Smuiko stygos nutrūko, bet jos skambės angelo atminimui

IN MEMORIAM Ingrida Armonaitė-Galinienė (1962–2025)   Tomas BAKUČIONIS   Sakoma, kad tie, kurie šį pasaulį palieka per didžiąsias šventes, yra palaimintieji. Pirmąją 2025-ųjų metų dieną į geresnį pasaulį išėjo iškiliausia pastarųjų dešimtmečių Lietuvos smuikininkė profesorė Ingrida Ona Armonaitė-Galinienė. Ji buvo palaiminta muzikos ir muzikoje, muzikai skyrė visą savo gyvenimą nuo ankstyvos vaikystės, o tada, kai dėl sveikatos būklės nutraukė aktyvią koncertinę veiklą, visą energiją atidavė savo mokiniams Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apie tokius menininkus sunku kalbėti būtuoju laiku, nes ir Ingridos koncertų klausytojai, ir ją artimiau pažinojusieji prisimins vitališką smuikininkės energiją, kai ji grieždavo scenoje. Tie, kuriems teko laimė su Ingrida drauge muzikuoti, prisimins jos bekompromisę pagarbą autoriaus tekstui, nepaprastą atsidavimą kiekvienai interpretuojamo kūrinio frazei, aukščiausios prabos profesinę sąžinę. Ingridos kolegų pedagogų ir mokinių atmintyje išliks jos dėmesingumas kiekvienam ir aristokratiška dvasios šiluma, gili pedagoginė išmintis strateguojant kiekvieno mokinio kelią. Visas šias profesines ir asmenines savybes Ingrida atsinešė iš savo muzikalios šeimos, jos mama buvo legendinė smuiko pedagogė Emilija Pilotaitė-Armonienė, M. K. Čiurlionio menų mokykloje išugdžiusi ne vieną smuikininkų kartą.

1. K. Čiurlionio mokykloje prasidėjo ir Ingridos profesinis kelias. Čia mokydamasi ji dukart, 1972-aisiais ir 1976-aisiais, tapo tarptautinio J. Kociano jaunųjų smuikininkų konkurso Čekijoje nugalėtoja, 1979 m. laimėjo pirmą vietą respublikiniame konkurse. 1980–1985 m. smuikininkė studijavo P. Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje. Šis jau tada pastebėjo: „Ingrida Armonaitė – gabi muzikantė, pasižyminti savitu talentu ir meniniu polinkiu, gebanti puikiai ir meistriškai interpretuoti įvairių formų ir stilių kūrinius.“ 1985 metais, kai Ingrida dar studijavo P. Čaikovskio konservatorijoje, Zagrebe vykusio tarptautinio V. Humlo smuikininkų konkurso žiuri, pirmininkaujama pasaulinio garso smuikininko Henryko Szeringo, paskyrė jai pirmąją premiją. Tada toks aukštas tarptautinis apdovanojimas tarp lietuvių smuikininkų buvo vienintelis.

Ingridos koncertinis repertuaras buvo nepaprastai platus. Ruošdama kiekvieną kūrinį ji labai rimtai gilindavosi į kompozitoriaus stilistiką, jo laikmečio meninius kontekstus. Ingrida dažniau nei kiti mūsų smuikininkai imdavosi sunkių kūrinių ir ištisų ciklų. Ji pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje pagriežė nepaprastai sudėtingą ir retai atliekamą Albano Bergo smuiko koncertą „Angelo atminimui“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Šį įrašą išleido Muzikų sąjunga, kai Ingrida 2011-aisiais tapo „Auksinio disko“ laureate. Per savo koncertinę karjerą Ingrida Armonaitė parengė daugiau kaip 30 įvairių autorių ir skirtingų stilių solinių smuiko koncertų su orkestru – nuo A. Vivaldi, J. S. Bacho, W. A. Mozarto iki I. Stravinskio ir A. Bergo. Ji griežė daugelio autorių sonatas, tarp jų L. van Beethoveno ir A. Schnittke´s, visas šešias Bacho sonatas smuikui su klavesinu. Jos koncertų maršrutai driekėsi per daugybę Europos šalių, Lietuvos vardą smuikininkė garsino grieždama su daugeliu žymių Europos orkestrų. Ingrida atliko ir įrašė nemažai šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, dažnai būdavo pirmoji jų atlikėja. Jos kamerinių koncertų partneriai buvo pianistai Larisa Lobkova, Aušra Banaitytė, Leonidas Dorfmanas. Smuikininkė buvo kamerinio ansamblio „Armonų trio“ ir tarptautinio kamerinio ansamblio „Trio Advance“ narė. Ingrida, dėstydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išugdė visą būrį profesines aukštumas pasiekusių smuikininkų, tarp jų – Simas Tankevičius, Ieva Paukštytė, Agnė Doveikaitė, Barbora Domarkaitė, Augusta Jusionytė, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterė Irma Bakševičienė. Sena patarlė byloja, kad žmogus miršta tada, kai miršta paskutinis jį prisimenantis žmogus, tačiau tai negalioja menininkams. Ir visiškai nesvarbu, ar tas menininkas įvertintas kokiais nors ordinais... Su mumis lieka Ingridos mokiniai, kurie toliau žengia profesinių aukštumų takais, nes Ingrida buvo MOKYTOJA iš prigimties ir pašaukimo, MOKYTOJA savo esybe ir dvasia. Lieka jos muzikos įrašai ir jos stipri, aristokratiška dvasia.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama