Spalvų ir dinamikos triumfas LVSO salėje

Audronė ŽIGAITYTĖ   Lapkričio 15 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje vyko įsimintinas prancūzų muzikos koncertas. Solo griežė talentinga jaunosios kartos smuikininkė Ugnė Liepa Žuklytė, dirigavo Torūnės (Lenkija) simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis. Ugnės Liepos Žuklytės augimą stebime nuo vaikystės – globojama Juozo Domarko pirmuosius koncertus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ji griežė devynerių. Šiuo metu Londone Karališkojo muzikos koledžo magistrantūroje studijuojanti Ugnė Liepa jau yra sukaupusi solidžią sceninę patirtį. Smuikininkė yra pasirodžiusi beveik su visais Lietuvos orkestrais, tačiau su LVSO griežė pirmą kartą. Koncertas prasidėjo švelnia Jules´io Massenet „Meditacija“ smuikui ir orkestrui iš operos „Thaïs“. Kūrinį solistė perteikė subtiliai ir lyriškai, išryškindama jo emocinius niuansus. Melancholiškoji Ernesto Chaussono „Poème“, op. 25, smuikininkei leido atskleisti puikią techniką ir emocinę pajautą. Pirmąją koncerto dalį užbaigė Camille´io Saint-Saënso Introdukcija ir rondo capriccioso a-moll, op. 28. Ekspresyvaus ir itin virtuoziško kūrinio techninius sunkumus Žuklytė įveikė labai lengvai. Smuikininkės griežimas, kaip, beje, ir visas koncertas, iš gausybės renginių išsiskyrė ypatingu spalvingumu – kerėjo dinaminiai niuansai, subtili prancūziška orkestruotė ir ryškus atlikimas. Orkestras, jautriai akompanuodamas, leido laisvai reikštis ne pagal amžių brandžiai muzikei. Antroje dalyje klausėmės Saint-Saënso Trečiosios simfonijos c-moll, op. 78 („Vargonų simfonija“), išsiskiriančios unikaliu vargonų ir orkestro tembriniu deriniu. Vargonavo (apmaudu, kad elektriniu instrumentu) Lina Giedraitytė. Viso koncerto metu žavėjusi salės akustika klausantis simfonijos atsiskleidė labiausiai. Pagaliau iš tiesų galėjome patikėti, kad kadaise Arcangello Corelli vos „neuždusino“ publikos pirmą kartą grieždamas piano pianississimo – ir šį kartą girdėjome tokius išraiškingus tylius garsus, kad atrodė, jog negali kvėpuoti. O įtaigūs crescendo ir diminuendo, regis, skatino stotis ir vėl sėstis, lygiai kaip Corelli laikų publiką, reaguojančią į anuomet naujas orkestro raiškos priemones. Išties prabangi salės akustika ir itin retas orkestro jautrumas! Tokį ryškų dramatizmą, atsiskleidusį per dinamikos ir instrumentų tembrų niuansus, nevaržomus salės akustikos, girdime itin retai. Čia ryški jau daugiau nei penkerius metus trunkanti dirigento darbo puikioje Torūnės koncertų salėje patirtis. Beje, vadovaujant D. Pavilioniui, Torūnės simfoninis orkestras iškilo į pirmaujančias pozicijas tarp dešimčių Lenkijos orkestrų. Publika, atsidėkodama ir dirigentui, ir orkestrui, ilgai plojo (tradiciškai stovėdama). Po koncerto žymi muzikos srities mokslininkė džiaugėsi jaunosios smuikininkės sėkme ir puikiu orkestro skambėjimu. „O kaip dirigentas?“, – paklausiau. Nustebusi pašnekovė tik myktelėjo: „Nieko ypatinga“. Taigi – kam reikalingas dirigentas? (Čia dabartiniu papročiu reiktų šypsenėlės)  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama