Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...Vėl vyko civilinių gyventojų evakuacija, daugeliui ūkininkų su savo arkliniais vežimais tikintis persikelti per Nemuną. Daug kas to nebesuspėjo, sprogdinant tiltus, sovietinei aviacijai skandinant keltus su pabėgėliais. Tos sumaišties dienomis daug pasienio gyventojų išsisklaidė, kai kas prasibrovė į Vakarus, daug kas įstrigo viename ar kitame ruože. Stiprių apšaudymų ir bombardavimų susilaukė nuo Kretingos link Klaipėdos vedęs geležinkelis ir plentas, bajorų gyvenvietė ir jos aplinka. Pabėgėliams prasidėjo ilgi vargų ir netekčių mėnesiai, klaidžiojant plotuose tarp Klaipėdos ir Reino upės tolimuose Vakaruose. Sovietinėms pajėgoms piečiau Klaipėdos prasiveržus link Kuršmarių, daugybei pabėgėlių teko sukti prie perkėlų į Kuršių neriją ir tenykščiu keliu trauktis pietų link į Karaliaučiaus pusę. 1944 m. spalio 9 d. Klaipėdos apylinkės jau buvo apsuptos, daugeliui civilių iš ten spėjus pasitraukti. Iki spalio vidurio tęsiantis įnirtingiems mūšiams, uostamiesčio gynėjai išlaikė iki 17 km ilgio ir 11 km pločio placdarmą, kurio sovietams nepavyko užimti planuotu didžiuoju puolimu. Prasidėjo pusketvirto mėnesio trukusios pozicinės kovos, sovietmečiu nuslėptoji Klaipėdos gynyba. Kai kurie krašto senbuviai tuo nesidžiaugė. Buvę ilgaamžio pasienio kaimai ilgam atsidūrė sovietų užimtoje pafrontėje. Okupantų kariškiai ir jų talkininkai plėšė aptiktas sodybas, sudegino daugybę pastatų, išlikusius nusiaubė. Buvę tvarkingų kaimų plotai tapo suniokota mirties zona. 1944 m. pabaigoje uostamiesčio gynėjų vadovybė nusprendė, kad jų gynybinės pozicijos šiauriau Kalotės yra nepatogios, reikia pasistūmėti tolyn. 1945 m. sausio 10-13 d. staigaus puolimo metu Vokietijos pajėgos pažengė tolyn palei Klaipėdos – Kretingos kelią. Apylinkės vėl apšaudytos ir bombarduotos. Tų mūšių metu aprašomasis pasienio ruožas vėl kentėjo. Primintina, kad 1945 m. pradžioje Raudonoji armija jau buvo nužygiavusi toli į Vakarus link Berlyno, iki baisiojo karo pabaigos tebuvo likę vos keturi mėnesiai, bet Klaipėdos ir Rytprūsių gynyba tebesitęsė. Tik tų metų sausio pabaigoje buvo nuspręsta uostamiestį gynusius pajėgas atitraukti link Karaliaučiaus. Susprogdinus ar užminavus svarbesnius objektus, paskutinieji Vokietijos daliniai Klaipėdą paliko naktį iš sausio 27 d. į 28 d. Kitą dieną sovietinės pajėgos užėmė jau ištuštėjusį ir sugriautą miestą. Prasidėjo ilgi okupacijos dešimtmečiai, užimto krašto niokojimas ir sovietizacija, naikinant praeities pėdsakus. Galima būtų pasidžiaugti, kad sovietiniams okupantams geležinkelis ir plentas iš Klaipėdos per Bajorus buvo ypatingai svarbūs. Skubėta juos suremontuoti, sugriautojo uostamiesčio vietoje kuriant naują sovietinį strateginės reikšmės centrą. Anuomet sovietams užvaldžius Baltijos jūros rytinę (ir praktiškai pietinę) pakrantę, nuo Talino iki Karaliaučiaus buvo galima kurti karinio jūrų laivyno bazes, naudoti daug uostų galimai didžiuliams eksporto ir importo srautams. Vėliau išeivijoje bandyta susekti, kas iš buvusio pasienio žmonių pražuvo karo metais. Aptikta, kad mobilizuotas V. Jagutis iš Bajorų žuvo 1943 m. rudenį, M. Kėkštas 1944 m. pavasarį ir t.t. Ilgi sąrašai rodo, kad nemažai pasienio vyrų (Kalvaitis, Kavolis, Kėkštas ir kiti) pražuvo jau pokario metais sovietų nelaisvėje. Ten išlikusieji prisimindavo patirtus sunkumus ir kerštą už nacių padarytus nusikaltimus. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Žulkus, R. Jarockis. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Klaipėda, 2013. Weber. Preussen vor 500 Jahre. Danzig, 1878. Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija. Klaipėda, 2011. Milinis, A. Verkelis, Mėmelio šturmo blefas. Vilnius, 2022. B. Klaipėdiškis. Vadovėlis po Klaipėdos kraštą ir žemaičių bei prūsų paribius. Klaipėda, 1924. Vokietijos karių kapai – http://www.volksbund.de
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
