Grimzdimas, arba Keista Kristijono Žungailos istorija. Paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje

Grimzdimas, arba Keista Kristijono Žungailos istorija. Paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje. Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje. Luko Mykolaičio nuotrauka. Jei klystu – pataisykit, bet maždaug per karantiną tapytojas Kristijonas Žungaila keleriems metams tarsi dingo iš „viešojo“ meno gyvenimo. O jei ir sušmėžuodavo, tai tik pavieniai senesni kūriniai meno aukcionuose, profesionalių komercinių galerijų grupinėse parodose, dar šen bei ten.  Svarsčiau, ar tai buvo trumpa pauzė – atsitraukimas, kad grįžtum atsinaujinęs, – ar veiklos suspendavimas be termino, ar gal net sąmoningas pasitraukimas į undergroundą. Nestebintų: Žungailos tapyba vargiai tiktų šviesiam miestietiškam miegamajam ar didelio kapitalo konferencijų salei. Aš nežinau, kur ji „tiktų“. Teisinių institucijų koridoriuose? Vienuolyne? Geriau pagalvojus, to kelerių metų nedalyvavimo parodose vadinti „dingimu“ gal ir nevertėtų, gal karantinas ir buvo pagrindinė priežastis. Bet jam pasibaigus, maždaug nuo 2023 m. parodos „Pervargimas“ Žungaila vėl pasirodė meno lauke, vis aktyviau įsitraukė į kuratorinę veiklą, o šį spalį surengė solo parodą „Šurfas“. Ji – iš tų, apie kurias norisi pagalvoti ilgėliau. Erdvės režisūra, atmosfera, apskritai visuma čia svarbi ne mažiau už atskirus kūrinius. Pamėginsiu tą atmosferą įžodinti.  Sakoma, žmogus augdamas, bręsdamas po truputį kyla – karjeros ir savirealizacijos laiptais, didėja empatija, tvirtėja intelektas, gerėja socialiniai įgūdžiai, išmokstama kontroliuoti impulsus ir tramdyti blaškančius paikus norus. Teisinga judėjimo kryptis – pozityvistinė: tikėjimas progresu. Kreivė turi nuolat judėti aukštyn. Greičiau ar lėčiau, svarbiausia – aukštyn. Investuok į save, o dar geriau – į akcijas ir crypto. Pagrindinis rūpestis tebūna produktyvumo plėtra, o credo – „aukštyn“.  Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje. Luko Mykolaičio nuotrauka. Net ir žvelgiant plačiau, kilimo aukštyn apologija persmelkusi ne tik antropologiją, bet ir dieviškumą, transcendenciją, metafiziką – čia vektorius irgi nukreiptas viršun. Neatsitiktinai besižegnojančiųjų žvilgsniai kyla aukštyn, o katedrų smailės tarsi bando siekti dangų ir ilgą laiką buvo aukščiausi žmonių statiniai. Šiandien jų vietą užėmė biurų dangoraižiai, (gal net labiau) demonstruojantys reikšmingumą ir forma dažnai primenantys pelno grafikus, kuriems – kaip ir visų rūšių bei porūšių kapitalui – privalu nuolat augti. Nukreiptumo į viršų idėja apima pažangos ir užslėptos ar atviros konkurencijos, varžymosi, rungimosi tarpusavio ryšius. Jei į tai neįsitrauki – esi nurungtas dar nepradėjęs ir lieki žemai, apačioje.  Bet gal šis mano ironiškas utriravimas nereikalingas, kilimas į viršų iš tiesų yra žmogaus ar bendruomenių mąstymo ir veiksenos apriorinis principas, o abejojimas tuo tėra vaikiškas užsispyrimas ar tingumas, oponavimas dėl paties oponavimo? Gal varžytuvės „kas daugiau“ išties yra viso ko variklis – Didysis krumpliaratis, vedantis mus pirmyn?  Gravitacijos dėsnis teigia, jog pasiekus aukščiausią tašką imama leistis žemyn. Pirmosios kryčio akimirkos lėtos ir švelnios – dar veikia kilimo inercijos trupiniai. Jiems išblėsus, pagreitis didėja, ir vektorius aiškiai rodo „žemyn“. Prasidėjus griūčiai, nuopuoliui – žmogaus, akcijų biržos, valstybės ar kultūros – trajektorija krypsta į apačią ir it nematomas presas (viltys, lūkesčiai, ateities planai) ima slėgti savo nerealizuotumu.  Kristijono Žungailos paroda „Šurfas“ Pamėnkalnio galerijoje. Luko Mykolaičio nuotraukos. Jei „aukštyn“ tapatinama su augimu, progresu, gyvybe, net galybe ar amžinybe, „žemyn“ siejasi su nyksmu, dūlėjimu, pasąmone, užmarštimi ir mirtimi. Su žemuma siejami dalykai laikomi ne tik vengtinais, bet ir įgyja neigiamą vertybinę konotaciją („žemoji kultūra“, „žemas lygis“), taip pat gali žymėti mažiausiai galimybių turintį visuomenės sluoksnį (žemesniąją klasę) ar artėjimą prie kokios nors pabaigos.  Vis dėlto Žungailos parodos „Šurfas“ kūriniai ir atmosfera paskatino susimąstyti, kad kryptis žemyn nėra vienareikšmiškai negatyvi – joje gali slypėti šis tas vertingo. Tapytojas aukštumas išmaino į gilumas, nugramzdina vaizdą ir žiūrovą į šurfus, kriptas, kapavietes ne tam, kad juos ir save ten užkastų, bet kad parodytų galimybę žemyn vedančiose ertmėse ką nors atrasti – leistis į geologinių ar archeologinių lobių paieškas.  Leistis žemyn galima ne tik krentant, bet ir sąmoningu sprendimu: prisirišus virve prie paviršiaus nusileisti, atlikti vertingų (kultūrinių) radinių paieškas ir grįžti atgal. Jei reikia – kitą dieną pakartoti. Juk, kaip žinome, naudingosios iškasenos ir brangieji mineralai slypi gelmėse, suslėgti laiko ir materijos, pasiekiami ne lengviau nei tai, kas aukštai. Žungaila juos atranda ir ištraukia į dienos šviesą tokius, kokie yra – neapdirbtus, nenušlifuotus, todėl jo kūrybą laikyčiau savita realizmo atšaka. Nors „Šurfo“ kūrinių trajektorija nukreipta žemyn, į gylį, tai – ne nėrimas (į vandenį), o grimzdimas (į žemę).  Šio teksto pavadinimu referuoju į Gyčio Norvilo knygą neatsitiktinai – poeto kūryba tikrai turi sąsajų su Žungailos tapyba. Juos sieja rupumas, žemiškumas, laikinumo raiška, druska vietoj cukraus, patirtys vietoj teiginių. Tapytojo prieigą norisi sieti ir su F. Scotto Fitzgeraldo knyga „Keista Bendžamino Batono istorija“, kur gyvenimo vertikalė apverčiama 180 laipsnių: viskas vyksta, rodos, įprastai, tik atvirkščiai – lyg gyvenimas grimztų, o ne kiltų. Greičiausiai tais karantino metais Žungaila niekur nebuvo dingęs – tiesiog apsiginklavęs visokiausiais prožektoriais ir detektoriais tyrinėjo šurfus, o dabar parodoje pristato rastas fosilijas.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama