Nepakeičiamas žanras – pasaka (2024 m. lietuvių autorių pasakinė proza) / 1 dalis

Pasaka yra niekuo nepakeičiamas vaikų literatūros žanras. O kai kalbame apie rašytojų kuriamą pasakinę tikrovę, aiškiai matyti, kad pasakinės prozos laukas išsiplečia kone neaprėpiamai. Čia aptinkame pačių įvairiausių žanrinių modifikacijų. Tai ir apysakos-pasakos, ir komiksai, ir pažintinės knygos su pasakiniais personažais, ir maginės fantastikos kūriniai, ir paveikslėlių knygos, ir stilizuotos liaudies pasakos, ir pasakų knygų serijos… Vaikų literatūroje realistinės kūrybos yra nepalyginamai mažesnė dalis. (Žinoma, kitaip pasiskirstytų paauglių lektūra, juk didelę jos dalį sudaro problemų proza, kuri dažniausiai yra realistinė.) Patys autoriai skirtingai įvardija sukurtų knygų žanrą: nuo „pasakaičių“ iki „fantastinio romano“, bet dažnai žanro išvis nenurodo. Taigi pasakojimo formos įvairios. Įvairi ir kūrinių tematika, problematika. Šioje apžvalgoje aptarsime ryškesnes tendencijas.

Lietuvoje ir Lietavijoje

Dvi pasakinės prozos knygos išsiskiria lietuviškąja tematika, ir tai puiku, nes juk įdomu skaitytojui atpažinti tekstuose gimtąją aplinką, savo kraštą. Daivos Molytės-Lukauskienės pasakaičių knygos Varnos nuotykiai („Homo liber“) pagrindinė veikėja – pajūryje gyvenanti varna. Ji keliauja po visą Lietuvą (nuo pajūrio atsidangina net iki Kauno, Anykščių, Valkininkų) ir vis papuola į pamokomas situacijas. Sykiu pamokomas ir skaitytojas. Antai pasakoje „Varna ir policininkas Špokas“ Špokas įspėja varną, kad ši eina per gatvę neleistinoje vietoje ir pateikia pavyzdį: „(…) štai tik vakar, netoli nuo čia esančioje sankryžoje, automobilis pervažiavo gervei kojas“ (p. 13). Policininkas už bausmę varnai paliepia eismo taisyklių pamokyti ir gentainių koloniją. Kitur vaizduojama, kaip varną Klaipėdos baseine treneris Tadas moko „saugaus elgesio vandenyje“, t. y. plaukti. Varna apsilanko ir Nidoje ant Urbo kalno – čia ji sužino, kokie pavojingi gali būti stiklo gabaliukai saulėje, nuo jų gali įsidegti sausos šakos ir kilti gaisras. Deja, varnai tenka pasimokyti iš savo klaidos – jos lizdas jau dega, nes pati prisinešė senojo Nidos švyturio optinio lęšio šukių. Užtat Nidos katinai, ketinę eksperimentuoti su stiklo šukėmis, varnos pamokyti šio nesaugaus sumanymo atsisako. Pasakoje „Diena Varniuose“ sužinome apie archeologinius radinius, rastus upės Varnelės dugne. Pasakoje „Gėlės premija“ pasakojama apie Naisiuose esantį Poetų parką. Čia net paminimi kai kurie Zigmo Gėlės premijos laureatai (pasakų autorė – viena iš jų). Tačiau būtent šiai pasakai (ir kai kurioms kitoms) pritrūksta įtampos ar kažkokio įdomesnio, ryškesnio įvykio. Gal kai kur vertėjo parinkti suprantamesnius žodžius pradinukui (antai rašoma, kad varna elgiasi „spontaniškai“, p. 76). Tačiau reikia pagirti autorę už apgalvotą ir nuoseklų vaiko žodyno plėtimą: pasakoje „Dūkšto ežeras“ išvardijami gausūs žodžio „kilbukas“ sinonimai ir pan. Knygos visuma artima Prano Mašioto didaktinių šviečiamųjų pasakų tradicijai.

Viktorijos Girčiuvienės apysaka-pasaka Ten, kur gyvena slibinai („Alma littera“) sukurta pagal tradicinį tokio pobūdžio knygų modelį: čia susiduria du pasauliai – realusis (Lietuvos) ir stebuklinis (Lietavijos). Pavadinimai neatsitiktinai panašūs, Lietavija yra tarsi antrasis, pasakiškasis, Lietuvos variantas. Schema gerai atpažįstama kad ir iš Hario Poterio serijos. Yra tam tikra vieta, per kurią galima iš vieno pasaulio patekti į kitą – šiuo atveju tai Auksiniai vartai. Stebuklinio pasaulio karalaitė Bitė, svajojanti tapti slibinų užkalbėtoja, nenori palūkėti egzamino, kurį leidžiama laikyti tik sulaukus vyresnio amžiaus, trokšta nuotykių ir veiklos, tad dėl to konfliktuoja su tėvu, Lietavijos valdovu. Nepaklausiusi tėvų Bitė slapčia su ištikimu savo draugu kalbančiu šešku Borisu iškeliauja ieškoti seniai paslaptingai dingusios tėvo sesers Ugnies. Keliauninkai, Gudų girioje pakerėti žaltvykslių, staiga atsiduria… Dovo kambaryje, jau kitame pasaulyje. Dovas, pasirodo, gyvena vaikų namuose (ši tema nėra kaip nors kūrybiškiau plėtojama), o tų namų direktorė – Ugnis! Ir vėl susiduriame su tradiciniu tokio tipo knygų siužetiniu vingiu – o kaip sugrįžti atgal, kur tie Auksiniai vartai? Knygos gale skaitytojo laukia, žinoma, laiminga pabaiga. Nors siužetas susiūtas, kaip sakoma, baltais siūlais, vis dėlto skaityti neprailgsta. Juolab kad galima pasigrožėti ir gana įdomiais girios, slibinų, kitų būtybių aprašymais. Džiugina atidžiai ir motyvuotai parinkti personažų vardai, įprasminantys lietuviškąją temą. Vien ko verti moteriškosios linijos vardai: močiutė Gilė, mama Liepa, anūkė Bitė. Tvarkingai parašyta, vertybiškai įtikinanti, nors ir gana nuspėjama knyga.

Apie keliones į pasaulio kraštą ir kitur

Kelionės motyvas – archetipinis, vienas universaliausių siužetinių branduolių ir motyvų ne tik vaikų literatūroje. Kelionė išbando, ugdo, keičia, praturtina keliaujantį personažą. Be to, tokį siužetą gana paprasta vystyti, iš dalies todėl jį mėgsta rašytojai, nesunku jį suvokti ir skaitytojui. Net dviejose knygose keliaujama į patį pasaulio kraštą.

Eglės Ratkelytės-Bylienės pasakoje Penelapė Pasaulio Krašte („Žalias kalnas“) labai tradiciškai pasinaudojama archetipiniu kelionės siužetu. Pakirdusi ankstų rytą lapė Penelapė iškeliauja į Pasaulio Kraštą, apie kurį tiek daug svajojo. Žinoma, Lapė nežino, kur tas kraštas, todėl ir klausinėja visų, sutiktų kelyje – Barsuko, Vilko, Kiškio, Ūdros, Ežiuko. Barsukas pataria eiti palei upelį, Vilkas ir Ūdra irgi patvirtina šią kryptį. Lapė moka bendrauti su visais sutiktaisiais, yra paslaugi ir maloni: Vilkui padeda užbaigti statyti lieptą, Kiškiui atiduoda veidrodėlį, kuriuo šis galės sužavėti išsvajotąją gražuolę Kiškę. Pasakojimą itin praturtina poetiški gamtos vaizdai. Vienas gražiausių epizodų – vakarinis susitikimas su bičiuliu Ežiuku po Liepa: „Ore tvyrantis jos žiedų kvapas akimirksniu apsuko Penelapei galvą, o burnoje, rodos, galėjai pajusti medaus skonį. Po medžiu ant storos išsirangiusios šakos sėdėjo senas Penelapės bičiulis Ežiukas. Jis turėjo mažą dūdelę ir be paliovos pūtė vis tą pačią natą“ (p. 28). „Gera čia pas tave“ (ten pat), – pasidžiaugia jau gerokai pavargusi (juk keliavo visą dieną!) Pasaulio Krašto ieškotoja. Galų gale Lapė prieina miško ežerą su didingu skardžiu, kuris ir yra, kaip paaiškina išmintingasis Erelis, jos pirmasis Pasaulio Kraštas. Bet svarbiausia – sugrįžti namo, ypač kai žinai, kad yra kas tavęs laukia (įdomi ir Penelapės vardo semantika – galima asociacija su Penelope). Gyvūnėlių pasaulis vaizduojamas gražus, jaukus ir šiltas. Nors jokių naujų tiesų ar poetinių formų neatrandama (knygos svarbiausioji mintis įvardijama jos anotacijoje: „Kiekvienos kelionės prasmė yra ne kelio galas, o pati kelionė“), knyga vertinga dėl skleidžiamos harmonijos, ramybės, lėtumo, gražios, vaizdingos kalbos. Be to, knygą darniai papildo jaukios gamtinės iliustracijos, kurias nupiešė teksto autorė. Knygos visuma kažkuo primena švelnią Kenetho Grahameʼo apysakos-pasakos Vėjas gluosniuose nuotaiką.

Į pasaulio kraštą susiruošia ir Jurgitos Pelėdaitės apysakos-pasakos Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) veikėjai ponis Minis ir musė Maksė. Ponį iš aptvaro ištrūkti sukursto musė. Pasakojimo įdomumą lemia du labai skirtingos prigimties, išvaizdos (tai nėra nauja vaikų literatūroje) ir labai skirtingo būdo personažai. Ponis yra visiems gera linkintis, taikus, abejojantis, o musė visų pirma galvoja apie save. Ji drąsi ir savimi pasitikinti, ironiška ir storžieviška. Musės Maksės personažas ryškesnis, bet tai ir dėsninga, dažnai „blogiukai“ literatūroje yra įdomesni veikėjai. Rašytojai pavyko sukurti musės charakterį – kaip žinoma, ne visus veikėjus galima laikyti charakteriais. Anksčiau aptartoje istorijoje Penelapės Pasaulio Krašto paieškos turi filosofinį poskonį – ji keliauja dėl neapibrėžtos idėjos. Šioje istorijoje kelionės tikslą gerai suformuluoja būtent Maksė: poniui ištrūkti iš aptvaro verta, nes tada laukia „Nuotykiai. Kelionės. Laisvė. Argai tai mažai?“ (p. 9). Be to, „tereikia pasiekti pasaulio kraštą. Kur pildosi visos svajonės“ (p. 10), ir ten galės išsipildyti ponio svajonė tapti tikru žirgu. Įdomu ir tai, kad abiejose knygose pasaulio kraštas siejamas su skardžio vaizdiniu:

– O kaip aš suprasiu, kad jau priėjau kraštą?

– Kai pasaulis užsibaigia, tiesiog nebėra kur eiti. Dėl to tai ir vadinama pasaulio kraštu.

– Tai tarsi aukšta aklina tvora? – susimąstė Minis.

– Kvailiuk, tai ne tvora. Tai remiantis dangų skardis, o apačioj…

– Kas?! – neiškentė Minis.

– Jūra. O gal ir visas vandenynas. Žodžiu, vanduo, aplink vien tik vanduo. (p. 12)

Kelionės metu patiriama daug įvairių nutikimų, tai gerai subalansuota lektūra pradinukui. Vaikams patiks ir subtilios Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos, šiai dailininkei sekasi piešti gyvūnus, perteikti jų nuotaiką, vidinį pasaulį. Vis dėlto yra ir šaukštas deguto medaus statinėje – autorei, redaktoriui reikėjo daugiau atidumo skirti kūrinio kalbai. Nejaugi lietuviškai nebėra kitų žodžių, kad net keliolika kartų sakoma „paantrino“, užuot pasakius „pritarė“ ar radus kitą tinkamą variantą. Grožiniame kūrinyje toks kalbos „autopilotas“ nedera. Leidžiant knygą pakartotinai, būtinai reikėtų labai atidžiai padirbėti su tekstu. Knyga tikrai sušvistų kita kokybe.

Keliaujama ir Pauliaus Varnelės pasakoje Vėlyvi mažojo Karaliuko pusryčiai (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), kuri yra ankstesnės to paties autoriaus knygos Trumpa pasakėlė apie Karaliuką Burbuliuką (2021) tęsinys. Kelionės tikslas gana proziškas: vieną dieną dingsta Troliprofijos Karalystės virėjas ir Karaliaus šeimai tenka sugalvoti, kaip pramisti. Tad Karalius nusprendžia drauge su Karaliuku vykti į medžioklę Tolimojon girion. Sūnui Karalius pažada: „(…) pamatysi, kaip senais laikais medžiotojai parūpindavo šeimai pusryčius“ (p. 20). Autoriui pavyksta pasakoti žaismingai, nuotaikingai, skaitydamas pasaką ne kartą nusišypsai, pasidžiaugi turtinga kalba. Ryškiausias personažas – pasipūtęs, juokingai išdidus ir nekarališkai vaikiškas Karalius. Karaliukas – moksliuko tipas, medžioklėje nesiskiriantis su pasakų knyga apie slibinus. Būtent knyga padeda iš slibino nelaisvės išvaduoti pagrobtą virėją ir grįžti į pilį prie pusryčių stalo. Skaitytojo laukia laiminga pabaiga, kuria dar ir švelniai pamokoma, kad knygas skaityti verta.

Dariaus Rekio apysaka-pasaka Rožinio laivo piratas („Eglė“) parašyta aktualia ekologine tema. Kūrinyje vaizduojama užteršta Šiaurės jūra ir jos salos. Piešiamas nejaukus, katastrofiškai nafta ir plastiko šiukšlėmis užterštas vandenų pasaulis. Našlaitis Ronas rožiniu laivu (keista spalva pirato laivui) su geriausiais savo draugais šuniu Gauriu ir žiurke Radaisa išplaukia į tolimą kelionę ieškoti ekologinės katastrofos kaltininkų, o vėliau – ir nugalėti Didžiosios salos valdytoją Beveidį. Knygos stiprioji pusė – užteršto pasaulio vaizdinys (pavyzdžiui, įspūdingas didelio aštuonkojo Fredo pavaizdavimas). Gana įdomus ir vertybiškai įtikinamas siužetas, patraukia dėmesį įvairių išradingai pavaizduotų fantastinių būtybių – salų gyventojų – vaizdavimas. Silpnoji kūrinio vieta – pagrindinių personažų paveikslai (ypač Rono – jam trūksta gyvybės, jis deklaratyvus, nelabai įtikinama ir pirmosios meilės istorija), pasakojimo (kaip nuotykinės knygos) dinamika. Ir ši knyga (kaip ir pati kelionė) baigiasi viltingai – nuo plastiko pabaisos, kuriai tarnauja robotų kariauna, pragaištingųjų ėdė vijoklių bus atsiginta.

Sužmogintos gyvūnų šeimos

Vaikų literatūra neįsivaizduojama be gyvūnų šeimų vaizdavimo. Žinoma, jose atpažįstame žmonių šeimų kasdienybę, iškylančias problemas. Viena iš tokių labai įdomių ne tik mažajam skaitytojui, bet ir suaugėliui knygų yra Pauliaus Norvilos ir Patricijos Bliuj-Stodulskos paveikslėlių knyga Tėčio Marselio liežuvis („Baltos lankos“). Vargšas tėtis Marselis niekaip negauna laisvos minutėlės, kad galėtų paskaityti savo taip mėgstamą žurnalą apie futbolą. Jis turi tris nenuoramas sūnus, kurie be tėčio negali apsieiti nė minutės. Vaikai liūtukai nori, kad tėtis su jais žaistų mašinėlėmis, spręstų drauge galvosūkį… O emancipuota mama turi savo interesų, todėl ir vakarienė namuose ruošiama pagal tvarkaraštį. Tad Marseliui neišvengiamai tenka stoti prie viryklės. Galiausiai tėtis liūtas priverstas su žurnalu slėptis tualete. Komiškos ir atpažįstamos kasdienybės situacijos privers nusišypsoti ne vieną tėvelį, patyrusį panašių dalykų. Iškalbingas knygelės pavadinimas: liežuvis tam ir duotas, kad galėtum atvirai kitiems išsakyti savo poreikius, troškimus. Vaikai, pagaliau sužinoję tėčio norą tiesiog ramiai paskaityti, supratingai jam nebetrukdo. Knygoje labai svarbios ir išraiškingos Patricijos Bliuj-Stodulskos iliustracijos. Pasirinktas senovinių diduomenės drabužių kodas, pilies interjerą primenantys liūtų šeimos būsto vaizdai istoriją nukelia į nenuspėjamą laiką – antai liūtukas kūdikis vilki sauskelnes, visai kaip šiuolaikiniame pasaulyje.

Vytautas V. Landsbergis toliau tęsia pasakų ciklą apie lapiuką Pūkį. Išėjo 16-ta knygelė Pūkis ir kėkštas ir 17-ta knygelė Pūkis ir tikras tigras (abi „Dominicus Lituanus“). Lapiukų Pūkio ir Kūkio mama ketina kepti duoną ir, pritrūkusi malkų, išsiunčia broliukus į mišką. Lapiukai miške sutinka triukšmautoją ir gandų skleidėją kėkštą. Išaiškėja, kad kėkštas tik atrodo piktas, o iš tiesų yra nusiminęs, nes vienišas, jo niekas nemėgsta, visi vengia. Pūkis sumaniai, neprikišamai, tarsi nejučia pamoko kėkštą ir atjautos, ir kuklumo, ir mokėjimo išsaugoti paslaptį.

Knyga didaktiška gerąja prasme – lapiukas Pūkis ne tik draugiškas, bet ir išmintingas tarsi koks senelis. Toks pat draugiškas mokytojas Pūkis yra ir antroje knygelėje, kurioje rašoma opia šaipymosi, pasitikėjimo tema. Lapiukas padeda kačiukui pasitikėti savimi. Šeima nors ir nevaizduojama, tačiau vienu vieninteliu sakiniu patvirtinamas jos svarbumas: Pūkis nori sudrausminti triukšmadarį kačiuką, „kad tėveliai, broliukai ir sesutės galėtų kuo ilgiau pamiegoti“ (p. 3). Knygos kalba sklandi, vaizdinga – puikūs skaitiniai mūsų mažiesiems. Juk kuo mažesni skaitytojai, tuo kalba turi būti švaresnė, tikslesnė ir vaizdingesnė.

Daliai Karpavičiūtei pavyko sukurti mielą, jau įsitvirtinusį skaitytojo sąmonėje Pūkio vaizdinį. Gal tik knygelių apdarai kiek kuklūs, ypač kai palygini su kitų knygų poligrafiniu kontekstu.

Živilės Labutės ir dailininkės Simonos Jurčiukonytės paveikslėlių knyga Sesė („Gudri lapė“) skaitytoją nukelia į kitą lapių šeimyną. Čia laukiama gimstant antrojo vaikelio. Mažoji laputė laukia sesės, bet gimsta broliukas. Knyga paprasta ir jauki. Autorė jautriai aprašo, kaip švelniai mamytė įtikinėja pamilti savo broliuką: „Atsibudau mamytės glėbyje. Ji glostė mano skruostus, meiliai kalbėjo, sūpavo, rankeles bučiavo ir žadėjo, kad brolis man atneš daugybę džiaugsmo (…)“ (p. 27). Ir laputė pamilsta savo broliuką!

Paprastas, bet svarbias tiesas gražiai įprasmina įsimenančios, švelnaus kolorito Jurčiukonytės iliustracijos. Pats knygos formatas mielas paimti į rankas.

Autorius: Prof. Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama