Giedrius Kiela: mane domina vidinis pasaulis, kuriame gimsta ir šviesa, ir tamsa
Sunra
Turinį įkėlė
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Įtempto siužeto kino filmų „Zero“, „Redirected“, „Piktoji karta“ režisierius Emilis Vėlyvis ir vėl neria į psichologinio detektyvo tamsą. Mini serialo „Vilko gomurys“ žiūrovus šį kartą jis atveda į tylaus miestelio paslapčių pragarą. Jame murkdosi ir vienas iš naujojo serialo herojų – kriminalistas Vladas, kurį įtikinamai suvaidino teatro ir kino aktorius, vienas iš teatro „Atviras ratas“ įkūrėjų, „Solo ansamblio“ narys Giedrius Kiela.
– Giedriau, kaip Jums pavyko įsikūnyti į personažą taip, jog atrodo, kad jūsų policininkas-tyrėjas – iš realaus gyvenimo. Kiek nuopelnų už tokį tikroviškumą priskiriate sau, o kiek – režisieriui?
– Sakyčiau, kad viskas prasideda nuo scenarijaus. Būtent jis leidžia susikurti fantomo, arba savo personažo, logiką. Tada jau kalbiesi su režisieriumi, ieškai bendrų taškų, spalvų ir geriausių įkūnijimo galimybių. Taigi, seriale sukurtas personažas yra bendras mudviejų su režisieriumi darbas.
– Darbas su Emiliu beveik visada žada stiprų autorinį impulsą. Kaip pavyko išlaviruoti tarp to, kaip reikia, ir kaip Jūs norėtumėte?
– Man, aktoriui, svarbi personažo logika, kuriu jo stuburą, kraują, kūną. Visa kita yra režisieriaus rankose, nes kinas – platus menas: kadras, aplinkybės priklauso ir nuo režisieriaus, ir nuo operatoriaus, daug kas atsiduria už mano kontrolės ribų. Aš niekada nenumatysiu finalinio kadro, bet iš esmės man tai ir neturi būti svarbu. Svarbu, ką personažas daro, kas jį verčia veikti, kokia jo esmė, koks jis žmogus. Į bendrą režisieriaus kuriamą paveikslą nepretenduoju (šypsosi).
– Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui? Žiūrėjote britų ar skandinavų detektyvinius serialus?
– Specialiai serialų nežiūrėjau, nesinori kurti kopijų. Vaidmenims esu linkęs ruoštis kapstydamasis savyje, nagrinėdamas konkretų scenarijų. Kita vertus, šiandien medžiagos apie mano personažo tipažą itin gausu.
– Ar stengėtės Vladą kurti taip, kad neturėtume su kuo lyginti?
– Matyt, kūrybos procese vyksta kiek atvirkštinis procesas, – galvoju ne tiek apie tai, kaip sukurti autentišką herojų, kurio niekad nebuvo, kiek atsiriboju nuo aplinkos įtakos ir viską perleidžiu per save.
– Ką buvo sunkiausia perteikti: veikėjo išorę, vidinę būseną ar paslaptį?
– Šiame seriale viskas labai susiję, o jis pats – labai tamsus visomis prasmėmis. Matyt, sunkiausia buvo išbūti tamsoje. Kai baigėme filmuoti, pajutau, kad norisi atsitraukti nuo to pasaulio, kurį kūrėme, ir pajusti šviesą.
– Policininkas detektyviniuose serialuose dažnai savo viduje tarsi sujungia du polius: viešą įvaizdį ir asmeninius demonus. Kuri personažo pusė Jums įdomesnė?
– Žinoma, labiausiai mane domina vidinis pasaulis, nes būtent jame ir gimsta abi šios pusės. Kuo labiau vidus su išore kontrastuoja, tuo įdomesnis bus personažas ir tuo įdomiau aktoriui bus jį kurti.
– Ar galėtumėte apibrėžti savo santykį su mistika?
– Man atrodo, kad mistika yra žmogaus baimės produktas. Štai kodėl ją reikia pažinti. Kuo labiau pažinsime, tuo mažiau bijosime.
– Vaidinti E. Vėlyvio mistiniame seriale „Vilko gomurys“ buvote pakviestas ar dalyvavote atrankoje? Kaip šie atsiradimo kino aikštelėje būdai veikia darbą?
– Dalyvavau atrankoje. Įsivaizdavau, kad mane išrinks vaidinti visai kitą personažą, tačiau paaiškėjo, kad režisierius mane kitaip mato, taigi, teko ruoštis iš naujo ir atranką kartoti (juokiasi). Anksčiau atrankos keldavo stresą, bet įpratau, man atrodo, kad dabar ir aktoriai, ir atrankų organizatoriai kur kas adekvačiau į jas reaguoja ir joms ruošiasi. Atrankos tapo natūralia mūsų darbo dalimi, neigiamo poveikio neliko.
– Seriale Jūs ir aktorės Agnės Šataitės personažė, tyrėja Laura, esate komanda. Ar jautėtės komanda kūrybos procese?
– Su Agne anksčiau nesame kartu dirbę, nebuvome gerai pažįstami. Natūralu, kad darbo pradžioje kilo klausimų, kaip mums seksis. Juk abu žinome, kad aikštelėje kartu teks praleisti daug laiko. Jei su partneriu sunku, tas laikas nebus lengvas.
Smagu, kad su Agne greitai ir lengvai pagavome ryšį, puikiai sutarėme, buvo smagu dirbti ir iki dabar likome gerais draugais. Tikiuosi, jai taip pat nebuvo sunku manyje atrasti komandos narį, bus smagu susitikti premjeroje ir pamatyti, koks rezultatas išėjo.
– Ar galite prisiminti sceną, kuri „Vilko gomuryje“ Jus pagavo, įtraukė, pasijutote tarsi realybėje? Neišduodant istorijos, žinoma...
– Tai būtų puikus klausimas visiems, kas jau pažiūrėjo serialą, tikrai nenoriu išduoti, kas laukia (šypsosi). Galiu tik pasakyti, kad mano tikslas nėra kurti realybę sau, kuriu ją žiūrovui. Dar daugiau – kuriu žiūrovui punktyrus, kuriais eidamas, jis susidėlios savo požiūrį ir matymą.
Vaidmenį visada kuriu kiek atsitraukęs, įsitraukti 100 proc. reikštų prastą vaidybą, ne aš turiu įsijausti, turiu sukurti situaciją, kurioje ir žiūrovas įsijaustų. Galbūt kitiems aktoriams padeda kiti būdai, tačiau aš mėgstu kartoti, kad ne aktorius, o žiūrovas turi verkti.
– Apie kokį savo vaidmenį galėtumėte pasakyti, kad jis buvo pagrindinis Jūsų karjeroje?
– Kiekviename gyvenimo etape buvo tuo metu pagrindiniai vaidmenys. Ir režisieriaus Gyčio Lukšo „Duburyje“, ir Lauryno Bareišos „Piligrimuose“.
Jei prisiminsime mano aktorystės pradžią Panevėžio teatre „Menas“, čia ilgai rodytas spektaklis „Kiemo istorijos“, o kai atsikrausčiau į Vilnių – „Luošys iš Ainišmano salos“ „Keistuolių teatre“, vėliau – „Žmogus, nužudęs gulbę“ „Atvirame rate“. Šiuose spektakliuose ir filmuose kurti vaidmenys man labai brangūs.
– Ir L. Bareišos filmas „Piligrimai“, ir Jūs pats pelnėte tarptautinį pripažinimą. Sėkmės lydimas režisierius, sėkmės lydimas aktorius?
– Suvaidinęs pagrindinį vaidmenį „Duburyje“, bene dvylika metų kūriau mažesnius, epizodinius vaidmenis kine. Po ilgos pertraukos gavau didelį vaidmenį „Piligrimuose“. Per tą savotišką mano pertrauką užaugo nauja Lietuvos kino karta, turinti visiškai naują požiūrį ir į darbą, ir į kūrybą. Lietuvos kinas keliauja po užsienį, laimi prizų festivaliuose. Labai smagu, kad ir toliau esu kviečiamas kurti drauge.
– Esate ir muzikantas. Kaip muzika papildo Jūsų, kaip aktoriaus, veiklą? Kurioje veikloje labiausiai atsiskleidžia kūrybos laisvė?
– Mano profesinė veikla sukasi tarp kino, teatro ir muzikos. Tikriausiai jos viena kitą papildo, o kaip – man būtų sunku atsakyti. Smagu, kad galiu atsitraukti, šokinėti iš vienos meno formos į kitą. Tas atsitraukimas veikia kaip poilsis, kaskart suteikiantis naujos energijos.
Tačiau jei reikėtų rinktis... Laisvės vis dėlto daugiausia jaučiu muzikoje. Gal dėl to, kad būtent šioje scenoje su kolegomis tuo pat metu esame ir kūrėjai, ir atlikėjai.
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
