Didžioji muzikų šventė – muzika, kuri jungia

Andrius KASPARAITIS   Kai rugsėjo 30-osios vakarą Valdovų rūmų menes pripildė muzika, tapo akivaizdu – Pasaulinė muzikos diena Lietuvoje prasideda kiek anksčiau, nei įprasta. Jau beveik tris dešimtmečius Lietuvos muzikų sąjungos organizuojama Didžioji muzikų šventė kasmet suvienija atlikėjus, pedagogus, kūrėjus, orkestrų ir chorų narius – visą gausią bičiulių ir artimųjų šeimą, kurią sieja viena kalba – muzika.   Didžioji muzikų šventė – ne tik tradicija. Tai – bendruomenės manifestas, liudijantis, kad muzika tebėra gyvas, pulsuojantis Lietuvos kultūros organizmas, kurio širdis plaka stipriai, o talentų horizontas nuolat plečiasi. Šių metų šventė – pavyzdinė dermės, energijos ir aukščiausio meistriškumo sintezė. Publika iš Valdovų rūmų išėjo ne tik su šypsenomis, bet ir su nuostaba: „Kaip mes anksčiau nežinojome šių vardų?“ Vienas tokių atradimų – birbynės virtuozas Vytautas Kiminius, kurio pasirodymas tapo tikra vakaro kulminacija. Bet apie viską iš eilės.   MUZIKINIS VEIKSMAS – BE PAUZIŲ, BE ATOKVĖPIO Koncerto programa buvo tarsi tiksliai sustyguota muzikinė drama – nuo ansamblinės klasikos iki džiazo improvizacijų. Valdovų rūmų Renesansinėje menėje tvyrojo įkvepianti įtampa, kurią pirmieji pajuto kvarteto „Neišskiriamieji pianistai“ nariai – jauni, ryškūs Kęstučio Grybausko mokiniai: Lukas Gedvilas, Kamilė Zaveckaitė, Lauryna Lankutytė-Levickė ir Gabija Maknavičiūtė-Janavičienė. Keturi pianistai – viena širdis, vienas kvėpavimas ir aštuonios rankos, kurios Theodorakio „Graiko Zorbos“ siuitą pavertė tikru emocijų sprogimu. Profesorius Kęstutis Grybauskas, šių metų „Auksinio disko“ laureatas, apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus, negalėjo iš salės stebėti savo mokinių, bet, tikėtina, mintimis buvo su mumis ir didžiavosi jaunaisiais atlikėjais, perėmusiais jo idėjas, tęsiančiais jo pradėtas veiklas. Šis momentas buvo simboliškas: mokytojas ir mokiniai, tradicijos tąsa, muzikos kelias, trunkantis visą gyvenimą. Sveikinimo žodį Kęstučiui Grybauskui tarė jo absolventė doc. dr. Giedrė Gabnytė, o „Auksinio disko“ apdovanojimą iš jos rankų priėmė profesoriaus sūnus pianistas ir kompozitorius Audris Grybauskas. Kęstučio Grybausko kūrybinė biografija – ištisa epocha. Pianistas, pedagogas, LMTA prorektorius, ansamblių įkūrėjas, fortepijoninio dueto tradicijos Lietuvoje pradininkas. O dabar – kūrėjas, drąsiai rašantis muziką šešioms rankoms. Jo gyvenimas yra įrodymas, kad muzika neturi amžiaus ribų, ji tik vis plečia savo erdvę.   KAI DŽIAZAS SUSITINKA SU KLASIKA Scenoje pasirodęs saksofono meistras Janas Maksimovičius kartu su pianistu Richardu Baniu užliejo salę tokia gyvybės kupina muzika, kad atrodė, jog džiazas tapo klasikos giminaičiu. Maksimovičius – vienas tų muzikų, kurie geba suderinti akademinę discipliną, improvizacijos laisvę ir asmeninę balso raišką. Jo grojama muzika yra tarsi būsenų kelionė nuo lengvos ironijos iki meditacinės tylos. Publika klausėsi sulaikiusi kvapą, o paskutinės natos išsisklaidė nelyginant rūkas – švelniai, bet įsimintinai. Emocionaliai ir žaismingai Janą pasveikino 2024 metų „Auksinio disko“ laureatė Neda Malūnavičiūtė, pernai šioje scenoje koncertavusi taip pat su Richardu Baniu. O Richardas jau tikras šventės senbuvis – pirmą kartą čia jis muzikavo apdovanojant Vytį Nivinską. Gal kitais metais jau sveikinsime patį Richardą?   STYGINIŲ ELEGANCIJA IR DVASINĖ ŠVIESA Kai į sceną įžengė Kauno styginių kvartetas, publika iškart pajuto jo santūrią, brandžią garso kultūrą, tikrą kamerinės muzikos aurą. Šių metų „Auksinio disko“ laureato vardas jau seniai įrašytas į Lietuvos muzikos istoriją. Ansamblio pagriežtas Vidmanto Bartulio kvartetas „O, brangioji“ nuskambėjo kaip tylus kompozitoriaus palinkėjimas iš anapus. Muzika buvo be patoso, bet kupina emocinės gelmės. Salė klausėsi tyliai, su pagarba – taip klausomasi tik tada, kai scenoje kalba patirtis. Garso kokybė tokia, kokios norėtum kiekviename festivalyje. Neabejotinai tai buvo vienas subtiliausių vakaro momentų. Sveikinimo žodyje pianistė doc. Šviesė Čepliauskaitė pabrėžė, kad 1981 m. įkurtas Kauno styginių kvartetas yra vienas ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos ansamblių. Per daugiau nei keturis dešimtmečius kvartetas surengė daugiau kaip 2700 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, sukaupė per 500 kūrinių repertuarą nuo klasikos iki šiuolaikinių opusų, ypač daug dėmesio skirdamas lietuvių kompozitorių kūrybai. Ir tai visų jo narių – meno vadovės Karolinos Beinarytės-Palekauskienės, Aistės Mikutytės, Eglės Lapinskės ir Kasparo Šerpyčio – nuopelnas.   AUKSINIO SPINDESIO OPEROS BALSAS Kai scenoje pasirodo Tomas Pavilionis, viskas tampa paprasta: ateina žmogus, kuris moka dainuoti. Ir ne tik dainuoti – pasakoti. Jo Pinkertono arija iš Puccini „Madam Baterflai“ skambėjo taip, lyg į salę būtų įsiveržęs švelnus jūros vėjas – šviesaus tembro balsas, subtilus frazavimas, tikra itališka dvasia. O kai pasigirdo Barinkajaus kupletai iš Johanno Strausso „Čigonų barono“, publika šypsojosi ir dainavo kartu. Pavilionis operos scenoje visada atrodo gyvas, spontaniškas ir kartu absoliučiai profesionalus. Ne veltui kritikai jį vadina vienu subtiliausių Lietuvos tenorų. Tomui talkino pianistė Lina Giedraitytė. Visą turiningą T. Pavilionio sceninę biografiją į sveikinimo žodžius sutalpino kolegė, dainavimo pedagogė doc. dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė.   BIRBYNĖ, KURI KEIČIA POŽIŪRĮ Ir štai – vakaro kulminacija. Vytautas Kiminius. Publika jį sutiko su smalsumu, bet netrukus buvo sužavėta. Birbynė, kuri dažnai siejama su folkloru, scenoje suskambo kaip puikiausias koncertinis instrumentas. Kartu su pianistu Vincenzo De Martino Vytautas pagrojo ypatingo virtuoziškumo reikalaujantį Amilcare Ponchielli Kapričą, o su savo vadovaujamo (Vytautas baigė ir dirigavimo studijas pas prof. Juozą Domarką) Alytaus jaunimo simfoninio orkestro „Svajonė“ kamerine grupe atliko Ennio Morricone „Gabrieliaus obojų“. Rezultatas – tobulas nacionalinės tapatybės ir pasaulinės muzikos dialogas. Kiminius – ne tik birbynės ambasadorius, jį galima vadinti ir muzikos diplomatu, jungiančiu lietuvišką tradiciją ir europinį kontekstą. Po koncerto publika dar ilgai kalbėjo: „Negalime patikėti, kad birbynė gali taip skambėti!“ Ir išties – tai buvo atradimas. Sveikindamos Vytautą mokyklos pedagogo įvertinimu džiaugėsi ir prof. dr. Aldona Vilkelienė, ir mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė. Išskirtines ovacijas sukėlė gausi Alytaus muzikos mokyklos delegacija, į šventę atlydėjusi savąjį laureatą ir reprezentavusi Alytaus sekciją Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenėje.   TRADICIJA GYVA, NES JĄ PALAIKO ŽMONĖS Didžioji muzikų šventė – daugiau nei koncertas. Tai muzikų pasaulio metinė refleksija, susitikimas su savimi ir vienų su kitais. Čia pasirodo legendos ir jaunieji talentai, scena tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi visa Lietuvos muzikinės kultūros panorama. Kai po finalinių plojimų publika kilo iš vietų, buvo aišku: šis vakaras – vienas iš tų, kurie lieka ne tik atmintyje, bet ir širdyje. Muzika nebuvo dekoracija, ji buvo gyva kalba, emocija, šviesa. Ir galbūt tai ir yra pagrindinis šventės tikslas – priminti, kad muzika nėra praeitis, ji yra dabar. Ji skamba, kai žmonės ja tiki. Lietuvos muzikų sąjunga jau beveik tris dešimtmečius šį tikėjimą paverčia realybe. O kiekviena Didžioji muzikų šventė tampa nauju įrašu mūsų kultūros dienoraštyje, kuriame žodis „Muzika“ vis dar rašomas iš didžiosios raidės.   PABAIGAI – NE PABAIGA Išėję iš Valdovų rūmų žmonės dar ilgai nesiskirstė. Vieni kalbėjo apie pianistų energiją, kiti – apie Vytautą Kiminių, treti apie tai, kaip gera būti čia, tarp savų, tarp tų, kurie supranta, ką reiškia gyventi muzika. Šventė baigėsi, bet jos aidas – vis dar čia. Ir galbūt būtent šis aidas, ši vidinė muzika ir yra tikrasis Lietuvos muzikų sąjungos dovanojamas garsas. Garsas, kuris jungia, įkvepia ir primena, kad Muzikos diena iš tiesų yra kiekviena diena.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama