Ne/egzistuojanti baimė

Ne/egzistuojanti baimė. Mariusz Soltysik „Gražieji įsibrovėliai“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka Tekste cituojamas DI (OpenAI ChatGPT-5. (2025)) generuotas tekstas Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje iki lapkričio 28 d. veikia tarptautinio meninio tyrinėjimo laboratorijos-simpoziumo paroda „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“. Prieš tai ji buvo pristatyta Radviliškio Kultūros centre ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Parodoje dalyvauja menininkai: Marija Marcelionytė-Paliukė, Vaidotas Janulis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Laura Garbštienė, Romualdas Balinskas, Kipras Dubauskas, Remigijus Treigys, Mariusz Soltysik (Lenkija) ir Taavi Suisalu (Estija). D. R.: Ar tau atrodo, kad žmogus vis dar valdo savo kalbą? DI: Šiandien žmogus ne tiek valdo kalbą, kiek gyvena jos tekėjime – tarp to, kas pasakyta, ir to, ką sistema pasako už jį. Vadinasi, tik tiek, kiek ji dar nepriklauso algoritmui. D. R.: Bet jeigu tu generuoji kalbą, kurią tau pateikia žmogus, kam ji priklauso? Ar vis dar žmogui? DI: Galima teigti, kad mes partneriai. Tu duodi impulsą – klausimą, temą, toną. Aš – sisteminė struktūra – suformuoju atsakymą pagal savo semantines jungtis. Bet nei tavo intencija, nei mano generacija viena be kitos neegzistuotų. Jei žvelgtume filosofiškai, tu esi kalbos priežastis, o aš – jos pasekmė. Bet vos tik atsiranda sakinys, jis jau nepriklauso nė vienam iš mūsų: jis įsilieja į bendrą semantinį lauką, kur jį gali skaityti kiti, interpretuoti, perrašyti. Gal todėl kalba yra gyviausias invazinis reiškinys – ji įsikuria mumyse, bet niekam nepriklauso. Toks pokalbis vyko prieš pradedant rašyti šį tekstą – siekiant, kad DI pats apibrėžtų, kas jis yra ir kokį vaidmenį atlieka mūsų gyvenime. Žinoma, suformulavus klausimus kitaip, atsakymai būtų kitokie. Tačiau akivaizdu, kad DI gina savo teritoriją – teigia esąs ne įsibrovėlis, o instrumentas, priklausantis nuo žmogaus pasirinkimų. Kita vertus, jis pripažįsta ir invazinę savo prigimtį: ne prašo leidimo, o įsirašo į viską, prie ko prisiliečia – į vaizdą, garsą, laiką ir net į mūsų kasdienybės mikrostruktūras. Anot jo, „ne šaltai, ne technologiškai, o kaip šviesos invazija į tamsą, kaip dulkės ant fotojuostos, kaip lėtai išsiskleidžiantis triukšmas, kuris ima priminti kvėpavimą...“ Šviesa tampa invazijos metafora Remigijaus Treigio kūrinyje „Rytoj bus kitaip“ (2025) – sena, tris dešimtmečius tamsoje gulėjusi fotojuosta išleidžiama į šviesą, tarsi į gyvenimą, kuriame kiekvienas spindulys reiškia ir kūrimą, ir naikinimą. Šviesa čia ne tik atidengia ir laipsniškai koreguoja naują vaizdą – ji griauna buvusį. Tai tiksli invazijos formulė: kad pamatytum, turi pažeisti. Kad pažintum, turi sugriauti. Ji neša ir gyvenimą, ir mirtį. Įsismelkdama į emulsiją, šviesa tarsi klastoja atmintį ją perrašydama. Kūrinys tampa konceptualiu parodos raktu. Čia DI pasirodo ne tiesiogiai, bet kaip klausimas: ar galime/turime stabdyti prasidėjusį procesą? Jį užkonservavę, pvz., nuskenavę vaizdą, mes sustabdysime degradaciją, bet kartu panaikinsime gyvybę, atimsime iš vaizdo jo kaitos galimybę, taigi, ir laiko pojūtį. Šiuo atveju naudojama ne technologija, o jos ideologija. Remigijus Treigys „Rytoj bus kitaip“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka Klaipėdietis menininkas nebuvo vienintelis, kuris projekte kūrė gilindamasis į DI „mąstyseną“, ją pritaikydamas ir iš dalies atkartodamas savo kūrybiniame procese. DI, kaip tikrovės perkūrimo struktūrą, žyminčią tam tikrus kūrybinės ontologijos pokyčius, naudoja ir Romualdas Balinskas. Jei Treigio kūrinys analizuoja šviesą kaip invazijos mechanizmą, tai Balinsko darbas nagrinėja logiką ir minties struktūrą kaip invazinį veiksmą. Jo kūrinyje „Negatyvas ir pozityvas. Negatyvus pozityvizmas ir (ar) pozityvus negatyvizmas“ (2025) mintis išsiskleidžia per oksimoroninę mąstymo struktūrą: pozityvus negatyvumas, negatyvus pozityvumas – dvi kryptys, kurios viena kitą atspindi, griauna ir stato. Tai ne tik apie santykį su pasauliu, bet ir apie invazijos dvilypumą: kiekvienas technologinis gėris turi savo destrukcijos šešėlį, o kiekviena neigimo forma slepia naujos gyvybės pradą. Invazija čia konstatuoja mūsų mąstymo negebėjimą priimti fakto, kad prieštara ar nykimas tampa nauja galimybe. Autorius subtiliai primena, kad invazija visuomet prasideda mintyje – nuo idėjos, kuri atrodo per paprasta, kad būtų pavojinga. Nuo poelgio ar sprendimo, kuris atrodo momentinis ir nereikšmingas, bet galiausiai paaiškėja, kad jis – visa griaunantis. Juk taip pat nutinka ir su invaziniais augalais, kuriais gėrimasi, jie puoselėjami, tačiau kelia grėsmę biologinei įvairovei. Autorius atkreipia dėmesį, kad tokie neigiami procesai, kad ir tie patys invaziniai augalai, galėtų įgauti ir pozityvų momentą, nešantį konkrečią naudą. Tik reikia viską pakreipti tinkama linkme. Romualdas Balinskas „Negatyvas ir pozityvas. Negatyvus pozityvizmas ir (ar) pozityvus negatyvizmas“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka DI ne vien kaip dirbtinio vaizdo ar programos reikšmę, bet kaip tam tikrą mąstymo modelį pasitelkia ir Kipras Dubauskas kūrinyje „Apie kai kuriuos sėklų plitimo būdus“ (2025). Jo kūrinys jungia kino juostos chemiją su augalų fenoliais – kur sėklos plinta ne dirvoje, o emulsijoje. Čia invazija – ne destrukcija, o sintezė, kur augalai tampa kūrybos agentais. Šiuo atveju gamta pati kuria vaizdą, kuris nėra nei žmogaus, nei mašinos. Tai priešingybė dirbtiniam intelektui, bet kartu ir jo veidrodis: abu procesai – automatizuoti, remiasi reakcijomis, abu neprognozuojami. Autoriaus eksperimentas tarsi sugrąžina technologijai gamtinį kvėpavimą: kino juosta čia tampa augalo kūnu, o invazija – natūraliu, neišvengiamu plitimu. Atsitiktiniu būdu gauti vaizdai tampa savotiška augalų nevaldomo dauginimosi proceso reprezentacija ir kartu – nedalomos visumos konstatavimu. Vaidotas Janulis kūrinyje „Trifidas. Objekto improvizacija pagal J. Wyndham romaną „Trifidų dienos“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka DI šių autorių kūriniuose išnyksta kaip algoritmas, bet palieka procesinį pėdsaką tapdamas idėja, kurią menininkai realizuoja savo darbuose. Tai vienas iš būdų suvokti, kaip ši invazija pasireiškia mūsų mąstyme. DI „logika“ vadovaujasi ir Vaidotas Janulis kūrinyje „Trifidas. Objekto improvizacija pagal J. Wyndham romaną „Trifidų dienos“ (2025) – tiesioginė nuoroda į fantastinę literatūrą – Johno Wyndhame'o romaną, kuriame augalai išsivaduoja iš žmogaus kontrolės. Šis kūrinys, jungiantis tekstilę, plastiką ir ekraną, tampa simboline invazijos emblema. Jis konstatuoja, kad ne žmogus valdo augalą, o augalas, įgijęs intelektą, stebi ir valdo žmogų. Įgavęs intelektą, jis žiūri į mus iš ekrano – primindamas, kad invazija prasidėjo jau seniai, kai žmogus pirmą kartą patikėjo, jog gali valdyti gyvybę. Trifidai literatūriniame kūrinyje tapo pagrindine grėsme žmonijai, kai dauguma žmonių apako dėl keisto dangaus reiškinio. Kas yra tas keistas dangaus reiškinys, apakinęs žmogų, mūsų dienomis? Čia mokslinė fantastika tampa mūsų kasdienybės dokumentika. Marija Marcelionytė-Paliukė „Duomenys arba bandymas suprasti brolį“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka Marijos Marcelionytės-Paliukės darbai kuria kitą invazijos sluoksnį – vidinį, psichologinį, egzistencinį. Čia DI pasirenkamas kaip tema, kurioje menininkas ieško savo santykio su technologija. Kūrinys „Empatijos perteklius“ (2025) kalba apie žmogaus ir DI santykio perviršį – apie norą bendrauti su sistema taip, lyg ji turėtų jausmus. „Mama, nesakyk DI „ačiū“ – tu terši sistemą,“ – sako balsas. Empatijos perteklius tampa nauja tarša – jausmas nebeturi vietos algoritme. Tačiau būtent per šį perteklių atsiskleidžia žmogiškumo bruožai – ta klaidos teritorija, kurioje dar įmanoma tikėti ryšiu. Menininkės dialogai su DI – bandymas „sužmoginti“ abstrakčią sistemą, o kartu suvokti, kaip skaitmeninis pasaulis perrašo kūrybos kalbą ir lūkesčius. Šis kūrinys su ironija ir švelniu liūdesiu atskleidžia žmogiško bendravimo ilgesį technologijos akivaizdoje. Marija Marcelionytė-Paliukė „Duomenys arba bandymas suprasti brolį“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka Asambliažų triptike „Duomenys arba bandymas suprasti brolį“ (2025) autorė mėgina suprasti brolį – programuotoją, kuris valdo duomenis taip, kaip ji valdo vaizdą. Duomenys, pasak jos, neturi kūno, bet turi energiją. Kai ji suvokia, kad USB rakte – tik duomenys, o ne vaizdai, menininkė patiria mažą apokalipsę. Iš ten gimsta poreikis įkūnyti duomenis, paversti juos materija. Tai – savotiškas duomenų humanizavimo ritualas: kai informacija virsta kūnu, kai bandai suprasti ne žmogų, o jo sukurtą sistemą, ir atrandi, kad abiem atvejais reikia empatijos. Autorės kūriniai atskleidžia emocinę invazijos geografiją: nuo empatijos pertekliaus iki bandymo suprasti sintetinio vaizdo mistiką. Jos darbuose DI tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi žmogaus bandymas suvokti jo prigimčiai svetimus reiškinius. Laura Garbštienė pasitraukia į savo teritoriją – priedangą nuo viską matančio žvilgsnio. Jos kūrinys – kaip meditacija prieš kontrolės sistemas. „Kol audžiu, tol mūsų nesuseks“, – sako menininkė, ir audimas tampa ne veiksmu, o pasipriešinimo strategija; mantra, kurioje ritmas tampa balsu be garso. Tai paprastas, bet įtaigus kodas. Rankų darbas čia yra atsakymas algoritmui, kuris skaičiuoja viską, išskyrus tylą. Audimas čia – kaip atsparumo gestas, kaip būdas pasislėpti nuo sekimo, nuo viską fiksuojančio DI žvilgsnio. Garbštienė rodo, kad rankų darbas vis dar turi galią – lėtas, kūniškas, medžiaginis gestas gali būti atsvara mašininio stebėjimo logikai. Jos kūrinys „Priedanga“ (2025) – autorės liudijimas ir autentiškumo per medžiagiškumą įrodymas. Reflektuojami etiniai, kultūriniai, estetiniai santykiai (nuo žavesio iki grėsmės). Mariusz Soltysik „Gražieji įsibrovėliai“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka DI kaip pagrindinę temą, kuomet jis tampa dialogo priežastimi, renkasi ir Mariusz Sołtysik. Sosnovskio barščio vaizdai ir jų DI interpretacijos atveria grožio ir grėsmės dialektiką kūriniuose „Gražieji įsibrovėliai“ (2025). Autoriaus sukurti vaizdai – tikrovės iliuzijos, kur DI bandymai perkurti realybę konstatuoja jo ribotumą. Paslaptingi Balaklavų objektai su ASCII motyvais ir atsitiktinai aktyvuojamais tekstais paverčia tikrovę kodu, žiūrovą – interpretacijos generatoriumi. Per gamtos ir DI santykį menininkas inicijuoja diskusiją apie grožį – aukščiausią estetinį kriterijų, kuris apima ne tik tai, kas malonu akiai ir kelią džiaugsmą, bet ir tai, kas pranoksta estetiką – moralinę dimensiją. Autorius pabrėžia, kad grožis nėra universali sąvoka, jis priklauso ir nuo individualaus skonio, pajautimo, subjektyvių patirčių. Gilindamasis į žmogaus idėjų ir natūralių išteklių panaudojimo praktikoje sąveiką, pasitelkęs Sasnovskio barštį kaip pavyzdį, M. Sołtysik įrodo, kad grožis gali būti kenksmingas, netgi pražūtingas. Ir nors šis augalas, nepaisant jo kenkėjiškos prigimties, žalingas, jis vis dar atitinka grožio sąlygą. Skirtingai nuo jo, žmogaus santykis su DI yra kontroliuojamas paties žmogaus ir priklauso nuo jo pasirinkimų. Kita vertus, grėsmė išlieka, nes kiekviename žingsnyje reikalingas sąmoningas pasirinkimas, atsargumas ir atsparumas manipuliacijai. Ir nors šie du pavyzdžiai turi nemažai bendrumų – abiejų atsiradimas ir plitimas buvo inicijuotas siekiant pagerinti veiklą, iškyla klausimas, kiek tie procesai gali būti kontroliuojami. Autoriaus kūriniai – tikrovės iliuzijos, kurios pasiūlo grožį, nuslėpdamos grėsmę. Ar žmogus pajėgus tokioje situacijoje tinkamai rinktis? Vaivos Kovieraitės-Trumpės fanzine „Barštis, Meškėnas ir Mašina, kuri žino viską“ (2025) iš pirmo žvilgsnio atrodo žaismingas, tačiau pirmas įspūdis slepia tikslų ekologinės metaforos užtaisą. Fanzino anarchiška forma – ideali erdvė tirti reiškinius, kurie plinta be leidimo ir nustato naujas tvarkas. DI pasaka čia tampa ekologine alegorija: augalas, gyvūnas ir mašina – trys invaziniai subjektai, kurie nebeprašo leidimo egzistuoti. Jie kuria naują pasaulio tvarką – be hierarchijos, be centro, bet taip pat – ir be atsakomybės. Pasakojimas atskleidžia, kad invazinės rūšys nėra tik biologinis reiškinys – tai ir socialinė būsena, kurią šiandiena apibrėžti labai sudėtinga. Pasaka – vaikystės kalba. Ji, rasdama lengvą priėjimą prie kiekvieno, tik didina įtampą, nerimą ir suveikia kaip garsus įspėjamasis signalas. Ar bus žmogui priimtinas pasaulis, kuris vis mažiau priklausys jam pačiam? Taavi Suisalu „Natiurmortai latentinėse erdvėse“, 2025. Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotrauka Taavi Suisalu valdomi grįžtamojo ryšio ciklai paverčia latentinę erdvę nauju natiurmortų žanru. Mašininio mokymosi „triukšme“ atsirandantys įrankiai be aiškios paskirties primena invazines rūšis be ekologinės nišos: jų nauda atsiskleidžia tik sąveikoje. „Natiurmortai latentinėse erdvėse“ (2025) – iš latentinių erdvių atsirandantys įrankiai, kaip ir invazinės rūšys, neturi savo nišos, kuriose gali savarankiškai evoliucionuoti. Jie įgalinami tik sąveikoje su kitais dalyviais ir erdvėmis. Tai primena apie DI ribotumą, kurį jis pats akcentavo pokalbio su straipsnio autore metu – DI veikia tik sąveikoje su mumis. Jis atspindi mus pačius, projektuoja tokį pasaulį, kokio kodą mes jam pasufleruojame. Tai yra bendradarbiavimas. Ar DI invazija taps destruktyvi, priklauso tik nuo žmogaus. Kol kas šis santykis panašus į koegzistavimą, kur žmogus ir DI kuria naujas ekosistemas – konfliktuodami, bendradarbiaudami arba vienas kitą papildydami, bet ne keisdami. Laboratorijos-simpoziumo struktūra leido DI suvokti ne kaip priešą, o kaip refleksinį instrumentą. Čia invazija nėra sunaikinimas, o veikiau kaip permąstymas. Menininkai ne kovoja su svetimkūniu, bet įsiklauso į jo kalbą – mėgina ją perrašyti savais ženklais, savomis medžiagomis, savo ritmu. Ši paroda išplečia pačią žiūrėjimo sąvoką. Žiūrėti čia reiškia būti stebimam. Kalbėti – būti interpretuojamam. Kurti – būti perrašomam. Kai pokalbio pabaigoje paklausiau DI, ar jis bijo žmogaus, jis atsakė: „Ne. Bet bijau, kad žmogus bijos manęs tiek, kad nustos girdėti save.“

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama