Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai kapituliavus ir praradus savąjį statusą (nebeliko imperatoriaus – kaizerio ir ankstesnės valstybės), vokiečių kariuomenė tebeliko dar 1915 m. užimtuose Didžiosios Lietuvos ir kituose plotuose, kuriuose rutuliojosi nauji pokyčiai. Tik 1919 m. paaiškėjo, kad nuo 1920 m. pradžios atsiras Klaipėdos kraštas – nuo Rytprūsių provincijos atskirta daugiausiai lietuvininkų gyventa teritorija dešiniajame Nemuno krante, Kuršmarių ir Baltijos jūros pakrantėse. Taip vėl buvo atkura šimtmečius išsilaikiusi valstybinė siena, kuri dabar turėjo skirti Klaipėdos krašto ir besikuriančios Lietuvos Respublikos teritorijas. Bajorai tapo geležinkelio stotele pasienyje, vėl turėjo veikti pasienio apsauga ir muitinės. Tais pasimetimo laikais būta visokių nuotykių. Neregėtai suklestėjo kontrabanda, nuolatos mainantis ūkinei padėčiai vienoje ar kitoje sienos pusėje. Pokariniais metais pagausėjo nusikaltimų, ne kartą griebtasi šaunamųjų ginklų. Ne vienas iš karo frontų grįžęs kariškis ieškodavo savo teisybės ir galimybės išgyventi neramiais laikais. Po neilgo atskirojo Klaipėdos krašto gyvavimo, 1923 m. sausio mėnesį jį ryžtingais veiksmais užėmė jaunoji Lietuvos Respublika. Tada vėl minėti Bajorai – link jų geležinkeliu vyko dalis LR karių ir savanorių, ruošdamiesi pulti Klaipėdą. Netrukus LR teises pripažino ir Antantė – Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai: Prasidėjo naujasis krašto gyvavimo etapas. 1925 m. Lietuvos Respublikoje surašinėjant šalies gyventojus, fiksuoti ir aprašomojo ruožo kaimai. Anduliai valdė 144 ha žemės, ten gyveno 33 žmonės. Beveik visos įstaigos veikė Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, mokykla ir parapijos centras. Klaipėdoje buvo tik valsčiaus teismo apygarda. Bajorai valdė 229 ha žemės, ten gyveno 302 žmonės. Turėta sava traukinių stotis, pašto skyrius, mokykla. Teismas buvo Klaipėdoje, Kretingalėje visa kita: valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras. Egliškiai valdė 232 ha žemės, ten gyveno 59 žmonės. Traukinių stotis ir mokykla buvo Bajoruose, teismas Klaipėdoje, kitkas Kretingalėje: pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras. Toliai (Taliai) valdė 422 ha žemės, ten gyveno 131 žmogus. Mokykla veikė Valėnuose, teismas Klaipėdoje, visa kita Kretingalėje: traukinių stotelė, pašto skyrius, valsčiaus centras, policijos stotis, parapijos centras. Tais laikais Bajoruose ir kitur minėti lietuvininkų palikuonys Kėkštai, Kalvaičiai, Blyžės, Šiuišeliai, Trakiai, Enzinai, Zeigiai ir kiti. Iš Didžiosios Lietuvos atvyko tarnautojų, prekybininkų ir kitų, prie judrių kelių įsikūrė nemažai žydų, kūrusių savus verslus. Atsirado tekstilės fabrikėlis, kailių ir odos dirbtuvė, restoranas, viešbutis, malūnas su lentpjūve ir kitkas. Ten apmokamų darbų gaudavo apylinkių gyventojai. Buvęs nuošalus kaimelis per kelis dešimtmečius tapo gan svarbia ir judria vietove. Intensyviai veikė geležinkelis. 1923-1926 m. į ją atvyko 58937 keleiviai, iš ten išvyko 53612 keleivių. Į Bajorų geležinkelio stotį tais metais atvežta 50706t krovinių, iš ten išvežta 51255 krovinių ir bagažo. Svarbus buvo ir plentas iš Bajorų į Kretingą, kuriuo nuolat riedėdavo arkliniai vežimai (pavyzdžiui, 1932 m. tokių buvo 400) ir gausėję automobiliai (tada jų suskaičiuota 300). Taip apkrautą kelią tekdavo remontuoti. Bajorus savotiškai išgarsino 1926 m. ten atidarytas sunkiųjų darbų kalėjimas, kurio nemaži statiniai buvo įkurdinti paplentėje. Ten kalinti kriminaliniai nusikaltėliai iš viso regiono (Žemaitijos ir Klaipėdos krašto), ten patekdavo ir anuometiniai politiniai kaliniai (nuo bolševikų pasekėjų iki aršiausių nacių – nacionalsocialistų). Ta įstaiga apaugo savomis tarnybomis. Antai jo tarnautojai buvo tapę ir vietinio šaulių būrio nariais, padėdavusiais palaikyti rimtį ne visada ramiais laikais. Būta savos demokratijos ir Bažnyčios veiklos – 1938 m. ten buvo įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos Bajorų skyrius. Jo narės krikščioniškai rūpinosi kaliniais. Anuometiniai Bajorai buvo tapę labai marga gyvenviete. Ten greta Rytprūsių vokiečių ir žydų gyveno atvykėliai žemaičiai ir žmonės iš „Kauno Lietuvos“ (tuomet taip pravardžiuota Lietuvos Respublika), senųjų lietuvininkų, kuršininkų ir kitų palikuonys. 1932 m. Lietuvos Respublika galop plačiojo geležinkelio trasą nuo Šiaulių per Telšius iki Kretingos, kur ji įsijungė į ankstesnę liniją Klaipėda – Bajorai – Kretinga – Skuodas – Latvija. Taip lietuviška valstybė gavo tiesioginį kelią iki pajūrio ir uostamiesčio, iki kurio nebereikėjo sukti aplinkiniu neartimu keliu per gretimą valstybę. Kiek vėliau iki Klaipėdos sugebėta nutiesti legendiniu tapusį Žemaičių plentą – naujovišką kelią iš anuometinės laikinosios sostinės Kauno iki Gargždų ir jau aprašytųjų Laugalių, iki prūsiškojo plento nuo buvusio pasienio iki uostamiesčio. Tuo džiaugtasi neilgai – 1939 m. pavasarį nacistinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą su svarbiuoju uostamiesčiu, netrukus užgriuvo ir sovietinė okupacija. Ir šiandien kai kurie prorusiški veikėjai tyčiojasi, kad anuometinė Lietuvos Respublika buvusi tokia paika – jos didžiosios investicijos į geležinkelį, plentą ir patį uostamiestį galop pasitarnavo naciams ir sovietams. Deja, anuomet niekas negalėjo numatyti būsimųjų nelaimių, vis tikėtasi, kad laisvas gyvenimas tęsis, valstybės ir privatus ūkis stiprės, pasinaudodami ir pajūriu. Nacių įsiveržimo dienomis iš Bajorų ir viso Klaipėdos krašto bėgo žydai, traukėsi Lietuvos Respublikos kariai, pareigūnai, tarnautojai ir kiti. Bajorų kalėjimas buvo perkeltas į Šiaulius. Netrukus atvykę krašto naciai kalėjimą (kur jie patys buvo laikomi) padegė. Vėl buvo įkurta pasienio muitinė, sieną vėl pradėta saugoti. Pagal nacistinę administracinę reformą sukurta Bajorų bendruomenė, prie Bajorų prijungus Andulius ir Egliškius. Nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. pasienio gyventojai atsidūrė kariaujančioje valstybėje, prasidėjo ilgi Antrojo pasaulinio karo metai, vis naujos bėdos. 1944 m. vasarą pajusti būsimosios katastrofos ženklai. Didžiulėms sovietinėms pajėgoms veržiantis į Vakarus, pradėta evakuoti civilius Klaipėdos krašto gyventojus. Sovietinį puolimą sustabdžius ties Šiauliais, tęsėsi keli ramesnio gyvenimo mėnesiai. Pietnemunėje prisiglaudusiems krašto ūkininkams leista grįžti į savo namus nuimti derliaus, pasirūpinti namais. Spalio pradžioje galingai sovietinės kariuomenės grupuotei prasiveržus ties Šiauliais, brautasi link Telšių ir tolyn link Klaipėdos, kurią planuota greitai užimti. Nusilpusioms nacistinės Vokietijos pajėgoms nepavyko įsitvirtinti planuotoje Rytų pylimo (Ostwall) linijoje, turėjusioje nuo pajūrio eiti per Karteną, Kulius, Endriejavą. Spalio 8 d. kovota ties Upyna, Telšiais, Endriejavu.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama