Tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas: meistriškumo ir interpretacinės laisvės šventė

Rūta LIPINAITYTĖ   Vasario 14–22 dienomis Vilniuje vyko prestižinis VII tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, iš viso pasaulio subūręs talentingiausius jaunuosius smuikininkus. Konkurso pagrindiniai organizatoriai – Tarptautinių kultūros projektų centras, Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Lietuvos nacionalinė filharmonija. Vilniuje gimęs Jascha Heifetzas (1901–1987) laikomas ne tik vienu ryškiausių XX a. smuiko virtuozų, bet ir vienu žymiausių meistrų muzikos istorijoje. Jo indėlis į pasaulinę smuiko meno raidą – neįkainojamas, atlikimo stilius, garsėjęs techniniu nepriekaištingumu ir ypatingu emocionalumu, iki šiol išlieka etalonas smuikininkų pasaulyje. Tačiau jo reikšmė Lietuvai kur kas didesnė nei tik muzikinis palikimas. Heifetzo vardas primena apie turtingą Vilniaus muzikinę istoriją ir daugiakultūrį miesto veidą. Mano manymu, šis konkursas – tiltas tarp praeities ir dabarties, įprasminantis Heifetzo palikimą ir leidžiantis Lietuvai tapti pasaulinio lygio muzikos įvykių epicentru, prisidėti prie tarptautinės muzikos scenos formavimo. Būdama Heifetzo konkurso meno vadove bei vertinimo komisijos nare, turėjau galimybę iš arti stebėti aukščiausio lygio atlikėjų pasirodymus ir vertinti jų meistriškumą bei interpretacinius sprendimus. Šių metų konkursas sulaukė rekordinio susidomėjimo – atrankoje dalyvavo beveik 200 smuikininkų iš viso pasaulio, į konkursą buvo atrinkti 56 dalyviai iš 22 šalių. Bendras dalyvių pasirengimo lygis šiemet buvo ypač aukštas, kiekvienas pasirodymas pasižymėjo unikaliu atlikimo braižu, todėl priimti galutinius sprendimus buvo itin sudėtinga. Labai džiugino Lietuvos atstovų pasirodymai. Konkurse dalyvavo keturi talentingi mūsų šalies smuikininkai – Saulė Buikaitė, Pijus Česaitis, Rokas Diržys ir Kristijonas Pūtys. Jų pasiekimai leidžia didžiuotis šalies smuiko mokykla: Saulei ir Kristijonui, kurie šiuo metu studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pavyko patekti į antrąjį turą, Kristijonas taip pat pelnė prizą už geriausią Algirdo Martinaičio kūrinio atlikimą; Rokas Diržys, dar besimokantis dešimtoje Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėje, tapo diplomantu, pelnė geriausiai pasirodžiusio lietuvio titulą ir publikos simpatijų prizą. Konkurso I ir II turų vertinimo komisiją sudarė pripažinti smuikininkai: Aistė Dvarionaitė (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Mario Hossenas (Austrija, Bulgarija), Rūta Lipinaitytė (Lietuva), Mihaela Martin (Rumunija), George Tudorache (Rumunija, Belgija) ir Pavelas Vernikovas (Šveicarija, Ukraina). Kaip ir kasmet, finalo etape prie komisijos prisijungė legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris (Latvija). Svarbų vaidmenį užtikrinant sklandžią konkurso eigą atliko jo sekretorė Julija Andersson. Pirmame ture dalyviai demonstravo įvairius gebėjimus – nuo barokinės J. S. Bacho muzikos stilistikos suvokimo ir N. Paganini kapričų techninio virtuoziškumo iki šiuolaikinės muzikos interpretavimo. Ypatingu iššūkiu tapo specialiai konkursui parašytas Algirdo Martinaičio kūrinys smuikui solo „…su paukščio giesme…“. Jis buvo tikras interpretacinis lakmuso popierėlis – atskleidė ne tik kiekvieno dalyvio technines galimybes, bet ir meninį jautrumą, gebėjimą kurti atmosferą bei įsiklausyti į muzikos garsuose slypinčias potekstes. Stebėdama net 49 smuikininkų interpretacijas, turėjau progą įsitikinti, kaip skirtingai galima suvokti ir perteikti šiuolaikinę muziką – nuo pauzių pajautimo ir garsinės erdvės valdymo iki virtuoziškumo demonstravimo. Labai džiugu buvo matyti, kad daugeliui dalyvių pavyko subtiliai atskleisti kūrinio esmę, o kai kurie ypač įtaigiai perteikė net tokias sudėtingas detales kaip garsais imituojamas genio stuksenimas. Šis etapas dar kartą parodė, kad konkursas neapsiriboja vien atlikimo tobulumu – jis skatina ieškoti gilesnių muzikinių prasmių.   Antrajame konkurso ture dalyviai turėjo galimybę pademonstruoti ne tik instrumentinį meistriškumą, bet ir gilesnį supratimą apie patį Heifetzą – jo muzikinius pasirinkimus, interpretacinius sprendimus ir išskirtinį meninį braižą. Ypač reikšmingas šiame ture buvo W. A. Mozarto Ketvirtojo smuiko koncerto D-dur, K. 218 pirmosios dalies atlikimas. Būtent šiam kūriniui Heifetzas sukūrė kadenciją, kuri yra viena asmeniškiausių atlikėjo „vizitinių kortelių”. Dalyviams teko iššūkis ne tik parodyti savitumą, bet ir subtiliai įsijausti į Heifetzo interpretacinę logiką. Kita užduotis – pasirinkta Heifetzo aranžuotė smuikui ir fortepijonui – dar nuodugniau atskleidė dalyvių gebėjimą suprasti jo muzikinę kalbą. Legendinio smuikininko aranžuotės dažnai pasižymi sudėtingais techniniais sprendimais ir reikalauja nepriekaištingo instrumento valdymo. Labai įdomu buvo stebėti, kokiems kūriniams dalyviai teikė pirmenybę – reikalaujantiems lyrinės, gilios raiškos ar virtuoziškumo ir techninio blizgesio. Pasirinkimai atspindėjo kiekvieno atlikėjo meninius prioritetus, stipriąsias puses ir muzikinį mąstymą. Antrąjame konkurso ture dalyviams talkino pianistės Ugnė Antanavičiūtė, Indrė Baikštytė, Eglė Kižytė-Ramonienė, Chizu Miyamoto, Simas Minkevičius, Jonė Punytė-Svigarienė ir Simona Zajančauskaitė. Šeši finalo dalyviai pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo maestro Modestas Pitrėnas. Išgirdome net penkias J. Sibeliaus Koncerto smuikui ir orkestrui d-moll versijas bei vieną M. Brucho Škotiškosios fantazijos Es-dur interpretaciją. I premija buvo paskirta Yuki Hirano (Japonija), II premija – Jinzhu Li (Kinija), III premiją pasidalino Chaeyeon Lee (Pietų Korėja) ir Shaoheng Zhongas (Kinija). Diplomantais tapo Rokas Diržys (Lietuva) ir Zofia Anna Olesik (Lenkija). Kaip ir dera aukšto lygio konkursui, dėl jo rezultatų iki šiol tarp klausytojų vyksta daug diskusijų. Būtent trečiame ture išryškėjo aspektas, vis dažniau pasireiškiantis aukščiausio lygio konkursuose – kai visi dalyviai yra itin aukšto techninio pasirengimo, vertinimus lemia asmeniniai klausytojų prioritetai ir muzikinis skonis. Vienam gali būti artimesnis techninis sterilumas, kitam – muzikinė išraiška, gelmė ir įtaigumas, svarbūs tampa ir netikėti, įdomūs interpretaciniai sprendimai, gebėjimas scenoje sukurti ypatingą atmosferą. Atlikėjus vertinanti komisija pastebi ir kitų subtilių niuansų, į kuriuos klausytojai ne visada atkreipia dėmesį: tai ir interpretacinės detalės, stilistikos suvokimas, įsigilinimas į kūrinio tekstą. Konkurse itin svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp meninės laisvės ir ištikimybės kompozitoriaus nuorodoms, nes būtent pagarba kūrinio autentiškumui atskleidžia atlikėjo muzikinę brandą ir gebėjimą suprasti autoriaus sumanymą. Nors kūrybinė interpretacija suteikia laisvę išreikšti savo meninę viziją, svarbu, kiek ši laisvė dera su kompozitoriaus idėjomis ir stilistika. Šių metų J. Heifetzo smuikininkų konkursą drąsiai galima vadinti instrumentinės technikos meistriškumo ir interpretacinės laisvės švente. Tai buvo renginys, sujungęs ne tik skirtingas šalis ir kultūras, bet ir įvairius požiūrius į muziką. Kiekvienas dalyvis pademonstravo unikalų balsą, o komisijos nariai ir klausytojai galėjo pasinerti į nepaprastai turtingą ir įvairialypį smuiko pasaulį. Be to, konkursas dar kartą patvirtino, kad Lietuva yra ne tik Heifetzo gimtinė, bet ir gyvas klasikinės muzikos centras, kuriame susitinka pasaulinio lygio talentai, skleidžiantys muzikos galią ir grožį. Tai buvo šventė visai stygininkų bendruomenei – šventė, kurioje triumfavo menas, meistriškumas ir įkvepianti smuiko muzika.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama