Trys juostelės ir greičio akiniai: klubinės mados kronikos iš pirmų rankų
Sunra
Turinį įkėlė
Tekstas ir nuotraukos Stefaniios Dushkevich
Parodos „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ ciklo metu Lukiškių kalėjime 2.0 vyko diskusija „Trys juostelės ir greičio akiniai: klubinė mada“, skirta reivo eros stiliui ir jo transformacijoms. Per vieną valandą aprėpti dviejų dešimtmečių mados istoriją buvo neįmanoma, todėl šiandien pokalbį tęsiame su Kristina Maselskyte – dizainere, viena iš prekės ženklo GK ir studijos „Prima“ įkūrėjų, kurių darbai pristatomi parodoje, taip pat tarpdisciplinine menininke. Šįkart kalbėsimės apie tai, kaip reiveriai žiūrėjo į aukštąją madą, kaip eksperimentavo su šukuosenomis ir makiažu, kaip klubiniai įvaizdžiai tapdavo savotišku pasu į kitą pasaulį. Aptarsime, kodėl 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo dešimtmečio klubai priminė atskiras valstybes su savo įstatymais ir stiliumi. Kristina mums pasakoja, kaip subkultūros formavo visos kartos stilių ir kokie klubiniai atradimai persikėlė į gatvę.
– Kodėl atsisakėte dalyvauti mados šou ir Mados savaitėse? Kas paskatino pasukti kitu keliu ir atsitraukti nuo klasikinio kolekcijos pristatymo formato? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar labiau reakcija į aplinkos nesupratingumą?
– Tai buvo visiškai organiškas sprendimas. Nebuvo jokio konflikto su aplinka ar nesupratimo – priešingai, mes buvome to meto mados lauko dalis. Tačiau pamažu atsirado savi keliai: Gitis (verslo partneris Gitis Bertulis – red. past.) vis labiau gilinosi į muziką, aš – į meną, ir GK natūraliai baigėsi 2013-aisiais. Baigėsi ir subkultūrų era. Viskas vyko ramiai – be skandalų, be jokios dramos. Kai jauti, kad ciklas baigėsi, labai aišku: nėra reikalo laikytis formato vien tam, kad dalyvautum.
– Kaip tuo metu aukštoji mada buvo priimama reiverių bendruomenėje?
– Smalsumo tikrai buvo daug. Reiveriai, kaip ir kitos jaunimo subkultūros, stebėjo, domėjosi, ir kartais net labai norėjo turėti bent vieną vadinamąjį tikrą daiktą – ar tai būtų batai, ar džinsai. Daug kas atkeliavo į klubą nuo podiumų. Mes patys žavėjomės Vivienne Westwood, pankų idėjomis ir matėme, kaip jos susipindavo su gatvės ir klubo realybe.
– Jūsų naudojami audiniai buvo išskirtiniai. Iš kur jų gaudavote: dažydavote patys ar parsiveždavote iš užsienio?
– Dalį tikrai dažydavome patys – aš tuo metu studijavau Dailės akademijoje, tad turėjome ir žinių, ir priemonių. Buvo ir savų tiekėjų, žinojome, kur galima rasti įdomių medžiagų. Visi to meto dizaineriai: Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas, Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiūtė, Juozas Statkevičius, Daiva Urbonavičiūtė – daugiau ar mažiau žinojo tas vietas, kur ieškoti netikėtų audinių.
– Jūs kūrėte ne tik drabužius, bet ir įvaizdį. Kokia šukuosena tuo metu buvo klubinė, o kokia – labiau gatvės simbolis?
– Negalėčiau pasakyti, kad egzistavo vienas bendras stilius – viskas labai priklausė nuo scenos ir erdvės. Klubuose vyravo androginiškumas: trumpi, kartais visiškai berniukiški kirpimai, pankiškos šukuosenos naudojant gelį, netikėtos formos, – viskas, kas griauna standartus. Gatvėje buvo daugiau įvairovės. Vieni – su tekstūruotomis garbanomis, kiti – su ilgais plaukais, dar kiti – provokuojančiais kirpimais.
– O kaip makiažas? Kosmetikos pasirinkimas tuo metu juk buvo daug skurdesnis nei šiandien. Kaip pavykdavo priderinti jį prie klubinės atmosferos?
– Čia dažnai žmonės klysta – atrodo, kad mes neturėjome kosmetikos. Tačiau tai mitas, nes sienos jau buvo atviros ir problemos atsivežti kokybiško makiažo iš užsienio tikrai nebuvo. Mes patys naudojome tokius prekės ženklus kaip „Revlon“. Jų paletėje buvo visko: ryškių šešėlių, blizgučių, spalvų, kurios idealiai tiko klubinei erdvei. Tad galėjome sau leisti kurti teatrališką, energingą įvaizdį, kuris atitiko to meto atmosferą.
– Ar jūsų studijoje „Prima“ egzistavo vadinamoji veidų kontrolė? Jei taip, kokius kriterijus turėjo atitikti žmogus, kad galėtų patekti?
– Ne, tikrai to nebuvo. Į „Primą“ galėjo užeiti visi – tai buvo studija, kūrybos erdvė, klubas ir repeticijų vieta kartu. Tačiau jei užsukdavo visiškai atsitiktinis žmogus iš gatvės, jis dažniausiai išeidavo: viduje buvo tamsu, garsiai grojo muzika, atmosfera buvo tokia, kad ne visi ją suprasdavo ar ištverdavo. Tai veikė kaip savotiškas natūralus atrankos mechanizmas.
– Kolekcijos gimė iš šokio. Ar Jus įkvėpė tik hauso ir breiko stiliai, ar ir voguing, hiphopas, kiti judėjimai?
– Mums šokis buvo svarbus ne tiek stilistiškai, kiek dėl judesio. Galvojome, kad drabužiai turi būti patogūs šokti, nors iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti sudėtingi ar net nepatogūs. Esmė, kad tai buvo klubinė apranga – jos širdis buvo judesys, laisvė, energija. Breikas, hausas – visa tai formavo mūsų mąstymą apie siluetą, bet ne iš stereotipų apie stilių, o pasitelkiant kūno patirtį.
– Ar buvo atvejų, kai klubiniai eksperimentai – su drabužiais, avalyne ar aksesuarais – persikeldavo į gatvę ir tapdavo kasdienybės dalimi?
– Tai vyko nuolat. Pavyzdžiui, atšvaitų juostos – pradžioje buvo eksperimentas klube, bet greitai tapo praktišku kasdieniu dalyku. Platformos – iš pradžių klubinė avalynė, o po kelerių metų jas jau avėjo kiekviena madistė blondinė. Odinės baikerių striukės – tas pats. Tačiau dažniausiai tai nebuvo tiesioginis perėjimas, o labiau grandinė: podiumas–klubas–gatvė. Daiktai nuo podiumo į gatvę dažnai ateidavo per klubą.
– Ar drabužiai tuo metu galėjo veikti kaip savotiškas miesto žemėlapis, išduodantis, iš kokio rajono ar socialinio sluoksnio atėjo žmogus?
– Be abejo. Skirtumai tarp miestų buvo labai aiškiai matomi. Tai buvo tikra subkultūrų geografija. Kartais užtekdavo pažvelgti į žmogų, kad suprastum, iš kur jis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių.
– Ar galima teigti, kad kiekvienas klubas buvo tarsi atskira valstybė?
– Taip, visiškai. Kiekvienas klubas turėjo savo publiką, muziką, stilių. Pankai ėjo į savo vietas, reiveriai – į savo, depešistai – į dar kitus klubus. Esmė buvo ne tik šokti – klubas veikė kaip scena, kurioje rodydavai save, savo drabužius, savo tribą. Dabar žmonės dažniau eina tiesiog atsipalaiduoti, o tada tai buvo galimybė pademonstruoti, kas esi, kam priklausai.
– Pastaruoju metu kilo 2000-ųjų mados bumas. Ar, jūsų manymu, šiuolaikiniams prekės ženklams pavyko bent iš dalies atkurti to meto estetiką?
– Man atrodo, kad tikslas nebuvo atkurti to laikotarpio dvasią. Šiandienis 2000-ųjų stiliaus sugrįžimas yra labiau stilizacija nei realus atkūrimas. Dabartiniai prekių ženklai ima fragmentus: platformas, blizgesį, logotipus, tačiau nebėra sociokultūrinio užtaiso, buvusio tuo metu. Tada tai buvo maištas, mes tikrai gyvenome ta mada. Dabar tai labiau nostalgija, žaidimas su praeitimi. Tačiau ar tai blogai? Ne. Tai irgi savaip įdomu.
– Šiandien kuriate kaip tarpdisciplininė menininkė, tyrinėjanti miesto erdves. Ar matote galimybę, kad Jūsų ateities projektai vėl susijungs su aprangos ar klubinės kultūros temomis, kurios tokios svarbios Jūsų kūrybos biografijoje?
– Niekada nesakyk niekada. Aš nesu linkusi manyti, kad dar turėsiu mados prekės ženklą ar kursiu kolekcijas klasikine prasme – mano gyvenimas jau nuėjo kita kryptimi. Ar galėtų atsirasti instaliacija ar koks nors meno projektas, susijęs su apranga ar klubine kultūra? Labai tikėtina.
– Jūsų naudojami audiniai buvo išskirtiniai. Iš kur jų gaudavote: dažydavote patys ar parsiveždavote iš užsienio?
– Dalį tikrai dažydavome patys – aš tuo metu studijavau Dailės akademijoje, tad turėjome ir žinių, ir priemonių. Buvo ir savų tiekėjų, žinojome, kur galima rasti įdomių medžiagų. Visi to meto dizaineriai: Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas, Aleksandras Pogrebnojus, Vida Simanavičiūtė, Juozas Statkevičius, Daiva Urbonavičiūtė – daugiau ar mažiau žinojo tas vietas, kur ieškoti netikėtų audinių.
– Jūs kūrėte ne tik drabužius, bet ir įvaizdį. Kokia šukuosena tuo metu buvo klubinė, o kokia – labiau gatvės simbolis?
– Negalėčiau pasakyti, kad egzistavo vienas bendras stilius – viskas labai priklausė nuo scenos ir erdvės. Klubuose vyravo androginiškumas: trumpi, kartais visiškai berniukiški kirpimai, pankiškos šukuosenos naudojant gelį, netikėtos formos, – viskas, kas griauna standartus. Gatvėje buvo daugiau įvairovės. Vieni – su tekstūruotomis garbanomis, kiti – su ilgais plaukais, dar kiti – provokuojančiais kirpimais.
– O kaip makiažas? Kosmetikos pasirinkimas tuo metu juk buvo daug skurdesnis nei šiandien. Kaip pavykdavo priderinti jį prie klubinės atmosferos?
– Čia dažnai žmonės klysta – atrodo, kad mes neturėjome kosmetikos. Tačiau tai mitas, nes sienos jau buvo atviros ir problemos atsivežti kokybiško makiažo iš užsienio tikrai nebuvo. Mes patys naudojome tokius prekės ženklus kaip „Revlon“. Jų paletėje buvo visko: ryškių šešėlių, blizgučių, spalvų, kurios idealiai tiko klubinei erdvei. Tad galėjome sau leisti kurti teatrališką, energingą įvaizdį, kuris atitiko to meto atmosferą.
– Ar jūsų studijoje „Prima“ egzistavo vadinamoji veidų kontrolė? Jei taip, kokius kriterijus turėjo atitikti žmogus, kad galėtų patekti?
– Ne, tikrai to nebuvo. Į „Primą“ galėjo užeiti visi – tai buvo studija, kūrybos erdvė, klubas ir repeticijų vieta kartu. Tačiau jei užsukdavo visiškai atsitiktinis žmogus iš gatvės, jis dažniausiai išeidavo: viduje buvo tamsu, garsiai grojo muzika, atmosfera buvo tokia, kad ne visi ją suprasdavo ar ištverdavo. Tai veikė kaip savotiškas natūralus atrankos mechanizmas.
– Kolekcijos gimė iš šokio. Ar Jus įkvėpė tik hauso ir breiko stiliai, ar ir voguing, hiphopas, kiti judėjimai?
– Mums šokis buvo svarbus ne tiek stilistiškai, kiek dėl judesio. Galvojome, kad drabužiai turi būti patogūs šokti, nors iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti sudėtingi ar net nepatogūs. Esmė, kad tai buvo klubinė apranga – jos širdis buvo judesys, laisvė, energija. Breikas, hausas – visa tai formavo mūsų mąstymą apie siluetą, bet ne iš stereotipų apie stilių, o pasitelkiant kūno patirtį.
– Ar buvo atvejų, kai klubiniai eksperimentai – su drabužiais, avalyne ar aksesuarais – persikeldavo į gatvę ir tapdavo kasdienybės dalimi?
– Tai vyko nuolat. Pavyzdžiui, atšvaitų juostos – pradžioje buvo eksperimentas klube, bet greitai tapo praktišku kasdieniu dalyku. Platformos – iš pradžių klubinė avalynė, o po kelerių metų jas jau avėjo kiekviena madistė blondinė. Odinės baikerių striukės – tas pats. Tačiau dažniausiai tai nebuvo tiesioginis perėjimas, o labiau grandinė: podiumas–klubas–gatvė. Daiktai nuo podiumo į gatvę dažnai ateidavo per klubą.
– Ar drabužiai tuo metu galėjo veikti kaip savotiškas miesto žemėlapis, išduodantis, iš kokio rajono ar socialinio sluoksnio atėjo žmogus?
– Be abejo. Skirtumai tarp miestų buvo labai aiškiai matomi. Tai buvo tikra subkultūrų geografija. Kartais užtekdavo pažvelgti į žmogų, kad suprastum, iš kur jis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių.
– Ar galima teigti, kad kiekvienas klubas buvo tarsi atskira valstybė?
– Taip, visiškai. Kiekvienas klubas turėjo savo publiką, muziką, stilių. Pankai ėjo į savo vietas, reiveriai – į savo, depešistai – į dar kitus klubus. Esmė buvo ne tik šokti – klubas veikė kaip scena, kurioje rodydavai save, savo drabužius, savo tribą. Dabar žmonės dažniau eina tiesiog atsipalaiduoti, o tada tai buvo galimybė pademonstruoti, kas esi, kam priklausai.
– Pastaruoju metu kilo 2000-ųjų mados bumas. Ar, jūsų manymu, šiuolaikiniams prekės ženklams pavyko bent iš dalies atkurti to meto estetiką?
– Man atrodo, kad tikslas nebuvo atkurti to laikotarpio dvasią. Šiandienis 2000-ųjų stiliaus sugrįžimas yra labiau stilizacija nei realus atkūrimas. Dabartiniai prekių ženklai ima fragmentus: platformas, blizgesį, logotipus, tačiau nebėra sociokultūrinio užtaiso, buvusio tuo metu. Tada tai buvo maištas, mes tikrai gyvenome ta mada. Dabar tai labiau nostalgija, žaidimas su praeitimi. Tačiau ar tai blogai? Ne. Tai irgi savaip įdomu.
– Šiandien kuriate kaip tarpdisciplininė menininkė, tyrinėjanti miesto erdves. Ar matote galimybę, kad Jūsų ateities projektai vėl susijungs su aprangos ar klubinės kultūros temomis, kurios tokios svarbios Jūsų kūrybos biografijoje?
– Niekada nesakyk niekada. Aš nesu linkusi manyti, kad dar turėsiu mados prekės ženklą ar kursiu kolekcijas klasikine prasme – mano gyvenimas jau nuėjo kita kryptimi. Ar galėtų atsirasti instaliacija ar koks nors meno projektas, susijęs su apranga ar klubine kultūra? Labai tikėtina.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
