Minimalistinė muzika Kaune

Sofija VENSKŪNAITĖ   Būti garso ir tylos partneriu, ieškančiu savojo pasaulio ir trokštančiu būti vienumoje su garsu – į tokią patirtį Pažaislio muzikos festivalio klausytojams pasinerti siūlė pianistė Gabija Natalevičienė. Birželio 12 d. Kauno evangelikų liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčioje skambėjo vokiečių kompozitoriaus Hanso Otte´ės fortepijoninis ciklas „Garsų knyga“ – kontempliatyvus kūrinys, kviečiantis stabtelėti ir įsiklausyti. H. Otte – ne tik kompozitorius, bet ir mąstytojas, muziką suvokęs kaip dvasinę praktiką. „Garsų knyga“ – jo bandymas per garsą priartėti prie tylos esmės. Minimalistine technika paremtą kūrinį sudaro 12 dalių, labiau primenančių knygos skyrius nei tradicines muzikines formas. Labai norisi pagirti atlikėją Gabiją Natalevičienę už drąsą ir jautrumą pristatant kiek kitokią muziką. Ji reikalauja dėmesio, kantrybės ir vidinio pasirengimo, nes neturi aiškių kulminacijų ar greitai pagaunamų temų, vietoj to siūlomas lėtas, refleksinis judėjimas, kuriame garsas ir tyla susilieja į vientisą skambesio audinį. Tačiau dar prieš koncertą kilo klausimas – kaip šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje, kuriame dominuoja trumpalaikis dėmesys, tokia muzika paveiks klausytojus? Ar harmoninis minimalizmo nepastovumas nesutrukdys įsitraukti į kontempliatyviąją kelionę? Pats kūrinys buvo atliktas profesionaliai: muzikos tekstas skambėjo švariai, kruopščiai laikytasi autoriaus nurodymų. Tačiau keliose ciklo dalyse pritrūko dinaminio išbaigtumo, akustiniu požiūriu sudėtingoje bažnyčios erdvėje ne visada sekėsi skaidriai perteikti polifonizuotas, ekspresyvesnes vietas, ypač forte ir fortissimo. Tokios kūrinio vietos dažnai virsdavo tarsi vienu dideliu, sunkiai išskaidomu garsiniu dariniu. Tačiau akordai skambėjo didingai. Tarp dalių G. Natalevičienė darė subtilias, beveik nepastebimas pertraukėles. Šios pauzės ne tik nepažeidė vientisos tėkmės, bet ir tapo reikšmingu muzikinės patirties elementu – leido klausytojams reflektuoti ką tik nuskambėjusią muzikinę medžiagą. Stabtelėjimai padėjo suvokti, kad tam būtina tyla. Taigi šis koncertas tapo ne tik muzikiniu įvykiu, bet ir tylios kontempliacijos laiku, kai tarsi sustoja išorinis pasaulis ir lieka tik garsas, tyla ir vidinis klausymasis. Gabijos Natalevičienės pasirinkimas atlikti Hanso Otte´ės „Garsų knygą“ buvo tarsi kvietimas į garso meditaciją, kuri ne pataikauja, bet kviečia išbūti. Nors atlikimas vietomis galėjo būti dar labiau išgrynintas, pati idėja ir jos įgyvendinimas liudija brandų atlikėjos požiūrį ir norą kalbėtis su publika ne triukšmu, bet jautrumu. Vis dėlto nuolatos bėgančiam šiuolaikiniam žmogui minimalistinė muzika po truputį tampa tolima. Gaila, kad koncerto metu kai kurie klausytojai pradėjo išeiti, vis išgirsdavau šnabždantis: „Įdomu, ar dar daug liko?“ Na, o aš Gabijai linkiu toliau skleisti muziką ir jautrumą, kalbėti ne tik garsu, bet ir muzikine tyla, skatinančia sustoti ir pasinerti į save.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama