Režisierė Ieva Stundžytė: net į tamsiausią spektaklį einu ieškoti vilties
Sunra
Turinį įkėlė
Kalbino Agnė Vidugirytė
Spalio 24 ir 25 d. „Keistuolių teatre“ – režisierės Ievos Stundžytės spektaklio „Pelėkautai“ pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Hamletas“ premjera. Jauno, bręstančio žmogaus akimis kuriamas pasakojimas dekonstruoja, perkuria ir kviečia smalsiai kitu kampu pažvelgti į klasikinę pjesę, o spektaklio dėmesio centre atsiduria sudėtingi šeimos santykiai ir skirtingų kartų konfliktas.
„Mes dažnai nesusikalbame vien dėl to, kad labai norime kalbėti, tačiau atsisakome klausytis. Bandome vieni kitus perrėkti, o tos nuoširdžios tylos, kurioje išgirsti ne save, o kitą, labai trūksta“, – svarsto teatro kūrėja, scenoje sujungsianti visas šešias „Keistuolių teatro“ kartas.
– Ieva, tavo kūrybinėje biografijoje W. Shakespeare’as – dažnas svečias. Nuo spektaklio „Ofelijos“ teatre „Atviras ratas“ 2012-aisiais prie jo kūrinių sugrįžai dar kelissyk. Kuo šis autorius Tau aktualus, žvelgiant per šiuolaikinio teatro prizmę?
– Būna, kad kai kuri literatūra tampa šventa karve: vieni kūrėjai bijo liestis prie W. Shakespeare‘o, kiti – prie Antikos, dažnai manoma, kad prie tam tikros medžiagos reikia priaugti. Nesutinku su tuo. Mano akimis, W. Shakespeare’o pjesės – didžiulė, įdomi medžiaga, kurią galima nuolat skirtingai nagrinėti ir vis atrasti ką nors naujo.
„Hamletas“ – turbūt daugiausia kartų mano skaityta pjesė. Pirmą kartą ją perskaičiau vidurinėje mokykloje – kai tau keturiolika metų, tas kūrinys kalba vienaip, dar kitaip – sulaukus dvidešimties ar, ko gero, ir 60-ies. Daugiasluoksnės medžiagos bet kuriame gyvenimo etape verčia permąstyti tiek save, tiek savo artimą.
– Ką koduoja spektaklio pavadinimas ir kokie „Hamleto“ sluoksniai scenoje skleidžiasi šįsyk?
– Pelėkautai čia virsta dvasiniais spąstais, į kuriuos patekę niekaip neišvengs akistatos su savimi. Tai sąžinės reikalas. „Pelėkautuose“ Hamleto neišskiriu kaip pagrindinio veikėjo – kiekvienas iš jų su savo sąžine susiduria nors ir skirtingai, tačiau neišvengiamai.
Spektaklyje vaidina visų šešių „Keistuolių teatro“ kartų atstovai – nuo Aido Giniočio iki dabartinių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Visi aktoriai, išskyrus studentus, yra sukūrę šeimas, turi vaikų. Tai viena priežasčių, kodėl tėvų ir vaikų santykiai „Pelėkautuose“ yra stipriau apčiuopiami nei kituose mano spektakliuose.
Visi kūrinio veikėjai yra beprotiški egoistai – tiek tėvai, tiek vaikai. Jie bando susikalbėti, bet pamiršta išgirsti, kas jiems sakoma. Mes dažnai nesusikalbame vien dėl to, kad labai norime kalbėti, tačiau atsisakome klausytis – bandome vieni kitus perrėkti, o tos nuoširdžios tylos, kurioje išgirsti ne save, o kitą, labai trūksta.
– „Pelėkautuose“ ne mažesnę reikšmę nei pats Hamletas turi kiti veikėjai, o ypač – veikėjos, W. Shakespeare’o pjesėje kiek nustumtos į šalį. Kodėl Tau svarbu tyrinėti jų perspektyvą?
– Savo spektakliuose visuomet labai natūraliai išryškinu moteris. Ir dabar, „Pelėkautuose“, noriu ryškios Gertrūdos – man gaila, kad W. Shakespeare’as neleidžia jai išsikalbėti. Spektaklyje remiuosi ne tik „Hamletu“, naudoju ir W. Shakespeare’o sonetus, jais leisdama moterims kalbėti. Pjesės medžiaga leidžia konstruoti vyro ir moters santykius būtent taip, kaip aš darau šiame spektaklyje, – jie yra lygiaverčiai net ir stipraus konflikto atveju. Jei pralaimi, tai nutinka ne dėl lyties, o dėl situacijos ir konkrečių aplinkybių.
Man atrodo, tai feministinis požiūris, nes feministinis teatras neapsiriboja vien keliomis konkrečiomis temomis. Žvelgiant feministiškai į klasiką, nesunku pamatyti, kiek esama potencialo ją nagrinėti būtent tokiu kampu. Čia galimybės atrasti savo temą, nenuneigiant kitų sluoksnių, yra beveik beribės.
D. Matvejev nuotrauka. Iš teatro "Atviras ratas" spektaklio "Ofelijos".
– Ar, dirbdama teatre, jauti, kad Tavo profesinę patirtį veikia lyties aspektas?
– Laikui bėgant pradėjau suvokti, kokia esu keista, – matyt, dėl savo giminės šaknų iš prigimties kabinuosi į gyvenimą, esu ta, kuri jokiomis aplinkybėmis nepasiduoda, ta, kuri visada suras, kaip išgyventi neįmanomomis sąlygomis. Už tai esu dėkinga savo močiutei, Lietuvos partizanų ryšininkei, ir mamai, gimusiai Sibire. Tačiau ar tai yra mano, kaip režisierės, stiprybė? To savęs nuolat klausiu ir galvoju, kad taip.
Visas jaunas režisieres norėčiau apsaugoti nuo to, ką pačiai teko patirti profesinio kelio pradžioje. Nors mano mokytojas režisierius A. Giniotis nuo to saugojo, aplinkos spaudimą, lūkesčius, vertinimą, lyginant su vyrais, reikėtų dauginti iš 100. Vyrą režisierių visomis prasmėmis vis dar laikome norma, o moters, nors XXI a. bandome teigti kitaip, dar ne. Tačiau tai keičiasi ir noriu tikėti, kad pati sulauksiu, kai moteris režisierė bus lygi vyrui režisieriui, kai nebebus jokio profesinio skirtumo ir klausimo: čia vyriška ar moteriška režisūra? Mano galva, tai visiška nesąmonė ir kvailybė.
– Nors savo spektakliais įprastai nagrinėji nepatogias ar net kontroversiškas temas, greta sudėtingų klausimų juose žiūrovai visuomet randa šviesos ir vilties. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
– Man atrodo, kad teatre yra vilties – kitaip kam į jį eiti? Net į juodžiausią spektaklį einu jos ieškoti. Nebijau nepatogių temų, juodų spalvų. Kartais norisi atsiversti gotikinę novelę vien tam, kad išsikraučiau visą savo tamsiąją pusę, kurioje visko prisikaupę. Gyvenime viltį kartais atrodo sudėtinga atrasti, ji taip giliai pasislėpusi, kad mažai kam pasirodo. Atrodo, kad jos turi nusipelnyti. Teatre viltis randa prieglobstį.
Mano, kaip režisierės, pareiga yra kelti vis dar neišsprendžiamų dilemų, kad, pasibaigus spektakliui, toliau vyktų procesas gyvenimo realybėje, kad kiekviena(-s) pradėtų veikti dėl blogio suvaldymo ir gėrio triumfo, jeigu toks išvis įmanomas. Siekti, kad šviesa laimėtų, manau, turėtų būti kiekvienos gyvos, mąstančios ir jaučiančios būtybės aukščiausias tikslas.
– Nors „Pelėkautuose“, kaip ir pačioje W. Shakespeare'o pjesėje, sau aktualių klausimų atrasti gali bet kurio amžiaus žiūrovai, esi užsiminusi, kad pirmiausia statydama šį spektaklį galvoji apie jaunimą. Be to, spektaklyje vaidmenis, įskaitant Hamleto ir Ofelijos, patiki savo vadovaujamo vaidybos studentų kurso aktoriams. Ką Tau reiškia šiame spektaklyje kalbėtis su jauniausia karta – tiek žiūrovais, tiek aktoriais?
– Mes, kūrėjai, negalime prarasti jaunimo teatre, bet dedame per mažai pastangų, kad teatras jaunimo gyvenime užimtų ne paskutinę vietą. Kitos sritys taip stipriai vilioja jaunus žmones, kad net nežinau, ar dalis jų išvis susimąsto, kas tas teatras yra. Galbūt jiems jis – tik pasenęs kultūrinis rudimentas, palyginti su filmais ar naujausiomis technologijomis? Dar per koronaviruso pandemiją daug kas bandė prognozuoti teatro mirtį. Gal liaukimės kalbėti tokias nesąmones, o imkimės veiksmų? Teatras egzistuos tol, kol jo kam nors reikės, tik jaunimas šiuo klausimu yra labai apleistas.
Kalbant apie naują kartą teatre, neįsivaizduoju, kas gali būti prasmingiau už tęstinumą. Tai dovana. Vieni augina savus ar svetimus vaikus, kiti rūpinasi valstybės reikalais, dar kiti stato miestus, gaudo žuvis, kuria istorijas, o kas nors jas išsaugos... Aš kuriu teatrą ir perduodu jį kurti tiems, kurie ateina po manęs. Svarbu neįstrigti savo ego, savo sumaištyje, nesusikurti pelėkautų. Nenoriu įstrigti savo pačios spąstuose, nes viltis – teatre.
D. Matvejev nuotrauka. Iš teatro "Atviras ratas" spektaklio "Ofelijos".
– Ar, dirbdama teatre, jauti, kad Tavo profesinę patirtį veikia lyties aspektas?
– Laikui bėgant pradėjau suvokti, kokia esu keista, – matyt, dėl savo giminės šaknų iš prigimties kabinuosi į gyvenimą, esu ta, kuri jokiomis aplinkybėmis nepasiduoda, ta, kuri visada suras, kaip išgyventi neįmanomomis sąlygomis. Už tai esu dėkinga savo močiutei, Lietuvos partizanų ryšininkei, ir mamai, gimusiai Sibire. Tačiau ar tai yra mano, kaip režisierės, stiprybė? To savęs nuolat klausiu ir galvoju, kad taip.
Visas jaunas režisieres norėčiau apsaugoti nuo to, ką pačiai teko patirti profesinio kelio pradžioje. Nors mano mokytojas režisierius A. Giniotis nuo to saugojo, aplinkos spaudimą, lūkesčius, vertinimą, lyginant su vyrais, reikėtų dauginti iš 100. Vyrą režisierių visomis prasmėmis vis dar laikome norma, o moters, nors XXI a. bandome teigti kitaip, dar ne. Tačiau tai keičiasi ir noriu tikėti, kad pati sulauksiu, kai moteris režisierė bus lygi vyrui režisieriui, kai nebebus jokio profesinio skirtumo ir klausimo: čia vyriška ar moteriška režisūra? Mano galva, tai visiška nesąmonė ir kvailybė.
– Nors savo spektakliais įprastai nagrinėji nepatogias ar net kontroversiškas temas, greta sudėtingų klausimų juose žiūrovai visuomet randa šviesos ir vilties. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
– Man atrodo, kad teatre yra vilties – kitaip kam į jį eiti? Net į juodžiausią spektaklį einu jos ieškoti. Nebijau nepatogių temų, juodų spalvų. Kartais norisi atsiversti gotikinę novelę vien tam, kad išsikraučiau visą savo tamsiąją pusę, kurioje visko prisikaupę. Gyvenime viltį kartais atrodo sudėtinga atrasti, ji taip giliai pasislėpusi, kad mažai kam pasirodo. Atrodo, kad jos turi nusipelnyti. Teatre viltis randa prieglobstį.
Mano, kaip režisierės, pareiga yra kelti vis dar neišsprendžiamų dilemų, kad, pasibaigus spektakliui, toliau vyktų procesas gyvenimo realybėje, kad kiekviena(-s) pradėtų veikti dėl blogio suvaldymo ir gėrio triumfo, jeigu toks išvis įmanomas. Siekti, kad šviesa laimėtų, manau, turėtų būti kiekvienos gyvos, mąstančios ir jaučiančios būtybės aukščiausias tikslas.
– Nors „Pelėkautuose“, kaip ir pačioje W. Shakespeare'o pjesėje, sau aktualių klausimų atrasti gali bet kurio amžiaus žiūrovai, esi užsiminusi, kad pirmiausia statydama šį spektaklį galvoji apie jaunimą. Be to, spektaklyje vaidmenis, įskaitant Hamleto ir Ofelijos, patiki savo vadovaujamo vaidybos studentų kurso aktoriams. Ką Tau reiškia šiame spektaklyje kalbėtis su jauniausia karta – tiek žiūrovais, tiek aktoriais?
– Mes, kūrėjai, negalime prarasti jaunimo teatre, bet dedame per mažai pastangų, kad teatras jaunimo gyvenime užimtų ne paskutinę vietą. Kitos sritys taip stipriai vilioja jaunus žmones, kad net nežinau, ar dalis jų išvis susimąsto, kas tas teatras yra. Galbūt jiems jis – tik pasenęs kultūrinis rudimentas, palyginti su filmais ar naujausiomis technologijomis? Dar per koronaviruso pandemiją daug kas bandė prognozuoti teatro mirtį. Gal liaukimės kalbėti tokias nesąmones, o imkimės veiksmų? Teatras egzistuos tol, kol jo kam nors reikės, tik jaunimas šiuo klausimu yra labai apleistas.
Kalbant apie naują kartą teatre, neįsivaizduoju, kas gali būti prasmingiau už tęstinumą. Tai dovana. Vieni augina savus ar svetimus vaikus, kiti rūpinasi valstybės reikalais, dar kiti stato miestus, gaudo žuvis, kuria istorijas, o kas nors jas išsaugos... Aš kuriu teatrą ir perduodu jį kurti tiems, kurie ateina po manęs. Svarbu neįstrigti savo ego, savo sumaištyje, nesusikurti pelėkautų. Nenoriu įstrigti savo pačios spąstuose, nes viltis – teatre.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
