasakų atmosferą: viršelis tamsus, o kiekviena pavadinimo raidė nėra tik raidė, bet ir siaubingas padaras su šiurpiomis akimis, aštriais dantimis, žvynais. Tokios knygos kaip ši suteikia puikią galimybę su mokiniais aptarti tautosakos gyvybingumą.
Eglės Gelažiūtės-Pranevičienės ir dailininko Dovydo Čiuplio literatūrinė pasaka Labai mažas sniego žmogus („Baltos lankos“) papasakota pasitelkiant netradicinį komikso žanrą. Pasaulyje plačiai žinomas paslaptingas ir baugus humanoidas Sniego žmogus kursto įvairių tautų žmonių vaizduotę. Tačiau šioje istorijoje sniego žmogus labiau jaukus nei baugus, kaip būtų galima tikėtis. Čia pasakojama apie ypatingą – labai mažą – sniego žmogų vardu Snygis, bet užtat turintį labai didelį norą būti pastebėtam. Kodėl niekas nemato jo įmintų pėdų? Jis padarys viską, kad tik jį pastebėtų! Dėl pagarsėjimo Snygis net nuniokoja Varveklių muziejų! Vėliau jis patiria gėdą, kol galiausiai ištaiso savo klaidą. Knygoje skaitytojas pamokomas, bet neįkyriai, nes čia daug veiksmo, emocijų, jos veržiasi per kraštus. Mažieji skaitytojai gali susimąstyti apie įvairius jausmus – pradedant pykčiu ir baigiant atleidimu. Gyvai veiksmų dinamikai pasitarnauja komiksinio pasakojimo galimybės. Vaikus puikiai nuteiks šmaikštavimai kiekviename puslapyje, jiems pravers idėjos, ką veikti prisnigus – pavyzdžiui, galima dažyti besmegenius, ištrypti sniego ornamentus ir daryti dar daug kitų dalykų. Dailininko Dovydo Čiuplio sukurtas linksmas mažojo sniego žmogaus vaizdinys kuria gerą nuotaiką, priverčia nusišypsoti. Knyga leidžiama serijoje „Pradedu skaityti komiksus“ (vertingas tokios serijos sumanymas). Tekstas knygoje pateikiamas didžiosiomis raidėmis, jo nedaug – tai padės vaikams įgusti skaityti.
Sukeistinto pasaulio žavesys
Visame pernykščių pasakų kontekste labai išsiskiria Jurgos Vilės (ir jos bendraautorių dailininkių Agnės Nananai ir Kornelijos Žalpytės) pasakojimo būdas. Paveikslėlių knygose viskas vyksta tarsi realybėje, bet ji labai sukeistinta, magiška, balansuojanti ant pasakos ir realistinio pasaulio ribos.
Kašalotų radijuje („700 eilučių“) maža mergaitė Dominga su mama ir dar šešiais broliais ir seserimis vasaras leidžia mažame Norvegijos kaimelyje A prie Kašalotų įlankos. Ten jie stebi jūrą ir joje plaukiojančius kašalotus. Kašalotai „džiaugsmingai čerškia. Tai toks garsas, lyg sugedusio radijo“ (puslapiai nenumeruoti).
Knygoje skaitytoją pasitinka sukeistinta tikrovė: visi vaikai šioje šeimoje gimę vis kitą savaitės dieną, atostogų namelis toks mažas, kad jame tėra vietos daiktams susidėti ir virtuvei su stalu, o visi atostogautojai miega po atviru dangumi hamakuose, kašalotai priplaukia labai arti kranto, vaikai su mama nardo visai šalia šių didžiulių gyvūnų, mama net paglosto kašalotės Sniegės pilvą. Vienoje iš nuotraukų, puošiančių Domingos kambarį, mergaitė nufotografuota stovinti ant kašalotės nugaros. „Man kašalotas – įprastas gyvūnas. Kaip kam nors šuo, katė ar karvė, besigananti pas močiutę kaime“, – sako mergaitė. Vakare visa šeima stebi kašalotų šokį: „Sukasi ratu aplink Sniegę. Iš savo didžiulių kūnų dėlioja ornamentus, piešia gėles, čia pat viską ištaško. Jų šokis primena nežinomos genties ritualą mėnesienoje.“ Kašalotų radijas papasakoja, kaip kašalotai miega – linguodami „lyg kokie vandens medžiai“. Knygos pasakojimas poetiškas, žadinantis skaitytojo vaizduotę, meilę gyvajai gamtai. Netikėta ir prasminga Domingos šeimos ir baltosios kašalotės Sniegės šeimos paralelė: mamos vienos su vaikais, o tėvai „turi reikalų“.
Knyga yra serijos „Lašas jūroje“ dalis, čia svarbus pažintinis momentas. Jos gale pateikiamas glaustas, bet atskleidžiantis svarbiausius kašalotų – didžiausių pasaulyje plėšriųjų žinduolių – ypatumus, jų paplitimą Pasauliniame vandenyne. Apie tai pasakoja Remigijus Dailidė, Lietuvos jūrų muziejaus vyriausiasis biologas. Paveikslėlių knyga užburia ne tik pasakojimu, bet ir įtaigiomis, tarsi jūros vėjuje plevenančiomis Agnės Nananai iliustracijomis.
Dar viena Jurgos Vilės knyga – Mano draugas Hipokampas Unikornas („700 eilučių“). Kūrinyje vaizduojamas berniukas, kuris mėgsta ne tik stebėti jūrą ir nardyti, bet ir tyrinėti povandeninį pasaulį, filmuoti jo įvairovę. Jau seniai jis domisi jūrų arkliukais, o su vienu iš jų berniukui pavyksta susidraugauti. Tas arkliukas ypatingas, jis „išsiskyrė iš minios. Dėl savo neįprastai aukštos karūnėlės jis panašėjo į vienaragį“ (puslapiai nenumeruoti). Į šį pasakojimą apie berniuko pomėgį įterpiama kita istorija – jūrų arkliuko Hipokampo Unikorno gyvenimo istorija: apie neįprastą gimimą, vėliau gresiančius pavojus, Mėlynųjų koralų mišką. Tačiau svarbiausias, plačiausiai atskleistas dalykas – nuskendusiame laive vykstantys šiuolaikinio jūrų cirko trupės pasirodymai. Į šią trupę įtraukiamas ir Hipokampas Unikornas. Visas tolesnis knygos pasakojimas – tai nuostabus povandeninio cirko reginys, tikra grožio pasaka, kur jūrų arkliukai žaidžia šachmatais, groja gitara nutrūkusiomis stygomis. Ypatingiausias numeris pasakoja apie laisvę, jame vaizduojama, kaip iš tinklo išsprūsta daugybė jūros arkliukų – „lyg atkartodami gimimo sprogimą“ (puslapiai nenumeruoti). Povandeninį cirko spektaklį mėgsta stebėti ir berniukas, Hipokampo Unikorno draugas, šį spektaklį matęs gal šimtą kartų. Vieną dieną berniukas laivą randa tuščią. Liūdna pabaiga kviečia susimąstyti apie gyvenimo grožį ir trapumą. Subtiliai povandeninio pasaulio grožį atskleidžia dailininkė Kornelija Žalpytė.
Ir šioje serijos „Lašas jūroje“ knygoje svarbios pažintinės autorių intencijos. Jos gale pateikiama informacijos apie jūrų arkliukus. Pasaulyje jų yra apie 30 rūšių. Deja, jūrų arkliukų rūšys sparčiai nyksta, todėl reikalauja žmogaus globos. Jūros arkliukų negalima gaudyti ir laikyti nelaisvėje. Ir čia mokslo žiniomis su vaikais dalijasi biologas Remigijus Dailidė.
Anapus įprasto pasaulio
Pasirodė ir stambios apimties sąlyginės, fantastinės tikrovės veikalas – Linos Navickaitės fantastinis romanas Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija („Kauko laiptai“). Tie, kas įsigilins į šią knygą, ras sau peno apmąstymams. Taip, tai knyga mąsliam, neskubančiam skaitytojui. Veiksmas vyksta keistoje erdvėje, kaip sako autorė, „nei sapne, nei nesapne“. Keturi veikėjai – keturiolikmetė Agnė ir jos brolis Kristupas, draugė Goda, Ugnius ir jų palydovė kalbanti papūga – atsiduria nerealiame pasaulyje norėdami išgelbėti komos ištiktą Kristupo ir Agnės seserį Viltę. Veiksmas vyksta Kruvinųjų Rūdžių plynėje, pražuvusiame Ištakės mieste, Magiškajame greitkelyje, Žydinčios Tylos slėnyje ar Saldžiųjų Sapnų parke. Gelbėjimo misija kupina išbandymų ir pavojų. Tai vienintelė knyga, kur nurodomas jos adresatas – „paaugliams ir visai šeimai“. Vis dėlto labai didelę apimtį galima laikyti knygos trūkumu – retas paauglys įveiks 420 puslapių teksto masyvą. Griežtesnis teksto suveržimas šiai knygai tikrai būtų padėjęs. Ir įsivaizduokime, kaip visa tai galėjo būti iliustruota!
Pagaliau pasidžiaukime: 2024 m. pasakinės tikrovės kūrinių gausu, jie įvairūs. Svarbiausia, kad dalis jų išties praturtina lietuvių vaikų literatūrą (o tai liudija ir nemažos dalies knygų laimėjimai, nominacijos, palankios recenzijos), jos nėra vienadieniai skaitiniai. Geriausios knygos džiugina vaizdinga ir turtinga kalba, kuri parašyta rašytojų, suvokiančių žodžio galią ir savo atsakomybę. Džiugina ir vaizdai, sukurti dailininkų, mokančių dailiai pavaizduoti pasakinį pasaulį. Džiugina ir tų knygų leidėjai, rūpestingai parenkantys kvalifikuotus redaktorius ir sąžiningus korektorius.
Autorius: Prof. Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
