Dainuoti – tai gyventi

Elenai Čiudakovai – 100   Audronė ŽIGAITYTĖ Kartą auditorijoje studentams pasiūliau pasiklausyti dviejų dainininkių atliekamos tos pačios Violetos arijos iš Giuseppe´s Verdi „Traviatos“, net ir tais pačiais metais – 1955-aisiais – įrašytos. Marią Callas atpažino visi. „O kas gi ta antroji, dainuojanti lietuviškai?“ – klausė susijaudinę, nes būtent šis nežinomos dainininkės balsas jiems patiko labiau. Viena – pasaulinė žvaigždė, o kita – ne mažiau spindinti, bet niekieno nežinoma. Gal vienos likimą lėmė milijardierius Onassis, o kitos gyvenimo draugai buvo Čiudakovas ir Poltevskis... Bet ar tai šiandien svarbiausia? Man regis, kur kas svarbiau, kaip dainavo ir kuo mums visiems tapo... Ne veltui Jelena jos niekas ir nevadino – tik mūsų Elena! Elena Čiudakova gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske, Rusijoje. Bet likimas jai lėmė Lietuvoje ne tik mokslus baigti, bet ir sukurti ne vieną nepaprastai svarbų mūsų operos istorijos puslapį. Klausydama dainininkės įrašų, nevalingai atkreipiau dėmesį į tai, kad absoliuti jų dauguma įdainuoti lietuvių kalba. O lietuviški tekstai, daug kartų klausomi, tarsi savaime papildo muzikos turinį, aplinkai jautrios dainininkės taip puikiai suvoktą ir perteiktą. Ir vėl savęs klausiu, kiekgi šiandien prarandame, Operos teatre originalo kalbai (semantikai!) aukodami dramaturgijos subtilybes. „Scena – mano gyvenimas!“ – mėgsta kartoti dažnas artistas. Bet iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistinėmis ambicijomis, savanaudiškumu. Elenai Čiudakovai scena tikrai buvo visas gyvenimas. Čia ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitinį, didelių emocijų – pasaulį. Neilgo gyvenimo pabaigoje scena jai tapo ir vaistu. Vos pakilusi iš ligos patalo, vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, nepripažino jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki alpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį. Eidavome klausytis to paties E. Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta ir jos taip mylėtas, lemtingu tapęs pavasaris – kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas. Elena – Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti koloratūrų ruliadas ir „nenuvagianti“ nė vienos Rossini gaidelės. Elena – Džilda. Didelės patiklios akys, tyra kaip pati mergaitės siela kantilena pirmajame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas paskutiniame. Rodos, regi, kaip kylant dramatizmui skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau – ir kraujo lašais... Koloratūra – pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, tačiau kiek tragiškų partijų sukūrė jam kompozitoriai! Tokių iš dvidešimties Elenos vaidmenų – bene du trečdaliai. Daug kartų artistei teko scenoje žūti ir mirti, bet labiausiai ją jaudino Verdi ir Dumas herojės likimas. Elena pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų Metų spektaklyje. Pirmasis veiksmas. Violeta žavi, žaižaruojanti tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos posūkis, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios viršūnės. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: „Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!“ Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu: „Jūs nežinot, aš – ligonė, man gyventi – vien svajonė“... Ir tylus trečiojo veiksmo tragizmas: „Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo“... Skaidrus, lyg nematerialus Čiudakovos Violetos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Išvydusi Alfredą, sekundę vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet čia pat krinta ant mylimojo rankų: „Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti“... 1972 m. gruodis. Paskutinė, 135-oji, Elenos Čiudakovos „Traviata“. Alfredas – Virgilijus Noreika. Artistės dienoraštyje skaitau eilutes: „Štai kur partneris. Trylika metų dainavome šioje operoje kartu. Labai geras draugas, tikras artistas. Bet aš jaudinuosi baisiausiai. Nors visi sako, kad dainuoju ir vaidinu gerai.“ Jos sceninės karjeros pradžioje Alfredas buvo ir Kipras Petrauskas. Vienintelį spektaklį su garbiuoju maestro ji dainavo 1955 m. gruodžio 31 d. Ir tą kartą dienoraštyje užrašė: „Koks nuostabus Alfredas. Kaip sugeba bendrauti su partneriu ir kiek daug duoti jam!“ Jos Violeta – tai ji pati. Stiprios valios žmogus, gebantis aukoti savo meilę kito laimei. Pasmerktas žmogus, bet slepiantis savo kančią ir iki paskutinio atodūsio kovojantis su likimu. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar tokie Lietuvos operos istorijos puslapiai išnyks, ar, priešingai, išpuoselėti padės jauniesiems rasti savąjį įkvėpimo šaltinį ir nenusiminti, jei likimas lems dirbti mažoje valstybėje. Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien vis dar pasitaiko sutikti naujų žmonių, lygiai taip pat jau daugiau nei penkias dešimtis metų išgyvenančių ankstyvą (o ar būna kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinasi, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas? Tada, vaikystėje, kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje raudodavau kartu su operos veikėjais ir vėl džiaugdavausi kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą J. Basanavičiaus gatvėje ašarų Violetos juokas nebepakeitė. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta – šitiek metų teatre ją lydėję gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati, jaukios paprastumu... Ilgai neišdrįsau užeiti į teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis „Traviatos“. O tąsyk nekrologuose išraudoto epiteto „mūsų Violeta“ dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik operos meilė liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas. Net keista – kiekvienas, kalbėdamas apie ją, jaučia pareigą prabilti tais pačiais žodžiais: „Atsimenate, gyvenime ji gražuolė nebuvo, bet kai uždainuodavo scenoje...“ O aš žvelgiu į jos nuotraukas ir gražesnės už ją nematau. Kas tai – prabėgusio laiko nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, gal keliasdešimčiai ar netgi keliems šimtams gyvenimų, poveikis?..   *** „Dainuoti – tai gyventi“ – pirmoji kompaktinė plokštelė, išleista po Elenos Čiudakovos mirties 1973 m. balandžio 7 d. Kol kas ir vienintelė. Mano sudarytų archyvinių įrašų CD antologijoje yra garsiai neįvardinta „Padėkos“ rubrika – bent taip pamėginau atsidėkoti Elenai Čiudakovai, Virgilijui Noreikai ir Vaclovui Daunorui už visam gyvenimui dovanotą meilę operai.

1. Čiudakovos CD iš anksčiau vinilo plokštelėse publikuotų įrašų pakartoti tik su Lietuvos kameriniu orkestru 1972 m. įrašyti Wolfgango Amadeaus Mozarto motetas „Exsultate Jubilate“ ir Jeano Weckerlino Pastoralės (diriguoja Saulius Sondeckis).

Nepakartojama „Legenda apie parijų dukrą“ iš Leo Delibes´o operos „Lakmė“ (įrašyta 1955 m.), kaip ir unikalus, dėl sudėtingumo itin retai atliekamas Reinholdo Glière´o Koncertas balsui su orkestru (įrašytas 1957 m.), publikuojami pirmą kartą. Istorinių dainininkės įrašų antologijoje įamžinta ir auksinė Čiudakovos klasika – Rozinos kavatina iš Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ bei pluoštas Giuseppe´s Verdi šedevrų: Oskaro kupletai („Kaukių balius“), Džildos arija („Rigoletas“) ir, žinoma, abi Violetos arijos iš „Traviatos“. CD nuotaikingai užbaigia trys Johanno Strausso valsai: „Myliu tave“ „Pirmasis balius“ ir „Vienos miško pasaka“ (įrašyti 1957 m.). Dirigavo Rimas Geniušas, Chaimas Potašinskas, Juozas Domarkas, Jonas Vadauskas, Juozas Barauskas, Aloyzas Končius. Griežė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras bei nebeegzistuojantys Jungtinis orkestras, Lietuvos radijo simfoninis orkestras ir Instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Levo Arklio. Lietuvos radijo archyvuose saugomus įvairių metų įrašus restauravo garso režisierius Vilius Kondrotas.   *** Žiūriu į jos nuotrauką virš savo darbo stalo, o tūkstančiai klausimų neduoda ramybės. Nuotrauka čia seniai – nuo pat pirmos taip skaudžiai išgyventos mano gyvenimo netekties. Prie jos kapo tada pati sau pasakiau: rašysiu operas. Arba – apie operas. O natų lentynoje atsirado pirmasis klavyras – Verdi „Traviata“. Jūratės Vyliūtės knygelėje skaitau ištraukas iš Čiudakovos dienoraščių. Vis sielodavosi, kad suklydo, kad ne taip padainavo. Ten tiek nedaug pasitenkinimo pavykusiu spektakliu. O aš pamenu, kad galėjau dešimtis kartų klausytis tos pačios ir kiekvieną sykį vis kitokios „Traviatos“, „Rigoleto“ ar „Sevilijos kirpėjo“... Ir tada, vaikystėje, netyčia atradau mažytę paslaptį – kiekvienas tos pačios operos spektaklis vis kitoks, o štai dramai neatpažįstamai pasikeisti kur kas sunkiau. Kodėl nė sykio daugiau nemačiau kito taip raudančio Alfredo, kaip raudodavo trečiajame veiksme Virgilijus Noreika, staiga supratęs niekingą poelgį įžeidus tokią tyrą, tokią trapią Violetą. O Eduardo Kaniavos Žermonas! Kaip dažnai man atrodė, kad antrajame veiksme, pokalbio su Violeta metu, jis tiesiog pamilsta ją kaip dukrą ir nedaug trūksta, kad pasikeistų veiksmo fabula. Na, ar buvo galima jos nepamilti? Ji uždainuodavo: „Dukrai nekaltai, tyrai kaip angelas...“ ir nepakylančiu virš piano balsu, akių išraiška, santūriais, dėl to dar įtaigesniais judesiais išreikšdavo ir savo begalinį norą gyventi, ir pasiaukojimą dėl kitos moters meilės, nes ta moteris – Alfredo sesuo... Niekaip šiandien negaliu rasti atsakymo, kodėl tada, nepaisydama pamokų ruošos, vėlyvos spektaklio pabaigos, vos išvydusi afišose Čiudakovos, Noreikos, Daunoro, Kaniavos pavardes, lėkdavau į teatrą. Ir buvo visiškai nesvarbu, ar spektaklis šeštadienį, ar ketvirtadienį... O šiandien net muzikologiją studijuojantiems sunkiai išaiškinu, koks nuostabus operos pasaulis. Bet šį pavasarį sutikau melomaną, operos aistruolį! Kalbamės, gvildename dramaturgiją, operose kurstančias aistras, ieškome meilės paslapčių muzikoje. Ir ką jūs manote – pasirodo, pašnekovas „susirgo“ opera išgirdęs paskutinę Elenos Čiudakovos „Traviatą“!.. Tada, 1972 m. gruodžio trisdešimt pirmąją, kai ji dainavo savo šimtas trisdešimt penktąjį „Traviatos“ spektaklį, mano pašnekovas buvo vos dešimties! Debiutavusi 1953-iųjų naujametinėje „Traviatoje“, jau nebepasitiko dvidešimt pirmųjų savo Naujųjų metų scenoje... Tačiau ir pusšimtis netekties metų neišdildo atmintyje jos meninio poveikio.   *** Šių metų gegužės 1 d. Muzikos svetainėje minėsime Elenos Čiudakovos (1925–1973) šimtmetį. Mirė ji pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, nesulaukusi nė keturiasdešimt aštuntojo gimtadienio, pakirsta onkologinės ligos. Lietingą 1973 metų balandį ją laidojo visas Vilnius, gedėjo visa Lietuva… Žiūrovų sąmonėje ji buvo taip suaugusi su G. Verdi „Traviatos“ personaže, kad žmonės ėmė ją vadinti tiesiog „Mūsų Violeta“. Taip pavadintas ir spektaklis, kurio idėją įkvėpė dainininkės Giedrės Kaukaitės knyga „Mano Eldoradas“. Taip pat remtasi Jūratės Vyliūtės monografija „Elena Čiudakova“ bei Inesos Makovskajos atsiminimų knyga „Mano sesuo Elena Čiudakova“. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė – Eglė Tulevičiūtė, vaidina aktorė Odeta Pocevičiūtė. Vakaro svečiai: operos solistai Irena Zelenkauskaitė, Elzė Liškauskaitė, Regimantas Gabšys, pianistė Lina Giedraitytė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivės Lėja Kezytė ir Sofija Šalnaitė.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama