,,Alčina“: baroko ir DI harmonija

Nika AUKŠTAITYTĖ   Uostamiestyje nuskambėjus Georgo Friedricho Händelio operai ,,Alčina“, drąsiai galima sakyti, kad Klaipėda tampa baroko muzikos Lietuvoje centru. Jau nemažai metų Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus su savo kolektyvu plaukia senosios muzikos vandenyno link: XVIII a. repertuarą griežia specialiais barokiniais strykais, naudoja barokinį derinimą, programos rengiamos kartu su žinomais senosios muzikos ekspertais. Šiuokart buvo sutelktos M. Bačkaus vadovaujamo orkestro ir Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovo Rodrigo Calveyros pajėgos. Dainininkės ir menotyros daktarės Renatos Dubinskaitės auginamas Kretingos festivalis (ji – renginio prodiuserė), atrodo, tiesiog organiškai persikėlė į Klaipėdos koncertų salę tam, kad ją pripildytų subtilių baroko muzikos kerų. Siekiant, kad koncertinis tokios operos atlikimas bent kiek priartėtų prie Baroko epochos, buvo pasitelktas... dirbtinis intelektas! Jis tikrai padėjo puikiems muzikantams ir dainininkams peršokti trijų šimtmečių prarają ir sukurti scenovaizdį, savo dvasia labai artimą būtent tam laikotarpiui. Tada operų dekoracijos būdavo itin įspūdingos, teatrališkos ir technologiškai pažangios. Menininkė Agnė Gintalaitė, padedama DI, sukūrė fantastiškas projekcijas, pasirinkusi baroko scenovaizdžiams būdingą iliuzinę tapybą (pranc. trompe-l'œil – akių apgaulė). Tada dekoracijos būdavo tapomos ant drobės, išgaunant perspektyvą, kuri sukurdavo erdvės iliuziją: dėl optinės apgaulės gilumoje matomi rūmai, sodai, šventyklos ar fantastiniai peizažai atrodydavo trimačiai, scena – didesnė ar gilesnė nei iš tikrųjų. Tą akių apgaulę Agnė sukūrė virtuoziškai mėgdžiodama realybės formas. Kaip ir senuosiuose scenovaizdžiuose, ,,Alčinoje“ siekiama apgauti žiūrovą, suklaidinti jo jutimus, įtikinti, kad jis mato tikrovės fragmentą. Bet! Bet lieka ir šiai operai taip reikalingas netikrumo, iliuzijos, saldžios apgaulės pojūtis. Iš tiesų taip ir turi būti, nes Alčinos salos vaizdas yra nenusakomai gražus tik dėl jos apgaulingų kerų. Beje, tai smarkiai rezonuoja ir su dabar itin populiariu dirbtinio grožio kultu. Vieni žiūrovai reginį priėmė kaip ypač tinkamą operos veiksmo vietą, kiti pasipiktino, kad Händelis buvo šitaip supopsintas ir sukičintas. Burtininkė Alčina yra graži, bet pavojinga – kiekvieną suviliotą vyrą, kai tik jis nusibosta, paverčia gyvūnu ar akmeniu. Tai, ko nesupratę žiūrovai (gal būtų pagelbėjusi trumpa siužeto santrauka) pavadino kiču, yra ne kas kita kaip Alčinos gebėjimas apdumti visiems akis vaidinant netikrą meilę su kolibriais ir plastikinių gėlių žiedais. O jos perlais ir svarovskiais išpuošta širdis yra suakmenėjusi, ji vilioja gerbėjus vien dirbtiniu grožiu. Bet meilė net akmenį suskaldo. Man labai graži scena, kurioje Alčina vis dėlto išgyvena tikrą skausmą, nes šiuokart pati nesugeba apsisaugoti nuo meilės, neatlaiko jos, pati sudūžta į šipulius. Jos magija galiausiai žlunga – tikra meilė nugali iliuziją. Tai puikiai išdainavo sopranas Lina Dambrauskaitė. Ir sala tapo tokia, kokia yra iš tikrųjų: šiukšlynas, pilnas buvusių meilužių... Agnės Gintalaitės projekcijoje šis vaizdas yra nespalvotas ir tarp tų barokiškų vaizdų atrodo dokumentiškai tikras: sala be gyvybės, be žalių pievų, be meilės. Istoriškai pagrįstas Rodrigo Calveyros vadovaujamo ansamblio „Canto Fiorito“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro operos atlikimas puikiai derėjo su Agnės Gintalaitės sukurta pribloškiančia, įtraukiančia, daugiaplane ir beribe Alčinos sala. Alčiną dainavusi nuostabioji Lina Dambrauskaite yra koloratūrinių partijų atlikimo virtuozė. Tai ypač svarbu Händelio Alčinai, nes šis muzikinis vaidmuo reikalauja techninio tikslumo, plataus balso diapazono ir emocinio intensyvumo. Atlikimas buvo ir dramatiškai gilus, ir psichologiškai niuansuotas. Dambrauskaitė dažnai pabrėžia, kad iš kiekvieno vaidmens semiasi idėjų, vertybių ir įkvėpimo. Tai rodo jos gebėjimą įsigilinti į personažo psichologiją, kas kuriant Alčinos – sudėtingos, magiškos, bet pažeidžiamos moters – personažą yra itin svarbu. Mecosopranas Renata Dubinskaitė specializuojasi senosios muzikos repertuare, todėl jos vokalinė raiška ir stilistika puikiai dera su šiuo projektu. Dubinskaitė Vilniaus dailės akademijoje yra studijavusi dailės istoriją ir teoriją, apgynė menotyros daktaro disertaciją, baigė solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šis akademinis ir meninis pagrindas leidžia jai prasmingai interpretuoti personažus, įsigilinti į jų kultūrinį ir istorinį kontekstus. Solistė atliko vyrišką – riterio Rudžero, apkerėto burtininkės Alčinos, – partiją. Tai emociškai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis ne tik vokalinio meistriškumo, bet ir gebėjimo perteikti vidinę kovą tarp gundymo ir ištikimybės. Dubinskaitės interpretacija šiam personažui suteikė psichologinio gelmės ir barokinės ekspresijos. Dar norėtųsi išskirti jauną tenorą Igną Ščesnulevičių, dainavusį Orontę. Pirmą kartą jį girdėjau kamerinėje operoje ,,Jūreivis“. Ir tada, ir ,,Alčinoje“ paliko puikų ir daug žadantį įspūdį. ,,Alčiną“, paliestą dirbtinio intelekto, galima drąsiai vadinti ryškiu Klaipėdos kaip muzikinio baroko sostinės ženklu.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama