Čiurlionis tarp mūsų

Audronė ŽIŪRAITYTĖ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių premjera „Hommage à Čiurlionis“ (mačiau gegužės 31 d.) atspindėjo genialaus menininko suvokimo, būties tarp mūsų įvairovę. Pirmoji vakaro dalis gana pretenzingu pavadinimu „PraRegėjimai“ („Epiphanies“) koncentravosi į kertinius biografijos faktus. Tai – pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymas Vilniuje 1907 m., paskatinęs menininko kūrybines kančias (scenoje dialogai su pačiu savimi) ir atsvarą joms kuriantis mylimosios įvaizdis kaip išsigelbėjimo, įkvėpimo ir ramybės šaltinis. Libreto autorius programėlėje nenurodytas, bet joje pateikiamos spektaklio kūrėjų mintys liudija glaudų kompozitoriaus Arvydo Malcio bendradarbiavimą su choreografe Edita Stundyte detaliai aptariant vienuolika baleto scenų, kuriose veikia Menininkas, Mūza-Mylimoji ir Minia (visuomenė). Malcio vaizduotėje trumpas Čiurlionio gyvenimas siejamas su aktyvia, įvairiapuse jo veikla, plačiomis pažiūromis. Kompozitorius A. Malcys vis dar gyvybingus repetityvinės technikos principus simfoniniam orkestrui pritaiko profesionaliai, išradingai, kiekvieną sceną turtindamas skirtingomis simfoninio orkestro spalvomis, kurdamas kontrastingų emocinių niuansų visumą (dirigavo Tomas Ambrozaitis). Sakyčiau, ją adekvačiai traktuoja choreografė Stundytė, iš vienos pusės išvengusi perdėto judesio subuitinimo, kurio tikimybę suponavo gana realistinis siužetas, iš kitos – itin modernios choreografijos, kuri atitrūktų nuo scenoje pasakojamos istorijos. Jos tikroviškumą nuosaikiai ir atpažįstamai (besisukantys miesto kontūrų vaizdai) įtvirtino scenografė bei kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, vaizdo projekcijų autorius Marius Vilčinskas, šviesų dizaino autorius Edvardas Osinskis. Prasminga nenutapyto paveikslo, kurį kiekvienas turėtume tęsti, idėja ne tik balto popieriaus skiaučių, bet ir aktyviai šokėjų rankose „veikiančių“ gausybės tuščių rėmų pavidalu pasirodė kiek perteklinė, niveliuojanti sceninio judesio galimybes. Pasirinkta spalvų gama vienareikšmės semantikos: juodi Minios kostiumai, balti Menininko marškiniai ir šviesi, beveik balta Mylimosios suknelė. Tikri „PraRegėjimai“? Tas savotiškas veikalo nepretenzingumas, aiškumas, geras profesinis lygis atveria plačias jo eksploatavimo galimybes ir kitose erdvėse, ir net kitai, ne teatro, publikai. „PraRegėjimų“ aptarimą užbaigsiu remarka: filosofijos daktaro Jono Čiurlionio liudijimu (2025-05-17 paskaita Druskininkuose), Čiurlionis nemėgo šokti, bet su malonumu akompanuodavo besilinksminantiems, kūrė valsus, menuetus. Tai prisiminiau žiūrėdama vieną paskutinių baleto scenų, kurioje Menininkas ir Mūza-Mylimoji apsikabina šokiui... Dar daugiau, Čiurlionis nemėgo muzikinio teatro – operos (nors rengėsi ją kurti) ir ypač baleto, pirmenybę teikė kitiems, abstraktesniems meno žanrams. Pirmoje „Hommage à Čiurlionis“ dalyje įprasminant išskirtinio menininko emocinių būsenų amplitudę (nuo švelnaus lyrizmo iki aštraus skausmingumo), vis dėlto vyraujanti atrodė desperatiška, „liguisto menininko žvilgsnio“ atmosfera. Liko nuoskauda ir abejonė – ar tai viskas apie MKČ? Ar apskritai įmanoma aprėpti jo unikalią žmogiškąją būtį? Susidarė sutrikusios, nevisavertės hommage (kad ir kaip įvairiai žodis būtų verčiamas – pagerbimas, pagarba, garbė, duoklė) turinio apykaitos įspūdis, kurį svariai pagerino antroji „Hommage à Čiurlionis“ šešių šokio miniatiūrų dalis. Ji atsitraukė nuo teatriškumo, panardino į Čiurlioniui autentišką nematerialią dvasinę, kosminę ar net sakralią erdvę. Kiekviena miniatiūra įvardinta kūrėjų (choreografų ir kompozitorių) idėją atspindinčiu pavadinimu: „Gyvybės kurjeris“, „Pasaka II“; „Paskutinis šviesos blyksnis“, „Neregimųjų aidai“; „Minčių peizažai“, „Vidujinis žvilgsnis“. Jų turinys buvo darniai sinestetinis, liudijo autorių idėjinę bendrystę. Antroji dalis taip pat atskleidė įspūdingas, kur kas didesnes KVMT baleto trupės šiuolaikinio šokio įvaldymo galimybes bei kūrybinį šokėjų-choreografų ir kompozitorių potencialą. Laikantis pavadinimų eiliškumo: Čiurlionio paveikslą „Angelas (Angelo preliudas)“ miniatiūroje interpretuoja Mantas Ūsas (choreografija ir kostiumai) su Andriumi Stakele (muzika); „Pasaką II“ – Aurora Ruvoletto (Italija) ir Kristijonas Lučinskas; „Laidotuvių simfoniją“ II – Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Donatas Bielkauskas; „Mišką“ – Elly Bruno ir Dylanas Iuliano (Italija); „Mintį“ – Romanas Semenenko ir Yana Shliabanska (Ukraina); „Ramybę“ – Daria Verovka (Ukraina) ir Jonas Raudonius bei Anna Atamaniuk (vaizdo projekcija). Šviesų dizainą miniatiūroms kūrė Edvardas Osinskis. Džiugiai nuteikė kūrėjų vaizduotės turiningumas, sugebėjimas būti savarankiškiems iškilaus šaltinio požiūriu, vengti iliustratyvumo arba jį naudoti subtiliai – punktyriškai, net neakivaizdžiai. Užburiančiam trijų šokėjų choreografiniam Elly Bruno ir muzikiniam Dylano Iuliano išradingumui reikštis ypač įkvepiantys buvo Čiurlionio paveikslų miško motyvai („Neregimųjų aidai“). Darios Verovkos vizijomis ir gilyn į save nukreipiančia Jono Raudonio muzika išsiskyrė „Vidujinis žvilgsnis“; tik perteklinis atrodė paveikslo „Ramybė“ rodymas scenoje (kaip nuorodą visi žiūrovai jį galėjo pamatyti kėdžių atlošų ekranuose). Renginių, skirtų M. K. Čiurlionio 150-mečiui, kontekste KVMT šokio spektaklių diptikas „Hommage à Čiurlionis“ pasiekė pusiausvyrą tarp judesiu pasakojamos gyvenimiškos istorijos ir menininko kūrybą interpretuojančios šokio metafizikos, įprasmino viltingai kilnų Čiurlionio siekį savo kūryba „perkeisti“ žmones, kuris aktualus iki šiol.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama