Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...XVIII a. pabaigoje pasienis ties Degalo upelio buvo apaugęs ąžuolų ir beržų mišku. Toliau į šiaurvakarius tęsėsi krūmynai. Talių (Thalen, Tatullen Hanz) kaimo 7 sodybos buvo susiglaudusios upelio dešiniajame krante. Palei Degalą tęsėsi kaimo dirbami laukai. Šiauriau, prie mažo upeliuko stovėjo Žvilių (Szwillen, Stanz Schlaudern) kaimo 5 sodybų grupelė su savu ruoželiu ariamos žemės. Greta valstybinės sienos ir jos nužymėjimo ženklo Nr. 358 stovėjo trejetas Venckų (Wentzken, Paupeln Jakob) kaimo sodybų. Sienos trasą kirtusi Danės upės netrukus staigiu vingiu gręžėsi pietryčių link, tolėliau vėl pasisukdama į pietvakarius – Baltijos jūros link. Tame vingyje buvo Ėgliškių (Eglin Niclau) sodybėlė. Dar 4 Ėgliškių (Egglischken, Colm. Niclau) sodybos glaudėsi prie Danės upės. Ties Danės ir Degalo santaka stovėjo keturios Andulių (Andullen, Zeipen Gerge) sodybos. Dešiniajame Danės upės krante pasienyje stovėjo trejetas Bajorų (Bajohren, Bajor Gerge) sodybos, įsiterpusios tarp upės ir vieškelio link Kretingos. Prie pat sienos buvo Masalskio (Buderades Massalski) karčema – anuomet reikšminga įstaiga. Toliau nuo sienos stovėjo Lamsočių (Lampsaten Paul) trijų sodybų grupelė, įsikūrusi minėtame Prūsijos teritorijos iškyšulyje. Baigiantis XVIII amžiui, to laiko dokumentuose ties Danės Akmenos upės vaga fiksuotas į Žemaitijos pusę išsišovęs Prūsijos teritorijos iškyšulys, susiklostęs dar ankstesniais laikais. Kairiojoje upės pakrantėje, tarp Danės ir Degalo (Degel) upelio pasienyje gyvavo Talių (Thalen), Žvilių (Szwillen), Venckų (Wentzken), Ėgliškių (Egglischken), Andulių (Andullen) kaimai. Dešiniąja Danės pakrante ėjo svarbusis vieškelis Klaipėda – Kretinga. Pačiame pasienyje ten stovėjo Bajorų (Bajohren) ir Lamsočių (Lambsaten Paul) kaimai. Galima priminti, kad asmenvardis „Bajoras“ čia buvo užfiksuotas dar XVI a. viduryje. Gal tos šeimos palikuonys galop įkūrė vėliau žinomą Bajorų kaimą. Kai kurių gretimų kaimų pavadinimai taip pat siejosi su baltų naujakurių asmenvardžiais. Prasidedant XIX a. Klaipėdos apylinkių gyvenimas atrodė pastovus. Antai, 1802 m. Prūsijos valdovų pora ten susitiko su Rusijos caru, gal nujaučiant iš porevoliucinės Prancūzijos kylančias grėsmes. Netrukus Napoleono kariuomenė jau kovėsi Rytprūsiuose, o Prūsijos karališkajai porai teko ieškoti prieglobsčio Klaipėdoje. Jos apylinkės trumpam tapo sutriuškintos valstybės centru, kur sumanytos Prūsijos atgaivinimo ir pertvarkymo reformos, 1807 m. panaikinant ir baudžiavą. Tik 1809 m. karališkoji pora grįžo į Berlyną, kur netrukus mirė populiarioji karalienė Luizė. 1812 m. Prūsijos daliniams teko kartu su Napoleono didžiąja armija žygiuoti į Rusiją, po ten patirtų pralaimėjimų tartis jau su rusais. 1813 m. jau kovota prieš Napoleoną, atkuriant Prūsijos valstybę, kol 1815 m. sulaukta ilgesnių taikos metų. 1817 m. (įsibėgėjant administracinio reformoms atkuriamoje Prūsijos karalystėje) aprašomojo ruožo kaimai priklausė naujajai Klaipėdos apskričiai, Kretingalės evangelikų liuteronų parapijai, Klaipėdos valsčiui. Tuomet Anduliai (Zeipen Gerge, Zeipen Andeln) buvo kaimas su 4 ugniakurais (gyvenamom sodybom) ir 28 gyventojais. Bajorai (Bajohr Gerge, Bojaren) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 21 gyventoju. Ėgliškiai (Eglischken, Eglin – Niklau) minėti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 27 gyventojais. Lamsočiai (Lampsaten, Lampsaten Paul) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniaakurais ir 20 gyventojų. Taliai (Talen, Talutt Stan) aprašyti kaip valstiečių kaimas su 7 ugniakurais ir 63 gyventojais. Venckai (Wensken, Paupeln Jakob) buvo valstiečių kaimas su 3 ugniakurais ir 20 gyventojų. Žviliai (Zwillen, Stancz Schlaudern) apibūdinti kaip valstiečių kaimas su 5 ugniakurais ir 31 gyventoju. Anuometiniai duomenys rodo, kad šio pasienio ruožo mažuose kaimeliuose tada gyveno paprasti (privilegijų neturėję) valstiečiai, nepasižymėję kokiais turtais ar kitkuo. Tie kaimai žymiau neaugo, varžant ankstesniems apribojimams, stingant išteklių ir paskatų žymesnei plėtrai. Visuose 7 kaimuose iš viso gyveno 210 gyventojų. Kaip kiek didesnė gyvenvietė išsiskyrė tolėliau nuo sienos įsikūrę Taliai, tačiau stambesni centrai šiame ruože neatsirado. XIX a. viduryje Bajorai (Bajohr – Gerge) apibūdinti kaip Klaipėdos apskrities kaimas Kretingalės evangelikų liuteronų parapijoje. Ten buvo 9 sodybos su 91 gyventoju, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 5 katalikai. Ėgliškiai (Eglien – Niclau) buvo kaimas su 4 sodybomis ir 43 gyventojais. Visi jie buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Lamsočiai (Lampsaten) apibūdinti kaip kaimas su 4 sodybom ir 46 gyventojais. Visi jie kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 9 katalikai. Anduliai (Szaipen) buvo kaimas su 5 sodybom ir 52 gyventojais, kurie visi buvo evangelikai ir kalbėjo lietuviškai. Taliai (Talutten) aprašyti kaip kaimas su 7 sodybom ir 86 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 12 katalikų. Venckai (Paupuln – Jacob) buvo kaimas su 3 sodybom ir 34 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar gyveno 2 katalikai. Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašyti kaip kaimas su 5 sodybom ir 47 gyventojais, kurie visi kalbėjo lietuviškai. Be daugumos evangelikų dar buvo 6 katalikai. Tie duomenys liudija, kad praėjus keliems šimtmečiams po Mažosios Lietuvos susiklostymo jos šiaurinio pasienio atskiruose ruožuose absoliučiai vyravo lietuvininkai – lietuviškai kalbėję baltiškos kilmės asmenys. Tiesa, šis ruožas tebebuvo nuošalesnis ir negausiai gyvenamas. Čia neatsirado žymesnių centrų (išskyrus Kretingalę), stambesnių ūkių, vietinės pramonės ar pan. Kol kas vystytasi ekstensyviai – per kelis XIX a. pirmosios pusės dešimtmečius beveik dvigubai pagausėjo kaimų gyventojų, tačiau naujų ūkių atsirado nedaug. 1871 m. įkūrus Vokietijos imperiją, skaičiuoti jos valdinio apibūdintos gyvenamosios vietos. Tuomet Anduliai (Zeipen – Görge) buvo kaimas su 8 gyvenamom sodybom turėjo 10 šeiminių butų ir dar 9 vienišių būstus. Ten 1867 m. gyveno 56 žmonės, o 1871 m. jau 64 (po 32 vyrus ir moteris). Aptikti du Prūsijos pilietybės neturėję žmonės (veikiausiai, perbėgėliai iš Rusijos valdų). Be daugumos evangelikų liuteronų surašyti 3 katalikai. Rastas 21 vaikas iki 10 m. amžiaus. Tiek pat aptikta raštingų žmonių, 22 pripažinti beraščiais. Kaime glaudėsi kurčnebylys ir dar du neįgalūs asmenys. Bajorų kaime (Bajohr – Görge) buvo 10 gyvenamų sodybų su 14 šeiminių butų ir vienišiams būstu. 1867 m. gyveno 71 žmogus, 1871 m. tik 62 (vos 18 iš jų buvo vietiniai – gimę ten pat). Aptiktas vienas asmuo, neturėjęs Prūsijos pilietybės. Be 55 evangelikų liuteronų surašyti 7 katalikai. Buvo 11 vaikų. 25 suaugesnieji gyventojai pripažinti raštingais, o 26 – beraščiais. Ėgliškiuose (Eglin – Niclau) tebuvo  4 sodybos su 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 32 žmonės, o 1871 m. - 40 (22 vyrai ir 18 moterų). Tik 17 iš jų pripažinti vietiniais. Be 37 evangelikų dar buvo 3 katalikai. Aptikti 6 vaikai. 19 gyventojų buvo raštingi, o 15 – beraščiai. Lamsočiuose (Lampsaten – Paul) buvo 6 sodybos su 9 šeiminiais butais ir vienišiaus būstu. 1871 m. gyveno 42 žmonės (20 vyrų ir 22 moterys). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 34 evangelikų gyveno 8 katalikai. Užrašyti 7 vaikai. 14 suaugesniųjų buvo raštingi, o 21 – beraštis. Taliai (Talluten – Stanz) buvo kaimas su 9 sodybom ir 9 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 80 žmonių, o 1871 m. - 77 (39 vyrai ir 38 moterys). Net 46 iš jų pripažinti vietiniais. Vienas žmogus neturėjo Prūsijos pilietybės. Be 74 evangelikų dar gyveno 3 katalikai. Surašyta 17 vaikų. 43 suaugesnieji buvo raštingi, o 17 – beraščiai. Tuo metu 5 kaimiečiai buvo išvykę (gal uždarbiauti). Žviliai (Stanz – Schlaudern) aprašytas kaip mažas kaimas su 5 sodybom ir 7 šeiminiais butais. 1867 m. ten gyveno 39 žmonės, 1871 m. - 45 (22 vyrai ir 23 žmonos). Tik 8 kaimiečiai pripažinti vietiniais. Be 39 evangelikų dar buvo 6 katalikai. Tiek buvo ir vaikų. 22 suaugesnieji buvo raštingi, 17 – beraščiai. Venckai (Paupeln – Jacob) buvo mažas kaimelis su 3 sodybom, 5 šeiminiais butais ir 2 vienišių būstais. 1867 m. ten gyveno 33 žmonės, 1871 m. - tiek pat (16 vyrų ir 17 moterų). 12 jų pripažinti vietiniais. Aptikti 4 asmenys, neturėję Prūsijos pilietybės. Be 28 evangelikų dar buvo 3 katalikai ir du žydai. Surašyti tik 4 vaikai. 16 suaugesniųjų buvo raštingi, o 13 beraščiai. Tie duomenys rodo, kad tuometiniame pasienio ruožo buvo išsibarstę keli nedideliai ar visai maži kaimeliai, žymesnei plėtrai neturėję išteklių ir paskatų. Tuomet įsigalėję, berods, painūs dvinariai vietovardžiai dažniau iššifruojami nesunkiai. Antai, Talluten – Stanz reiškė tik ankstesnį gyventoją Stančių Talutį, Bajohr – Görge – Jurgį Bajorą ir t.t. Po keliolikos metų krašto gyventojai vėl surašinėti. Anduliai (Zeipen – Görge) tada valdė 89 ha žemės (34 ha vidutiniškų arimų, 21 ha nekokių pievų). Valsčiaus centras, registracijos apylinkė, evangelikų parapijos centras buvo netolimoje Kretingalėje, o katalikų parapijos būstinė Klaipėdoje. Kaime buvo 9 sodybos su 12 būstų. Gyveno 56 žmonės (po 28 vyrus ir moteris). Be 53 evangelikų liuteronų dar buvo 3 katalikai. Bajorai (Bajohr -  Görge) valdė 65 ha žemės (25 ha prastesnių arimų, 3 ha nekokių pievų). Priklausyta tiems patiems centrams. Buvo 10 sodybų su 15 būstų. Gyveno 80 žmonių (43 vyrai ir 37 moterys). Be 56 evangelikų dar aptikti 24 žydai (tai buvo didžiausia Klaipėdos apskrityje žydų bendruomenė, veikiausiai užsiėmusi pasienio prekyba ir kt.). Egliškiai (Eglin – Niklau) valdė 126 ha žemės (58 ha vidutiniškų arimų, 22 ha prastesnių pievų). Priklausyta Vytaučių valsčiui ir registracijos apylinkei, Kretingalės evangelikų liuteronų ir Klaipėdos katalikų parapijoms. Buvo 4 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 38 žmonės (po 19 vyrų ir moterų), visi jie buvo evangelikai. Lamsočiai (Lampsaten – Paul) valdė 82 ha žemės (41 ha prastų arimų, 18 ha menkokų pievų). Visi vietiniai centrai buvo Kretingalėje ar Klaipėdoje. Buvo 10 sodybų su 12 būstų. Gyveno 69 žmonės (32 vyrai ir 37 moterys). Be 62 evangelikų dar buvo 7 žydai, matyty, užsiėmę pasienio prekyba ir kitkuo. Taliai (Thalutten – Stanz) valdė 287 ha žemės (140 ha vidutiniškų arimų, 70 ha prastų pievų). Priklausyta Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 11 sodybų su 14 būstų. Gyveno 91 žmogus (42 vyrai ir 49 moterys). Be 80 evangelikų dar buvo 8 katalikai ir 3 žydai. Venckai (Paupeln – Jakos) valdė vidutiniškų arimų ir 16 ha panašių pievų). Priklausyta vietiniam Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo tik 3 sodybos su 4 būstais. Gyveno 38 žmonės (22 vyrai ir 16 moterų). Be 33 evangelikų buvo vienas katalikas ir 4 žydai. Žviliai (Stanz – Schlaudern) valdė 118 ha žemės (64 ha vidutiniškų arimų ir 21 ha prastų pievų). Priklausyta vietiniams Vytaučių centrams, Kretingalės ir Klaipėdos parapijoms. Buvo 5 sodybos su tiek pat būstų. Gyveno 46 žmonės (po 23 vyrus ir moteris). Be 42 evangelikų dar buvo 4 katalikai. Šie duomenys liudija, kad daugelyje pasienio kaimelio žemdirbystė buvusi gan kukli. Niekur nepastebėta labai derlingų žemių, vyravo prastesnės dirvos. Daug kur tenkintasi menkom valdom. Pavyzdžiui, Bajoruose vienai sodybai vidutiniškai teko tik po 6,5 ha prastokos žemės, Lamsočiuose – po 8,2 ha. Išsiskyrė Venckai, kur sodybai vidutiniškai teko po 48,7 ha, Ėgliškiai – 31,5 ha, Taliai – 26 ha. Užtat net 4 ruožo kaimuose aptikta žydų. Didelis jų kiekis negalėjo pragyventi vien iš menkų užeigėlių, tad apsukrius verslininkus, veikiausiai, maitino pasienio bizneliai (gal nevengiant ir kontrabandos, pabėgėlių iš Rusijos valdų nelegalaus palydėjimo ir pan.). Be kitų gal pagloboti į Didžiąją Lietuvą traukę knygnešiai.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama