Mozartiana pagal Alexanderį Paley´ų

Tomas BAKUČIONIS   Vieno kompozitoriaus kūrybai skirti rečitaliai ar orkestrų koncertai tampa vis didesne retenybe. Dar retesni yra to paties autoriaus vieno žanro muzikos koncertai ir jų ciklai. Šiandienos klausytojui, užgultam vartotojiškos visuomenės aktualijų „dirbk-pirk-mirk“, ir akademinėse koncertų salėse vis labiau reikia duonos ir žaidimų. Iš Vilniaus ir Lietuvos anų okupacinių laikų filharmoninės istorijos galima prisiminti Tatjanos Nikolajevos skambintas visas 32 L. van Beethoveno sonatas, visus J. S. Bacho klavyrinius koncertus, Sviatoslavo Richterio grotą „Gerai temperuotą klavyrą“, iš naujesnių laikų – prancūzo Roger Muraro atliktus O. Messiaeno ciklus. Galima prisiminti ir lietuvių pianistų indėlį į šio žanro istoriją – Sergejaus Okruško skambintus F. Chopino 24 preliudus, Andriaus Žlabio – J. S. Bacho Prancūziškas siuitas ir partitas. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau jis tikrai nebūtų ilgas. Moldovoje gimęs, JAV, Prancūzijoje gyvenęs pianistas Alexanderis Paley´us prieš trejus metus persikėlė į Vilnių ir jau tapo kone mėgstamiausiu pianistu Lietuvoje, apie ką byloja ir pilnos koncertų salės, ir publikos ovacijos po jo pasirodymų. Užtenka įdėmiau pažvelgti į pianisto kūrybinę biografiją, jo koncertų grafikus ir repertuaro aprėptį, kad suvoktum šio menininko užmojus ir universalumą. Paley´us yra kaip tik tas „privilegijuotas“ pianistas, kuris dažniau nei kiti imasi monumentalių misijų, tikrų koncertinių maratonų, kai per vieną dieną paskambina tris dviejų dalių rečitalius iš eilės. Privačioje koncertų salėje „Organum“ pianistas jau ankstesniuose koncertiniuose sezonuose buvo pristatęs Beethoveno ir Brahmso kamerinės muzikos ciklus, o dabar šios salės repertuarą papuošė visomis W. A. Mozarto fortepijoninėmis sonatomis. Gruodžio 11-ąją, penktajame ciklo koncerte, Paley´us skambino vėlyvąsias Mozarto sonatas fortepijonui (Nr. 13 B-dur, K. 333, Fantaziją c-moll, KV475, Nr. 14 c-moll, K. 457, Nr. 15 F-dur, K. 533, Nr. 16 C-dur, K. 545, Nr. 17 B-dur, K. 570, Nr. 18 D-dur, K. 576). Viename interviu pianistas sakė: „Nuo mažens suvokiau, kad šią muziką myliu labiau nei gyvenimą, kiekviena nata man be galo brangi, nežinau kito kompozitoriaus, kurio kompozicijos genialumas prilygtų Mozartui. Jo sonatas esu atlikęs daugybę kartų, tačiau kaskart jas atrandu lyg girdėdamas pirmą kartą – tai yra tikra meilė.“ Ši pianisto išsakyta mintis turbūt taikliausiai atspindi jo interpretacinius slėpinius, juolab kad Mozarto vėlyvosios sonatos turbūt yra pati imliausia ir turtingiausia interpretacinė „medžiaga“ iš viso klasicistinio laikotarpio. Minėtas sonatas Mozartas sukūrė paskutinį gyvenimo dešimtmetį, t. y. po 1781-ųjų, kai atsitraukė nuo savo buvusio darbdavio Zalcburgo arkivyskupo globos ir tapo nepriklausomas. Tačiau pokyčiai Mozartui atnešė daug įtampų ir nepriteklių. Kita vertus, tai buvo kūrybingas kompozitoriaus gyvenimo laikotarpis – pasaulį išvydo žymiausios jo operos ir zingšpyliai bei kiti stambūs kūriniai – „Pagrobimas iš Seralio“, „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, „Užburtoji fleita“, Didžiosios mišios C-dur, visas pluoštas fortepijoninių koncertų (nuo 11-ojo iki 27-ojo), pagaliau paskutinis jo šedevras „Requiem“. Taigi, stambieji veikalai negalėjo neatsiliepti ir klavyrinių sonatų muzikinei kalbai, dramaturgijai.

1. Paley´aus interpretacija atskleidė dar vieną vėlyvųjų Mozarto sonatų ypatybę. Jos tiek klavyrinės technikos užmoju, tiek meninių idėjų prasme tapo jau naujos epochos – romantizmo – pranašėmis, o gal ir tiltu tarp baroko, klasicizmo ir romantizmo. Tai liudijo daugelis pianisto interpretacinio arsenalo elementų: subtili artikuliacija, kuri daug kur priminė dar barokinio klavesino epochą, improvizacinė ornamentika taip pat sekė barokine tradicija (kokiais elegantiškai virtuoziškais pasažais pianistas papildė 15-osios sonatos pakartojimus!), tačiau dinamikos amplitudė, fortepijoninio tušė, spalvų įvairovė jau bylojo apie šiuolaikinį modernų fortepijoną. Turtingam Paley´aus pianistinių spalvų arsenalui neabejotinai padėjo atsiskleisti ir „Organum“ salėje šiuo metu rečitaliams naudojamas fortepijonų gamintojo „Yamaha“ aukščiausios kokybės naujausio modelio didysis koncertinis rojalis (tai – ne reklama, tai tiesiog faktas).

Pianisto interpretacijų emocinis, dvasinis pagrindas rėmėsi begaliniu Mozarto gyvenimišku džiugesiu, jį Paley´us transliavo su nenumaldoma aistra ir meile, o toje džiugesio jūroje tikrais deimančiukais suspindėdavo liūdesio ir skausmo salelės. Jo skambinimo maniera labiau priminė jautrius pokalbius, neskubius pasakojimus, kuriuos indikavo sulaikomi tempai. Tokią manierą lyginčiau su vieno aktoriaus teatru, nes kiekviena sonata tarsi sukuriamas atskiras spektaklis. Dar vienas svarbus aspektas, kad į tokius koncertus neateina atsitiktiniai klausytojai, mūsų didžiosiose salėse dažnai plojantys tarp kūrinio dalių. Šių monociklinių koncertų lankytojus galima priskirti prie melomanų elito, kurio „Organum“ salėje 2025-ųjų vasarį dar laukia paskutinis Alexanderio Paley´aus mozartianos koncertas. Jame su pianistu pasirodys ir jo suburtas ansamblis „Paleasis“ bei pianistė Pei-Wen Chen. Bet dabar Paley´us neria į kitus vandenis – gruodžio 16-ąją Paryžiuje su violončelininke Sonia Wieder-Atherton pristato unikalią tremties temai skirtą dueto programą, joje skambės O. Messiaeno, H. Dutilleux, B. Bartóko ir B. Martinů kūriniai.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama