Wilhelmo Hauffo pasakų vertimų tankmėse (150-osioms Juozo Balčikonio gimimo metinėms) / 1 dalis

Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbos normintojas, žodynininkas, tautosakos rinkėjas, vertėjas, pedagogas, kalbininkų ir redaktorių ugdytojas. Visi šie apibūdinimai vienas su kitu susiję, vienas kitą papildo.

Šiame straipsnyje rašoma tik apie vieną Balčikonio veiklos sritį – pasakų vertimus. Iš gausaus Balčikonio pasakų vertimų aruodo pasirinkti penki Wilhelmo Hauffo (1802–1827) pasakų rinkinių leidimai: du išleisti trečiajame XX a. dešimtmetyje¹, trys – sovietų Lietuvoje². Nagrinėjamus fragmentus kai kur siekiama palyginti su atkurtosios Nepriklausomybės metais pasirodžiusiu Alfonso Tekoriaus vertimu³. Dėmesys sutelkiamas į lietuviškąją raišką ir jos pokyčius, o ne į vertimo santykį su originalu. Rinkiniai nevienodos apimties (ypač kuklus 1949 m. leidimas), tad siekiant nors bendriausiais bruožais palyginti šių leidimų kalbą pasirinktos keturios pasakos, patekusios į visus penkis leidimus: „Kalifas gandras“, „Mažasis Mukas“, „Nykštukas Nosis“, „Pasaka knygos drabužiais“. Šių pasakų tekstų lyginimas atspindi įvairių kalbos lygmenų variantų pasirinkimą, atskleidžia įdomių sovietmečio redagavimo niuansų ir kelia klausimų vertimo bei redagavimo istorijos tyrėjams.

Vertimo pratybos – kalbos mokykla

Pirmieji Balčikonio vertimai – apsakymai, teatro veikalai, poezija, mokslo populiarinimo straipsniai – pasirodė XX a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje⁴. Ėmęsis pedagoginio darbo, Jono Jablonskio (1860–1930) mokinys, jo kalbos norminimo ir ugdymo tradicijos tęsėjas Balčikonis perėmė savo mokytojo kalbos mokymo būdą – vertimo pratybas su mokiniais ir studentais – ir rėmėsi juo daugiau kaip penkis dešimtmečius. Apie Balčikonio vertimo pratybas yra pasakoję daug žmonių, kuriems jis dėstė nuo pat savo pedagoginio darbo pradžios įvairiuose kursuose, Voroneže Martyno Yčo Vilniaus berniukų gimnazijoje, paskui Panevėžio vyrų gimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, Vilniaus universitete. Mokiniai ar studentai gaudavę versti tą patį tekstą, paskui jų vertimai auditorijoje būdavo analizuojami, lyginami, ieškoma tinkamiausių variantų⁵. Bronius Antanaitis, buvęs Balčikonio studentas Panevėžio mokytojų seminarijoje, atsimena: „Kai supratome, kaip reikia tinkamo žodžio ar pasakymo ieškoti, ir šiek tiek įgudome, kitos pasakos ėjo sparčiau ir sklandžiau. (…) Balčikonis daug vakarų sugaišo tam, kad norėjo mums parodyti, kaip dirbamas vertėjo darbas ir kaip reikia naudotis liaudies sukurtais žodyno ir frazeologijos lobiais. Pasakų vertimas buvo įdomiausios valandos. Gyvais pavyzdžiais mokėmės pajusti gimtosios kalbos gražumą, jos turtingumą.“⁶

Vertimas, matyt, Balčikonį rimtai domino. 1923 m. vasario 21 d. laiške Jablonskiui jis rašė: „Eiti vienu kalbos keliu, kaip Tamsta rašai, aš, tiesą sakant, seniai galvoju: seniai turiu kitą projektą – pasitraukti iš mokyklos ir atsidėti siauram darbui, vertimams.“⁷

Mokinių ir studentų pasakojimai apie vertimo pratybas atskleidžia Balčikonio veiklos krypčių ryšį. Įsitraukęs į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ darbą, jis ragindavęs jaunimą rinkti savo gimtosios šnektos žodžius, juos aptardavęs per paskaitas, o paskui tie žodžiai kartais atsidurdavę bendruose vertimuose.

Svarbus Balčikonio vertimo pratybų (ir, matyt, apskritai jo vertimo strategijos) bruožas – pasitelkti kelių kalbų vertimus. Arnoldas Piročkinas, pasakodamas apie Jonathano Swifto Guliverio kelionių vertimą, atsimena, kad Balčikonis turėjęs kelis šio kūrinio tekstus. Ne visi studentai mokėję angliškai, tad jis davęs jiems versti iš rusiško vertimo, greta pasidėdavęs vokišką ar lenkišką vertimą, o kilus neaiškumų žiūrėjęs į anglų kalba išleistą kūrinį⁸. „Be lietuvių kalbos, profesorius gerai mokėjo rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, lotyniškai, latviškai ir kt.“⁹

Balčikonio vertimo pratybų tikslai buvo mažų mažiausia du: rengti patrauklią, gera kalba parašytą literatūrą jaunimui ir ugdyti būsimuosius kalbos darbininkus.

„Į vertimus Balčikonis linko tų pačių tikslų vedamas, kaip ir Jablonskis: kai nėra arba per maža tėra gera kalba parašytų originalių knygų, iš kurių jaunimas galėtų mokytis pavyzdinės kalbos, reikia verstinių. Taigi vertimuose, abiejų senosios kartos kalbininkų manymu, visų pirma buvo svarbu gyva ir taisyklinga kalba, tokia, kuria „šneka žmonės“, t. y. liaudies kalba. Ji turėjo atsverti laikraščių bei knygų medinę, nutriušusią ir netaisyklingą kalbą. Tokie kalbiniai tikslai lėmė ir kalbinį metodą. Kas atsimena, kaip Balčikonis su savo studentais versdavo Haufo pasakas ar „Guliverio keliones“ ir kaip išvertęs taisydavo, sutiks, kad tada originalo kalbinė forma mažiau rūpėjo, o puoselėtas savas galvojimo ir sakymo būdas. Balčikonis neklausdavo: kaip tą pasakymą ar įvaizdį tiksliau perteikti? Primygtinai aiškindavosi, stačiai rinkte rinkdavo balsus auditorijoje: ar jau čia pasakymas tikrai gyvas? Kaip tą pat kaime sakytų (…)? Taigi ne stiliaus adekvatumo ieškojo, o stiliaus lietuviškumo. (…) Balčikonio pasakų vertimai (…), kaip ir Jablonskio vertimai, atitiko ankstyvąjį rašomosios kalbos tvarkymo laikotarpį, kai buvo ypač akcentuojamas kalbos liaudiškumas, gyvumas ir taisyklingumas. Kaimo pasakorių būdu perpasakotas kitų tautų pasakas skaitė kelios kartos, iš jų daugiau kaip pusę amžiaus jaunimas sėmėsi geros gimtosios kalbos.“¹⁰

„Jų autoriaus keliamos visos tos dorybės, kurios žmogų aukština“

Hauffo pasakų vertimo būdas ir istorija trumpai nusakyti Balčikonio pasirašytoje pirmojo leidimo „Prakalboje“: „Čia leidžiamos Haufo pasakos buvo pradėtos versti Voroneže 1917 metų pavasarį M. Ičo Vyrų Gimnazijos mokinių, kurie tą darbą varė ligi pat mums grįštant 1918 metais birželio mėnesį į Lietuvą. Prie to vertimo yra kiek prisidėję ir 1917–18 mokslo metais atidaryto Voroneže Lietuvių Mokytojų Instituto klausytojai, kuriems man tada teko dėstyti lietuvių kalbą. Toliau jos buvo verčiamos Panevėžio Vyrų Gimnazijos mokinių nuo 1918 metų rudens ir jų pabaigtos 1920 metų pavasarį. Kaikurios pasakos, tiesą sakant, mokinių buvo tik pradėtos ar gerai įpusėtos, o mano paties baigtos. Suprantamas daiktas, visų vertimų kalba ir stilius buvo mano taisoma ir lyginama, todėl skaitytojas nelabai galės matyti, kad čia yra ne vienos plunksnos darbas. Vertimui paimtas pilniausias originalo tekstas“ (1921, p. 3).

Antrojo leidimo „Prakalboje“ apie vertimo būdą nebepasakojama – čia Balčikoniui svarbiau paminėti redagavimą ir leidybos dalykus: „Antrojo Haufo Pasakų leidimo kalba, kiek buvo galima, ištaisyta, taisant buvo daugiausia naudotasi prof. Jablonskio nurodymais, už ką jam čia reiškiu didžiausią padėką. Šio leidimo knygos formatas pamažintas, paveikslų skaičius beveik dvigubai padidintas“ (1925, p. 5).

Abiejuose leidimuose po „Prakalbos“ įdėtas J. B. inicialais pasirašytas dviejų puslapių apimties straipsnis „Haufas“. Jame glaustai papasakota apie rašytojo gyvenimą ir kūrybos ypatumus. Paskutinė pastraipa – tarsi paaiškinimas, kodėl Hauffo pasakas verta skaityti ir lietuvių skaitytojams: „Haufo pasakos yra skaitomos ne tik jaunų, bet ir suaugusių: savo turiniu ir forma jos tinka skaityti visokiam amžiui. Kaikurios beveik nieku nesiskiria nuo paprastų apysakų. Doros skaistybė, jausmų prakilnumas, tėvynės meilė ir galų gale nepaprastai graži ir aiški kalba – štai svarbiausios Haufo pasakų ypatybės, kurios traukia į save skaitytojo širdį ir visados trauks“ (1921, p. 5).

Balčikonio pastangos, kad lietuvių skaitytojai galėtų skaityti Hauffo ir Grimmų pasakas savo gimtąja kalba, ne visų vertintos palankiai. 1927 m. Lietuvio laikraščio 76-ajame numeryje paskelbtame A. Giedriaus¹¹ kreipimesi „Į visuomenę“ priekaištauta: „Mūsų vaikai dabar dažniausiai tenkinas verstomis iš kitų tautų pasakomis – Haufo, Grimmų ir k., kurios, be abejonės, dabar daro ir neigiamos mūsų vaikų sielai įtakos.“¹² Balčikonis nedelsdamas sureagavo, Giedrius tuoj pat paskelbė atsakymą, o jam atsakydamas Balčikonis parašė straipsnį „Pono Giedriaus orientacija“, kuriame, vėsindamas oponento įkarštį, aiškino, kuo skiriasi Hauffo ir Grimmų pasakos, ramino, kad tos verstinės pasakos vaikams žalos nepadarysiančios: „Lietuvių pasakos gali būti lyginamos tik su Grimmų pasakomis. Haufo pasakas galėtum lyginti su tokia literatūra, kaip, sakysim, Edmondo de Amičio „Mokinio dienoraštis“. Haufo pasakų auklėjama tendencija aiškiai matyti per visas pasakas. Skaitytojas negali nepastebėti, kad jų autoriaus keliamos visos tos dorybės, kurios žmogų aukština: doros skaistumas, teisingumas, pasiaukojimas kitų labui, vyresniųjų klausymas, savo šalies institucijų gerbimas, tėvynės meilė ir t. t. Jei tos dorybės daro vaikų sielai neigiamos įtakos, tai kokių gi norėtų p. Giedrius?“¹³

¹ Haufo pasakos: su 30 paveikslų / mokinių vertimas, Berlynas [i. e. Kaunas]: Švietimo ministerijos leidinys, 1921, 219 p. [redaktorius nenurodytas]; V. Haufo pasakos: su 57 paveikslais / vertė J. Balčikonis, 2-asis leid. [Kaunas]: Švietimo ministerijos leidinys, 1925, 350 p. [redaktorius nenurodytas]. Cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

² V. Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949, 124 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorius S. Dabušis, viršelis V. Banio]; V. Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, 317 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorė R. Butkutė, korektorė M. Sakalauskaitė, viršelis E. Jatulytės]; Vilhelmas Haufas, Pasakos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, 388 p. [vertė J. Balčikonis, redaktorė D. Krištopaitė, korektorė L. Greblikienė, viršelis V. Banio, iliustracijos G. Gosmano]. Cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

³ Vilhelmas Haufas, Pasakos: vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui, Vilnius: Vyturys, 1993, 292 p. [iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, redaktorė J. Barcienė, korektorė L. Vasiliauskaitė, viršelio dailininkas Vilius Jurkūnas]. Išnašose cituojant pavyzdžius nurodomi leidimo metai ir puslapiai.

⁴ Aldonas Pupkis, Vytautas Mažiulis, „Juozas Balčikonis“, Juozas Balčikonis. Rinktiniai raštai [sudarė Aldonas Pupkis], t. 1, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 10–12.

⁵ Dominykas Urbas, „Apie J. Balčikonio vertimus“, Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 39.

⁶ Bronius Antanaitis, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną [sudarė Birutė Goberienė ir Aldonas Pupkis], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 82.

⁷ Juozas Balčikonis, Rinktiniai raštai [sudarė Aldonas Pupkis], t. 2, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 270.

⁸ Arnoldas Piročkinas, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 137.

⁹ Vytautas Sirtautas, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 250.

¹⁰ Aleksandras Žirgulys, [atsiminimai], in Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną, p. 212.

¹¹ Greičiausiai tai buvo Antanas Giedrius-Giedraitis (1892–1977).

¹² Juozas Balčikonis, op. cit., p. 252.

¹³ Ibid.

Autorius: Rita Urnėžiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama