Wilhelmo Hauffo pasakų vertimų tankmėse (150-osioms Juozo Balčikonio gimimo metinėms) / 2 dalis

Tokį pat reiškinį galima pastebėti ir žvelgiant į veiksmažodžių priesagų variantus. Kartais atrodo, kad vėlesniuose leidimuose pripažįstami 1949 m. leidimo taisymai: jis visai nejuokuoja (1921, p. 52, 1925, p. 82), jis visai nejuokaująs (1949, p. 11), jis visai nejuokauja (1956, p. 74, 1962, p. 90)¹⁵. Tačiau kitais atvejais į 1949 m. leidimo taisymus neatsižvelgiama ir pasirenkamos pirmuosiuose leidimuose vartotos formos: pradėjęs čiaudyti, čiaudė vis labiau ir labiau ir pagaliau bečiaudydamas nubudo (1921, p. 81, 1925, p. 129 ir 1956, p. 119, 1962, p. 147), ėmęs čiaudėti, čiaudęs vis labiau ir labiau ir galiausiai bečiaudėdamas nubudo (1949, p. 71).

Atskirai verta paminėti vieną Balčikonio taisytą mandagumo raiškos atvejį. Kalbininkas pabrėždavo, kad mandagiam prašymui reikšti su bendratimi vartotinas prieveiksmis prašom ar veiksmažodis prašyčiau, o ne veiksmažodis prašau¹⁶. O štai 1949 m. Hauffo pasakų leidime Balčikonio teiktasis prieveiksmis nežinia kodėl suveiksmažodintas.

 Sintaksės variantai

Atvejų, kai vėlesniuose leidimuose grįžtama prie pirmuosiuose leidimuose vartotų variantų, galima pastebėti ir gretinant sintaksės variantus: jis ne toks atrodė tose laimingose dienose (1921, p. 85, 1925, p. 134, 1956, p. 124, 1962, p. 152) ir Jis ne taip atrodė tomis laimingomis dienomis (1949, p. 75). Pirmuosiuose leidimuose pavartotas laiko vietininkas yra taisyklingas, tad 1949 m. leidime nebuvo būtinybės jį keisti laiko įnagininku ir „grįžimas“ visai suprantamas.

Kai kurie junginiai pavartoti tik pirmuosiuose leidimuose, o kituose leidimuose jie nebekartojami. Vietoj dalies kilmininko, vartoto pirmuosiuose leidimuose, paskui pasirinktas kontekstą labiau atitinkantis galininkas: Vadinas, betarnaudamas įgijo daiktą, kuris jam galėjo padėti rasti laimės (1921, p. 81, 1925, p. 81); kuris jam galėjo padėti rasti laimę (1949, p. 10); galintį jam padėti rasti laimę (1956, p. 73, 1962, p. 89).

Paskirtį apibūdinančiame junginyje nebeliko pirmajame leidime buvusio galininko ir atsirado tinkamesnis naudininkas: Bet jam trūko sveikatos iškelti puodą, pilną aukso (1921, p. 53); Bet jam trūko sveikatos iškelti puodui, pilnam aukso (1925, p. 84, 1956, p. 77, 1962, p. 93); Bet jam trūko sveikatos iškelti pilnam puodui aukso (1949, p. 14).

Gerokai svyruota, kaip nusakyti būvį: amžinai paliksi gyvuliu (1921, p. 12, 1925, p. 21); amžinai liksi gyvulys (1949, p. 104); amžinai paliks gyvuliu (1956, p. 15); amžinai liksi gyvulys (1962, p. 104).

Vis tobulintas junginys su veiksmažodžiu tikėti: bet ji labiau tikėjo savo kates, kurios taip nekaltai žiūrėjo, negu savo tarną (1921, p. 50); bet ji mažiau tikėjo, ką sakė tarnas, negu katės, kurios taip nekaltai žiūrėjo (1925, p. 78, 1956, p. 72); bet ji mažiau tikėjo tarnu negu katėmis, kurios taip nekaltai žiūrėjo (1949, p. 8); bet ji mažiau tikėjo, ką sakė tarnas, negu kačių nekaltai spoksančios akys (1962, p. 86)¹⁸.

Vietoj verstinės konstrukcijos su prieveiksmiu atgal pamažu įtvirtintas junginys su prielinksniu prieš: Penkios dešimtys metų atgal buvo daug geresnių! (1921, p. 78, 1929, p. 24); Prieš penkiasdešimt metų buvo daug geresnių (1949, p. 68); Prieš penkias dešimtis metų buvo daug geresnių! (1956, p. 114, 1962, p. 142).

Leksikos variantai

Balčikonis savaip vertino kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje išsiaiškinęs, kad gandras yra germanizmas, jis keitė šį žodį tarmėse vartojamu gužu¹⁹. Grįžimą prie gužo matome ir 4 lentelėje pateiktuose pavyzdžiuose. „Balčikonis nemėgo „negyvų“ kaltinių ir ypač nevykusios darybos žodžių. Neturint gero savo žodžio, jam buvo geriau vartoti skolintą, ne kaltinį žodį.“²⁰

Lyginant Hauffo pasakų vertimų leksiką galima įžvelgti, kaip keitėsi Balčikonio požiūris į kai kuriuos žodžius, pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio leidimuose randame rūbą, kuris po karo jo imtas keisti drabužiu. Ilgokai ieškota, kuo pakeisti pirmųjų leidimų dratą, ir čia krinta į akis 1949 m. leidime, redaguotame lietuviškų naujadarų kūrėjo ir diegėjo Stasio Dabušio (1898–1974), pavartotas sakuotsiūlis. Svarstytina, kas lėmė, kad į 1956 ir 1962 m. leidimus sugrįžo pirmųjų leidimų sekretas ir divanai.

Atidesnio žvilgsnio vertos pasakų vertimuose aptinkamos retesnės, kai kada senstelėjusios savų lietuviškų žodžių reikšmės. Stabtelėkime ties keletu konkrečias realijas įvardijančių daiktavardžių: daiktas „vieta“, knygynas „biblioteka“, kimšinys „kamšatis“, ūglis (ūglys) „augimas“, viršelis „dangtis“, padarymas ir nuoveika „niekšybė“. Ir vėl galima pastebėti, kad Balčikonis buvo linkęs nepaisyti kai kurių 1949 m. leidimo taisymų ir grįžti prie pirmuosiuose leidimuose vartotų žodžių.

Dievas, Hauffo tėvynė ir Dabušio redagavimo mįslė

Iš nagrinėtų pavyzdžių matyti, kad daugiausia taisymų ir keitimų būta 1949 m. leidime, redaguotame Dabušio. Kada ir kaip Dabušis jį redagavo, kol kas neaišku, nes, pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1941 m. Dabušis buvo sovietų ištremtas iš Lietuvos ir į tėvynę iš Komijos lagerių grįžo tik apie 1950-uosius³¹. Galbūt leidykla turėjo kokį nors šio kalbininko dar prieš sovietmetį redaguotą tekstą ir davė jį peržiūrėti ideologiniam redaktoriui? Kol kas aiškaus atsakymo nėra. Kad ideologinio redagavimo būta, rodo keli dalykai – vengiama minėti Dievą, šventuosius, maldas, vartoti „buržuazinius“ kreipinius su šaknimi pon-, palankiai atsiliepti apie Vokietiją. Kai kurie iš šių ideologinių redagavimų buvo perkelti ir į vėlesnius leidimus. Beje, 1949 m. pasakų teksto pokyčiai, lyginant su pirmaisiais leidimais, primena ideologinį didžiojo Lietuvių kalbos žodyno redagavimą pokario metais. Reikalauta žodyne Dievą rašyti mažąja raide, iliustraciniuose sakiniuose atsisakyti „buržuazinių atgyvenų“, o vyriausiasis redaktorius Balčikonis kaltintas „politiniu žlibumu“³².

Galimas dalykas, kad 1949 m. pasakų leidimo redagavimas Balčikoniui asocijavosi su didžiuliu spaudimu, patirtu dėl žodyno, tad rengdamas spausdinti vėlesnius pasakų leidimus jis stengėsi atitaisyti ne tik (kol kas) nežinomo cenzoriaus taisymus, bet ir grįžti prie pirmųjų leidimų kalbos.

Apibendrinimas

Lyginant penkis Balčikonio verstų Hauffo pasakų leidimus (1921, 1925, 1949, 1956 ir 1962 m.) matyti, kad iš jų ypač išsiskiria 1949 m. leidimas. Jame labiausiai taisyta kalba, ryškūs ir ideologinio redagavimo ženklai. Vėlyvuosiuose leidimuose pastebimas vertėjo polinkis nepaisyti dalies 1949 m. leidimo redagavimų ir grįžti prie 1925 m. leidime pasirinktų kalbos variantų.

Balčikonio verstų Hauffo pasakų redagavimo istorija dar laukia tyrimų, apimančių ir kalbos redagavimą, ir platesnes šių tekstų rengimo aplinkybes. Tiriant kalbos redagavimą, reikėtų sudaryti visų kalbos lygmenų variantų sąvadą, palyginti jį su kitų Balčikonio verstų pasakų leidimais, atsižvelgti į paties Balčikonio skelbtus kalbos taisymus ir kalbinių pažiūrų raidą. Domintis ideologiniais Hauffo pasakų redagavimo aspektais sovietmečiu, reikėtų į šias pasakas pažvelgti visame to laikotarpio verstinės vaikų literatūros leidybos kontekste. Hauffo pasakų vertimų leidimų analizė suteiktų naujos medžiagos ne tik Juozo Balčikonio, bet ir Stasio Dabušio bei kitų redaktorių gyvenimo ir veiklos tyrėjams. Ir, kaip prieš 20 metų rašė Aldonas Pupkis: „Gal ne iš fantastikos srities būtų mintis galvoti apie akademinį Balčikonio vertimų leidimą.“³³