PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI

PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI...Almantas SAMALAVIČIUS PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI Pažanga yra tarsi dviveidis Janas – pradžios ir pabaigos dievybė, pagonių garbinta dar Antikos laikais, o ikonografiškai vaizduojama kaip esminių prieštarų įsikūnijimas. Be pažangos, ypač technologinės, nuo pat modernybės pradžios buvo neįsivaizduojamas nei esamasis laikas, nei juo labiau žmonijos ateitis. Dažnai stebimasi, net baisimasi ankstesniais kultūros raidos tarpsniais, ypač tais, kai sukurtos ir įvaldytos technologijos buvo dar visiškai paprastos. Vis dėlto kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad pažangos reiškinys, nepaisant kai kurių neginčytinų privalumų, yra mažų mažiausiai dvilypis. Kad ir ką manytume apie ateities numatymo, ypač jos kūrimo galimybes, pažangos ideologija yra giliai įsišaknijusi šiuolaikinės visuomenės mąstyme ir nulemia veiklos formas. Nors totalia pažanga šiais laikais sunku, beveik neįmanoma patikėti, matant, kokias keistas konfigūracijas įgauna futurologų ne per seniausiai žadėti optimistiniai ateities, jau tapusios dabartimi, vaizdiniai, tačiau beribis pasitikėjimas pažangą skatinančiomis technologijomis tebėra gajus. Pažangos samprata iš esmės yra Apšvietos amžiaus imperatyvų ir moderniųjų laikų produktas. Niekados anksčiau žmonės nemanė, kad išganymą suteiks kokios nors technologijos, juo labiau jomis grindžiami politiniai, visuomeniniai ar asmeniniai sprendimai. Viskas gerokai pasikeitė, kai besiformuojanti modernioji visuomenė, atmetusi „religinį obskurantizmą“, suabsoliutino mokslinį pasaulėvaizdį kaip vienintelį realybės interpretavimo būdą. Įtikėjusi pažanga, ėmė skelbti naujas sekuliarizuotas „šviesios“ ateities spartaus įgyvendinimo vizijas. Gausūs išradimai sudarė prielaidas atsirasti naujoms technologijoms, kurios buvo sėkmingai įsisavinamos. Galiausiai technologinę pažangą imta laikyti išsivysčiusios visuomenės alfa ir omega. Šaltojo karo metais marksizmo teleologija piršo progresyvų ateities vaizdinį, pagrįstą socializmo / komunizmo idealais. Vakarai nė kiek neatsiliko, tiesa, rėmėsi kitokiais ideologiniais orientyrais. Tačiau ir kapitalizmo, ir komunizmo idėjos buvo glaudžiai susijusios su socialine ir technologine pažanga. Praėjusiame amžiuje pažangos ideologija ypač suklestėjo, prasidėjus kosmoso užkariavimų erai. Sovietų Sąjungos kosmonautas Jurijus Gagarinas 1961 m. tapo pirmuoju žmogumi, apskriejusiu planetą kosminiu laivu Vostok. Skrydis truko 108 minutes ir tapo pasauline sensacija, kurią netrukus apgaubė įvairiausi gandai ir spekuliacijos, tačiau tai ne šito svarstymo objektas. Savo nesutaikomiems varžovams nenusileido ir amerikiečiai – kosmonautas Neilas Armstrongas 1969 m. tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, išsilaipinusiu Mėnulyje. Prasidėjo ištisus dešimtmečius trukusios technologinės ir politinės varžybos, kuri sistema – kapitalizmas ar socializmas – galiausiai nurungs savo ideologinius oponentus kosmoso platybėse. Ne tik pagausėję ir kone rutina tapę reguliarūs skrydžiai į kosmosą, bet ir technologinės inovacijos įvairiausiose žmonijos gyvenimo sferose įtvirtino pažangos ideologiją, kuriai atnašavo tiek liberaliosios, tiek ir komunistinės visuomenės. Vakaruose netrukus prasidėjo neregėtas mokslinės fantastikos bumas. Futurologiniai Arthuro C. Clarko, Isaacko Asimovo, Ray’aus Bredberio ir daugybės kitų fantastų romanai padėjo įtvirtinti iliuziją, kad žmonija yra pasirengusi ne tik užvaldyti Visatą, pradėti kosmines keliones, bet ir sparčiai kolonizuoti kitas Saulės sistemos planetas. Vakarų bei Rytų techno-optimistai rimtais veidais pranašavo, kad 2000-aisiais žmonija įžengs į galutinę kosmoso užvaldymo stadiją, apsigyvens net ir tose planetose, kuriose, regis, nebuvo jokių, net menkiausių sąlygų gyvybei rastis. Įdomu, kad, nepaisant atkaklių ideologinių ir technologinių varžybų, vakarietiška mokslinė fantastika buvo gana operatyviai verčiama bei skelbiama ne tik rusų, bet ir daugelio kitų sovietinių respublikų kalbomis. Tai liudija, kad tikėjimas technologine pažanga, kosmoso užvaldymu buvo ne tik beribis, bet ir vienijo net nuožmiausius, labiausiai nesutaikomus ideologinius priešininkus. Sovietų kultūros prievaizdai agitavo ir savus rašytojus – „sielų inžinierius“ nesibaidyti mokslinės fantastikos, drąsiai skleisti technologinės pažangos idėjas. Lietuvoje 1962 m. pasirodė poeto, vėliau garsaus disidento Tomo Venclovos knyga, kupina technologinio optimizmo, iškalbingu pavadinimu „Raketos, planetos ir mes“. 1965 m. buvo paskelbta to paties autoriaus futurologinio patoso nestokojanti apybraiža apie kibernetiką „Golemas, arba Dirbtinis žmogus“. Vėlesniais dešimtmečiais atsirado daugiau literatūros, priskirtinos mokslinės fantastikos žanrui. Be to, į lietuvių kalbą praėjusio amžiaus 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais buvo išversta šimtai mokslinės fantastikos kūrinių. Tiesa, sovietų cenzūra ir čia nesnaudė – stropiai prižiūrėjo, kad kartu su technologinės pažangos vaizdiniais per verstinę literatūrą neprasprūstų komunizmo statytojams svetimos, žalingos arba potencialiai pavojingos idėjos. 9-ojo dešimtmečio viduryje buvau susidomėjęs lietuvių kilmės kanadiečių fantasto Algio Budrio kūryba, vyliausi parašyti straipsnį apie šį įdomų, vėliau kažkodėl mįslingai nutilusį kūrėją. Deja, peržiūrėjus Vilniaus universiteto bibliotekos kartoteką, paaiškėjo, kad viešam naudojimui anuomet buvo prieinami vos du Budrio romanai. Biblioteka disponavo dar keliomis šio autoriaus knygomis, tačiau jos buvo perkeltos į vadinamąjį specfondą. O juo naudotis buvo galima tik gavus specialų leidimą, prieš tai kruopščiai detalizavus, kodėl tau būtina naudotis eiliniams skaitytojams neprieinama literatūra. „Bilietą“ į VU specfondą galėjo suteikti tik kokia nors solidi mokslo įstaiga, tarpininkaujant kompartijos organams. Kadangi tuo metu mokytojavau, neturėjau jokių galimybių gauti leidimą susipažinti su šia lektūra. Vėliau, kai sovietinė sistema pradėjo eižėti ir specfondo turinys pagaliau tapo prieinamas visiems bibliotekos skaitytojams, išsiaiškinau, kodėl Algio Budrio mokslinės fantastikos dalis buvo slepiama po specfondo užraktu. Mažiausiai viename iš savo romanų rašytojas pasakojo apie dviejų sociopolitinių sistemų nesutaikomą antagonizmą, grumiantis dėl dominavimo pasaulyje. Akivaizdu, kad cenzoriai nesunkiai įžvelgė Kanados autoriaus literatūrinių vizijų potekstes... Tikėjimas pažangos ideologija moderniojoje epochoje tapo toks stiprus, kad, pasak Jose Marios Sberto, netrukus įgavo religinį pobūdį, todėl gali būti drąsiai laikomas viena iš naujos globalios sekuliarios religijos atmainų.1 Tačiau Šaltojo karo dalyviai, nors plėtojo visiškai skirtingas socialinės pažangos vizijas, kuo puikiausiai sutarė dėl technologinės pažangos reikšmės, kuriant artimesnės ir tolimesnės ateities pavidalus. Iš esmės skyrėsi tik technologinę pažangą apibūdinantis žodynas: Sovietų Sąjungoje daugiausia kalbėta apie MTR – Mokslo ir technikos revoliuciją, jos įgyvendinimo kelius, suprantama, nepamirštant būtinybės „pavyti ir pralenkti“ Vakarus, sureikšminusius technologinę pažangą ir kur kas geriau įvaldžiusius jos užtikrinimo būdus. Nepaisant akivaizdaus SSRS atsilikimo, sovietinė propaganda reguliariai tvirtino, kad neišvengiamas komunizmo įsiviešpatavimas pasaulyje artėja sulig kiekvienu kompartijos suvažiavimu... Vakaruose su technologijų pažanga ateitį siejo daug iškilių asmenybių – mokslininkų, meno kūrėjų, visuomenės veikėjų. Tačiau bene labiausiai emblematiška technologinio optimizmo kultūros figūra tapo garsus amerikiečių inžinierius, išradėjas, architektas Richardas Buckminsteris Fulleris, tapęs kone oficialiu JAV propaguotos technologinės ateities pranašu. Apie šią itin įdomią, neeilinę asmenybę esu rašęs pirmojoje savo eseistinių tekstų knygoje.2 Anuomet jis mane labiausiai domino kaip išradingas savamokslis architektas, kuris, nebaigęs jokių šios srities studijų, bene pirmasis sukūrė ir įgyvendino mobilaus būsto idėją, skelbė stulbinančias vizijas, susijusias su ateities gyvenimo formomis. Toliau domėdamasis intelektualiniu Fullerio palikimu, jau gerokai mažiau žaviuosi jo neordinarinėmis būsto koncepcijomis, vis dėlto sunku paneigti nepalaužiamą technologinį optimizmą, kurį amerikietis skleidė su kone religiniu įkarščiu, pelnydamas galybę simpatijų abiejose Šaltojo karo apkasų pusėse. Fulleris veikiausiai nuoširdžiai tikėjo, kad politinius ir ideologinius skirtumus galima įveikti gana paprastai, pasitelkiant technologijas ir mokslinių atradimų revoliuciją, kuri, jo manymu, atvers žmonijai naujas egzistencijos perspektyvas. Tarp daugelio kitų dalykų, Fulleris sukūrė ir Erdvėlaivio žemė koncepciją (Lietuvoje iki šiol taip vadinasi moksleiviams skirtas festivalis, pristatantis naujausius mokslo pasiekimus). Inžinierius ir architektas įsivaizdavo, kad mūsų planeta yra iš esmės panaši į Visatoje skriejantį erdvėlaivį, kuris turi galutinį savo kelionės tikslą. Jį valdyti įmanoma racionaliai ir protingai, vengiant ideologinių prieštarų ir konfliktų, sutelkiant dėmesį į technologijų atveriamas galimybes visai žmonijai be išimties. Ilgai ignoruotas, nepripažintas, Fulleris galiausiai tapo pasauline įžymybe, dėstė savo futurologines vizijas, apsilankęs daugiau negu penkiuose šimtuose pasaulio universitetų, skaitydamas paskaitas įtakingiausių pasaulio technologinių kompanijų darbuotojams ir vadovams, prestižinių universitetų (tarp jų ir Masačiusetso technologijos instituto) profesūrai... Susižavėjimo amerikiečių inžinieriumi neslėpė Nikita Chruščiovas, viešai sakęs, kad Sovietų Sąjungai būtina išsiugdyti kuo daugiau tokio masto inžinierių kaip Fulleris. Amerikiečių inžinieriaus stulbinančio masto tarptautinę šlovę liudija gausybė apdovanojimų – už savo idėjas ir nenuilstamą veiklą pelnė beveik septynias dešimtis garbės daktaro vardų, kuriuos suteikė garsūs pasaulio universitetai, gavo aukščiausią civilinį JAV apdovanojimą – prezidento teikiamą Laisvės medalį, buvo nominuotas net Nobelio taikos premijai... Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip technologijų vaidmens pripažinimu, jo sureikšminimu būtų galima garantuoti taiką ir santarvę žemėje, tačiau anuo metu netrūko nuoširdžiai tikinčių, kad technologijų plėtra – tai tikrasis kelias į globalų planetos išganymą, ideologinės bei politinės įtampos, nesantaikos ir konfliktų atsikratymą. Šiaip ar taip, laikui bėgant, nei pažangos ideologija, nei jos palaikomas techno-optimizmas neišnyko, tiesiog įgavo naujus, laiko dvasią geriau atitinkančius pavidalus. Sovietų režimui žlugus, daugelis to laikotarpio iliuzijų buvo arba atmestos, arba pačios savaime nugrimzdo į užmarštį. Mažai kas šiandien beprisimena, su kokiu entuziazmu priklausomybės laikais buvo kalama į galvas, kad mokslo ir technikos revoliucija išganys visuomenę, jau „sukūrusią realiai egzistuojantį socializmą“, ir priartins prie galutinio tikslo – komunizmo. Posovietiniu laikotarpiu sparčiai keitėsi ir socialinės realijos, ir su jomis susijęs žodynas, tačiau technologinis optimizmas neišsivadėjo. Jis tik įgavo naujas, šiuolaikiškas, gerokai patrauklesnes formas. Ir, žinoma, dar labiau sustiprėjo, nes be technologinio proveržio buvo neįmanoma net įsivaizduoti nepriklausomybę atgavusios, Vakarų kryptimi judančios postkomunistinės visuomenės ateities.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama