Nepelnytai pamirštas Lietuvos muzikos kūrėjas Emerikas Gailevičius

Kazys DAUGĖLA   Praėjusių metų spalio 26 d. sukako 150 metų, kai gimė Emerikas Gailevičius (1874–1949) – kompozitorius, pirmasis lietuvių profesionalus aranžuotojas, kapelmeisteris, kontrabosininkas, klarnetininkas, pedagogas. Nors jo indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą buvo neįkainojamas, šiandien talentingas kūrėjas prisimenamas nepelnytai retai.   Emerikas Gailevičius gimė 1874 m. Žagarėje, kur vargonininkavo jo tėvas. Profesionalūs lietuviai muzikantai sistemingai buvo pradėti rengti tik XIX a. antroje pusėje. Šioje srityje ypač dideli nuopelnai priskirtini Rietavo muzikos mokyklai, 1859 m. įkurtai kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio. Rietavas garsėjo labai profesionaliu pučiamųjų orkestru, kuris buvo suformuotas anksčiau už simfoninį orkestrą, o ir pastarasis pradėtas burti kaip tik nuo pučiamųjų grupės. Pirmą muzikinį, taip pat ir bendrąjį išsilavinimą Emerikas Gailevičius gavo Rietave, kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare, kur buvo žinoma kapela ir vidurinė mokykla (dar garsesnę kapelą Plungėje turėjo jo brolis kunigaikštis Mykolas Oginskis, į muzikus išleidęs M. K. Čiurlionį ir J. Tallat-Kelpšą). B. Oginskio orkestre Gailevičius grojo klarnetu. Gabumais pasižymėjusį jaunuolį kunigaikštis išsiuntė mokytis į Varšuvos konservatoriją. Ten Gailevičius baigė kontraboso klasę, tuo pačiu metu uoliai studijuodamas kompozicijos pagrindus[1]. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą Rygoje, E. Gailevičius išvyko į Maskvą, įvairiuose orkestruose grojo kontrabosu. Vėliau gavo nuolatinę tarnybą Zimino operos orkestre (jame grojo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos), kartu tęsė kompozicijos studijas garsaus teoretiko ir kompozitoriaus prof. Sergejaus Tanejevo klasėje. Profesoriui palikus Maskvos konservatoriją, toliau mokėsi pas kompozitorių prof. Aleksandrą Iljinskį. 1920 m. E. Gailevičius grįžo į Lietuvą, netrukus buvo priimtas kontrabosininku bei koncertmeisteriu į ką tik veiklą pradėjusio Operos teatro orkestrą. Nuo 1922 m. dirbo prie Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios veikusios Šv. Cecilijos muzikos mokyklos mokytoju ir vedėju. Vadovavo Valstybės muzikos mokykloje įsteigtai kontraboso klasei, Konservatorijoje atskirais laikotarpiais dėstė savo pirmąją specialybę – klarnetą. Nuo 1929-ųjų daug metų buvo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikusio Karo invalidų orkestro kapelmeisteris ir dirigentas, ėjo Lietuvos kariuomenės muzikos instruktoriaus pareigas. Kauno konservatorijoje 1934 m. E. Gailevičius įkūrė karo kapelmeisterių klasę, parašė jiems skirtą vadovėlį, dėstė instrumentuotę, pučiamųjų instrumentų meno istoriją ir kitus dalykus. Jis išugdė visą karo kapelmeisterių plejadą, tarp žymiausių jo mokinių – Bronius Jonušas (1899–1976), Klemensas Griauzdė (1905–1983), Povilas Bekeris (1910–1984), Juozas Gaudrimas (1911–1994), Juozas Kreivėnas (1912–1987). Tarpukario Lietuvoje Emerikas Gailevičius turbūt labiausiai buvo išgarsėjęs kaip maršų autorius. Kone visi maršai, laimėję to meto kariuomenės skelbiamus konkursus, priklauso arba Gailevičiaus, arba Broniaus Jonušo plunksnai[2]. Populiariausi E. Gailevičiaus maršai – Ramovėnų, „Prezidentas Smetona“, „Per girias ir laukus“, maršo pobūdžio kantata mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui arba fortepijonui „Darius ir Girėnas (Lituanica)“ (išleista 1938 m.) ir kt. Savo maršuose E. Gailevičius gausiai ir vykusiai panaudodavo lietuvių liaudies dainų motyvus. Tačiau E. Gailevičius kūrė ne vien maršus. Gražus įnašas į lietuvių muziką yra jo liaudies dainų harmonizacijos, jų parašė per 100 (daugiausia vienam balsui su fortepijonu, bet yra ir chorui). Lietuvių dainų melodijomis grįstos ir fantazijos „Subatos vakarėlį“, „Ganiau aveles“, „Ant kalno karklai“, „Lietuvių kaime“, Intermezzo simfoniniam orkestrui „Vestuvinė eisena“, parafrazės pučiamųjų ir simfoniniams orkestrams, choriniai kūriniai, religinės giesmės. Įdomu, kad kompozitoriaus kūryboje neatstovaujami jo geriausiai pažinti instrumentai – kontrabosas ir klarnetas. Pirmi viešai atlikti E. Gailevičiaus kūriniai buvo lietuvių dainų harmonizacijos chorui – jas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, autoriui atliekant privalomąją karo tarnybą Rygoje, padainuodavo Rygos lietuvių choras.

1. Gailevičius daug nuveikė instrumentacijos srityje – ne tik pučiamųjų, bet ir simfoninės muzikos. Čia jo pagalba yra pasinaudoję kai kurie lietuvių kompozitoriai, nesijautę pakankamai stiprūs instrumentuotojai. E. Gailevičius instrumentavo J. Naujalio simfoninę poemą „Ruduo“ (1930) ir kitus šio kompozitoriaus kūrinius, J. Žilevičiaus Simfoniją, Č. Sasnausko „Requiem“ ir kantatą „Broliai“ (1936), V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, Ch. W. Glucko operą „Pavasario karalaitė“[3]. E. Gailevičiaus instrumentacijai nėra būdingas rafinuotas modernumas, ji remiasi romantinės mokyklos pagrindais, pasižymi klasikiniu stiliumi, subalansuotu skambesiu ir logišku orkestro spalvų išdėstymu.

Tarpukario Lietuvoje E. Gailevičius buvo pasiekęs nemažo populiarumo ir laikytas neginčijamu autoritetu. Už nuopelnus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu (1931). 1944 m. E. Gailevičius pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Liubeke, „Gražinos“ stovyklėlėje, vėliau persikėlė į Špakenbergo lietuvių stovyklą netoli Hamburgo. Po ilgos ir sunkios ligos mirė 1949 m. sausio 17 d. Palaidotas Špakenbergo stovyklos kapinėse[4]. Deja, ši ryški tarpukario asmenybė iki šiol lieka užmarštyje. Pokario metais sovietinėje Lietuvoje buvo sunaikinti visi nepriklausomos Lietuvos kariniai bei pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių ir kitų organizacijų pučiamieji orkestrai, dauguma miestų ir kaimų orkestrų, žymių to meto kapelmeisterių kūriniai. Taip atsitiko ir su Emeriko Gailevičiaus bei jo sūnaus – pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Stasio Gailevičiaus[5] – orkestriniais kūriniais, kurie šiandien visai nežinomi. Orkestrinės muzikos paveldo saugotojo Leonido Daujoto rūpesčiu dabar žinomas vienintelis E. Gailevičiaus meistriškai parašytas orkestrinis kūrinys – koncertinis maršas „Per girias ir laukus“. Jį kompozitorius ir aranžuotojas Kazys Daugėla suredagavo, papildė šiuolaikinių pučiamųjų instrumentų partijomis. Tai vienas gražiausių lietuviškų maršų, jame Gailevičius meistriškai išplėtojo lietuvių liaudies dainos „Bitute pilkoji“ motyvą. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma kapelmeisterio Broniaus Jonušo vadovaujamo Lietuvių policijos orkestro koncerto, įvykusio 1942 m. kovo 22 d. Vilniaus filharmonijos salėje, programa, kurioje vokiečių ir lietuvių kalbomis įrašytas E. Gailevičiaus maršas. Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių koncertinis maršas „Per girias ir laukus“ buvo daugelį metų pamirštas. Po ilgos pertraukos, Lietuvos kariuomenės orkestrui švenčiant 30 metų kūrybinės veiklos sukaktį, šis nuostabus kūrinys buvo atliktas koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (dirigavo kpt. Dainius Pavilionis). Minėdami 150-ąsias Emeriko Gailevičiaus gimimo metines, turime galimybę prisiminti jo reikšmingą indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą. Jo kūriniai, ypač maršai, yra vertinga to paveldo dalis ir nusipelno būti atgaivinti.     Nuotraukose Valstybės muzikos mokyklos pedagogai 1926–1927 mokslo metais. Pirmoje eilėje nuo viršaus (iš kairės): Emilija Janickienė, Vladislava Grigaitienė, Juozas Naujalis, Elena Stanek-Laumenskienė, Lidija Dauguvietytė-Malko; antroje eilėje: Aleksandras Kačanauskas, Juozas Gruodis, Viktoras Žadeika, Juozas Tallat-Kelpša, Balys Dvarionas; trečioje eilėje: Vladas Motiekaitis, Julius Štarka, Vladimiras Ružickis, Oreste Marini, Jonas Bendorius, Nikolajus Viekovas; ketvirtoje eilėje: A. Šeleris, Emerikas Gailevičius, Nikodemas Martinonis, Izaokas Vildmanas-Zaidmanas, Jonas Švedė, G. Liudvigas; penktoje eilėje: Cezaris Stupelis, Paulius Valteris Robertas Šubertas, Karolis Sakalauskas, H. Borchersas Kauno miesto muziejaus fondai   Nuo 1929-ųjų Emerikas Gailevičius daug metų ėjo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikusio Karo invalidų orkestro kapelmeisterio ir dirigento pareigas Valstybės teatro orkestro artistai 1928 m. Sėdi: penktas iš kairės – dirigentas M. Bukša, septintas – dirigentas J. Tallat-Kelpša, antras iš dešinės – E. Gailevičius Kauno miesto muziejaus fondai       [1] Prieiga internete: https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/danute-mukiene-su-rietavo-dvaru-susije-kompozitoriai-ju-gyvenimas-ir-kuryba/ [2] Kariuomenės ir visuomenės dienai paminėti maršai. – Studentų dienos, 1938, Nr. 8–9, 21–22. [3] Jakubėnas V. E. Gailevičius – vienas mūsų muzikų veteranų. – Žiburiai, Augsburgas (Vokietija), 1948. [4] Prieiga internete: https://www.draugas.org/archive/1949_reg/1949-02-04-DRAUGAS.pdf   [5] Prieiga internete: https://www.spauda.org/lietuviu_dienos/archive/1964/1964-11-15-LIETUVIU-DIENOS.pdf   Valstybės muzikos mokyklos pedagogai 1926–1927 mokslo metais. Pirmoje eilėje nuo viršaus (iš kairės): Emilija Janickienė, Vladislava Grigaitienė, Juozas Naujalis, Elena Stanek-Laumenskienė, Lidija Dauguvietytė-Malko; antroje eilėje: Aleksandras Kačanauskas, Juozas Gruodis, Viktoras Žadeika, Juozas Tallat-Kelpša, Balys Dvarionas; trečioje eilėje: Vladas Motiekaitis, Julius Štarka, Vladimiras Ružickis, Oreste Marini, Jonas Bendorius, Nikolajus Viekovas; ketvirtoje eilėje: A. Šeleris, Emerikas Gailevičius, Nikodemas Martinonis, Izaokas Vildmanas-Zaidmanas, Jonas Švedė, G. Liudvigas; penktoje eilėje: Cezaris Stupelis, Paulius Valteris Robertas Šubertas, Karolis Sakalauskas, H. Borchersas Kauno miesto muziejaus fondai Nuo 1929-ųjų Emerikas Gailevičius daug metų ėjo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus veikusio Karo invalidų orkestro kapelmeisterio ir dirigento pareigas Valstybės teatro orkestro artistai 1928 m. Sėdi: penktas iš kairės – dirigentas M. Bukša, septintas – dirigentas J. Tallat-Kelpša, antras iš dešinės – E. Gailevičius Kauno miesto muziejaus fondai    

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama