Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XIV)...Prūsijos ir Žemaitijos pasienis ties Kretinga XVI a. (?) piešinyje. Marijos Purvinienės perpiešta iš dokumento GSTA rinkiniuose. Pavaizduota anuometinė valstybinės sienos trasa su jos ženklais – kapčiais (Schüttung), sieną kirtusi Danės/Dangės upė. Jos ir Tenžės (Timse) upelio santakoje vaizduoti rūmai ar pilaitė (Schlosse). Prūsijos pusėje rodyta Kretingos (Krottingen) gyvenvietė, o Žemaitjos pusėje – Lietuviškoji Kretinga (Littawisch Krottingen) 

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, istorijos žurnalas „Voruta”, Nr. 1 (887) 2025 Ankstesnėse šio straipsnių ciklo dalyse aprašinėti įvairūs ilgaamžės valstybinės sienos tarp Prūsijos (Vokietijos) ir Žemaitijos (LDK) ruožai -  nederlingi kalvynai, žemdirbystei tinkamesni plotai. Minėtos sieną kirtusios didesnės ir mažesnėse upės: Minija, Veviržas, Tenenys ir kitos, tekančios į Kurių marias ir link Nemuno žemupio. Čia minėsime Danės/Dangės (Akmenos) neilgą, bet vandeningą upę, sruvančią beveik į pačią Baltijos jūrą. Jos žiotyse senovėje buvo sava nedidelė delta – kelių atšakų supamos salelės, šimtus ir tūkstančius metų galėdavusios nuo audrų priglausti senų laikų laivelius. Ta upe prieš srovę būdavo irtis į krašto gilumą. Priminsime, kad Baltijos pietrytinė pakrantė nuo seno žinota kaip nepalanki laivybai. Kitaip nei įlankų ir salynų išraižytoje dabartinės Švedijos pakrantėje čia buvo nedaug prieglobsčių laivams – šiauriau Danės žiočių dar menkesnis Šventosios žemupys, tolimi užutekiai ties dabartine Liepoja ir Venstpiliu. Tad daug šimtmečių iki XIII a. viduryje įkuriant Klaipėdą (Memelburgo pilį), Danės žiotys ir pati upė buvo ypatingi dalykai pajūrio krašte. Pirmojo/antrojo tūkstantmečių sąvartoje Danės žemupys ir vidurupys (su žymiaja Eketės gyvenviete) priklausė kuršiškai Pilsoto žemei, o nuo Andulių piliakalnio jau prasidėjusi kuršiška Mėguvos žemė. 1254 m. paupyje buvusi Mutina žemė, tolėliau nuo 1252 m. įkurtos Klaipėdos stovėjusi Cretyn (Krotingen) pilis. 1258 m. minėta Creten (Crottingen) pilis. 1323 m. įsiveržusi lietuvių kariuomenė užėmė ir sunaikino aplink Klaipėdą buvusias pilaites, ten tolikusi dykra. Dabar manoma, kad būtent Andulių (Egliškių) piliakalnyje ties Danės ir Kapupio santaka stovėjusi svarbioji Kretingos (Cretyn, Creten) pilis. Deja, per šimtmečius vandens plaunamas kalnas nuslinko į Kapupio slėnį, nebeliko buvusio įspūdingo reginio, ilgai Perkūnkalniu vadintas pakilumos. Iki šiol išlikęs senasis gynybinis pylimas ir priešpilis, vadintas Švedkalniu (tai gal liudija, kad vieta gynybai naudota ir vėlesniais amžiais). Ties piliakalniu buvę keli senoviniai pilkapiai, datuojami mūsų eros pradžia. Aptiktas ir krašte didžiausias kapinynas, kuriame nuo I iki XIII a. palaidota apie 800 žmonių. Tos nuo XIX a. pabaigos tirtos laidojimo vietos liudija, kad praeityje čia buvęs svarbus krašto centras. 1422 m. nustatant valstybinės sienos tarp LDK ir Ordino valstybės valdų trasą, Andulių (Egliškių) piliakalnis – svarbiosios Kretingos pilies vieta atsidūrė Ordino/Prūsijos pusėje. Užbėgant į priekį, tenka pasakyti, kad šiandieninė žemaitiška Kretinga stovi tolokai nuo senovinės kuršiškos Kretingos vietos, iš jos perėmusi tik archajišką vietovardį. Ne vieną dešimtmetį besidarbavus Vokietijos archyvuose, ten pavyko padaryti gan sensacingą atradimą. XVI amžiumi datuojamame rankraštyje nupiešta tuometinio pasienio tarp Prūsijos ir Žemaitijos schema, kur pavaizduota Danės (Dangės) upė ir Prūsijos pusėje stovėjusi Krottingen gyvenvietė. Žemaitijos pusėje buvusi kita gyvenvietė, vadinta Lietuviškąja Kretinga (Litaunisch Krottingen). Gan vingiuotą valstybinės sienos trasą žymėjo negausūs kapčiai – sampylos riboženkliams. Įdomiausia, kad tuomet ties Danės upės ir jos intako santaka pavaizduoti statiniai, vadinti pilimi ar rūmais (Schlosse). Galima spėti, kad po 1422 m. Melno taikos sutarties Ordinas pasienyje, sunaikintosios senosios Kretingos pilies vietoje, pastatė gal sargybinę pilaitę, saugojusią svarbius vandens ir sausumos kelius į Klaipėdą. Matyt, tam tiko didysis piliakalnis, jo apsauginiai pylimai ir kt. Taip buvo pasinaudota strategiškai reikšminga vieta. Tiesa, senoviniame labai apytikriame piešinyje galėjo būti vaizduojama ir Kretingalės dvaro užuomazga ar kas kita. 1525 m. įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, XVI a. viduryje surašinėti mokesčių mokėtojai. Tuomet minėtas prūsiškasis Kretingos kaimas (Crattyngen das dorff). Be kitų ten užrašytas ūkininkas J. Vitaltas (J. Wyttolt), laikęs 6 arklius, 7 karves, 9 avis, 3 ožkas, net 26 kiaules, prieauglio ir kitko. Jo bernas Andrius (Andres) turėjo 2 avis, kiaulę ir kitko. J. Vitalto bendras (dalininkas) Matas (Mathis) laikė 4 arklius, 3 karves, jautį, 8 avis, 2 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo samdinys Jurgis (Jorgius) turėjo arklį, jautį, 3 ožkas. Dar vienas J. Vitolto bendras Gregeris laikė 3 arklius, 4 karves, avį, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitko. Gyventojų surašinėtojas gerokai iškraipė mums pažįstamus baltiškus asmenvardžius. Ūkininkas Gailius Sudbaris buvo užrašytas kaip Geyll Sudebar. Jis laikė 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Jo bendras Stanius (Stanus) turėjo 5 arklius, jautį, 5 karves, 4 avis, 3 ožkas, 6 kiaules ir kitką. Spengio ūkį paveldėjęs Jurgis (Jorge) laikė 6 arklius, 2 jaučius, 8 karves, 6 avis, 9 kiaules ir kitką. Dar 3 ožkas laikė jo bernas Jankus. Ūkininkas H. Getkantas (H. Gytkant) turėjo po 4 arklius ir karves, 3 avis, 2 ožkas, 6 kiaules ir kitką. Jo samdinys Bartkus laikė karvę, ožką, kiaulę ir kitką. H. Getkanto bendras Jokūbas Stankus (Jacob Stanckus) turėjo arklį, 3 karves, ožką, 2 kiaules. Dar vienas H. Getkanto bendras Petrus laikė 3 arklius, jautį, 3 karves, 4 avis, 3 ožkas, 2 kiaules ir kitką. Jo samdinys Jecius (Jetz) turėjo karvę, 2 avis, ožką ir kitką. Trečiasis H. Getkanto bendras H. Sprugė augino 2 arklius, jautį, 4 karves, ožką, 4 kiaules ir kitką. Ketvirtasis H. Getkanto bendras Pacas (Patz) turėjo po 2 arklius, karves, ožkas, kiaules ir kitką. Penktasis bendras Vailius (Wailen) laikė 6 arklius, 3 jaučius, 3 karves, 6 avis, 6 kiaules ir kitką. Pažymėtina, kad šie penki H. Getkanto bendrai (dalininkai) turėjo didžiulę gyvulių bandą (apie 100 galvų). Galima spėti, kad iš tos grupės vėliau klostėsi ir svarbesnės gyvenvietės branduolys. Tenykščiai ūkininkai, anuomet laikę po daug gyvulių, anuomet tikrai neskurdo. Pavyzdžiui, Dargis Bajoras (Darge Bayor) turėjo 5 arklius, 2 jaučius, 6 karves, 10 avių, 4 ožkas, net 22 kiaules. Jo bendras Myčkus (Mytzschkus) laikė 3 arklius, jautį, 4 karves, 5 avis, 2 ožkas, 7 kiaules. Juodu iš viso laikė apie 70 naminių gyvulių, kurių tikrai pakako didelėms šeimoms išlaikyti. Po daugiau kaip 20 kiaulių laikę ūkininkai, veikiausiai, mėsą (gal ir jos gaminius) parduodavo netolimam Klaipėdos miestui. Matyt, ir kiti ūkininkai užaugindavo perteklinės produkcijos, kurią galėjo vežti parduoti uostamiestyje. Anuomet be Kretingos kaimo dar buvo užrašyta ir kita gyvenvietė – Kretingos kelias (Crattynger Wege). Veikiausiai tai buvo sodybos prie senovinio vieškelio palei Danės upę, ėjusio iš pajūrio, nuo Klaipėdos į krašto gilumą. Tenykštis ūkininkas Einoris (Eynor) laikė 5 arklius, 6 karves, 8 avis, 2 ožkas, 6 kiaules. Jo bendras Bartkušis (Bartkusch) ar Bartkuška turėjo 3 arklius, 3 karves, 4 avis, 2 ožkas, 5 kiaules ir kitką. Antrasis bendras Jonušas (Janus) laikė 2 arklius, karvę, 4 avis, 3ožkas, 2 kiaules ir kitką. Ūkininkas Petras Žvirblis (jo pavardė iškraipytai rašyta Schwyrwoll ar Schwyrbol) turėjo 3 arklius, 4 kiaules, 6 avis, 5 ožkas, 8 kiaules, prieauglio. Jo bendras Šimkus (Schymckus) laikė 2 arklius, 3 karves, 5 avis, 3 ožkas, kiaulę ir kitko. Jo samdinys Mažutis (Mayschuttis) turėjo 4 avis, 5 ožkas, 3 kiaules ir kitko. Antrasis P. Žvirblio bendro Gediminas (Gedemyn) laikė 3 arklius, 2 karves, 5 avis, 5 ožkas, 4 kiaules ir kitko. Jo bernas (taip pat vardu Gediminas) turėjo karvę ir 2 ožkas. Trečiasis P. Žvirblio bendras, matyt, giminė Jokūbas Žvirblis (Schwyrbol Jocub) laikė 3 arklius, 5 karves, 8 avis, 4 ožkas, 8 kiaules ir kitko. Ir šiuo atveju matome ištisą žemės ūkio „įmonę“ su dešimtimis naminių gyvulių, galėjusių išmaitinti nemažą būrį žmonių. Vėliau iš tokių ūkininkų grupių klostydavosi atskiri kaimai, įsisavintose žemėse kurdavosi dvarai ir kiti stambesni ūkiai.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama