Išeinu iš darbo ir einu dirbti. „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ galerijoje „Editorial“

Išeinu iš darbo ir einu dirbti. „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ galerijoje „Editorial“. Mortos Jonynaitės kūrinio fragmentas. Editorial nuotrauka Šią apžvalgą rašau iš druskų kambario. Mano dar visai darbingo amžiaus kūnas periodiškai pareikalauja beveik paliatyvios slaugos paslaugų, už kurias tenka sumokėti vieną iš kelių atlyginimų. Dirbti keliais etatais – ypač intensyvesniais kultūros srityje laikotarpiais – įprasta daugeliui meno darbuotojų. Dar vienas tekstas, dar vienas projektas, dar vienas įsipareigojimas – taip elgtis verčia ne tik netvari kultūros politika, paremta projektiniu finansavimu, bet ir įsisenėję įsitikinimai, kad institucinės kūrybinės galimybės gali nebepasikartoti. Todėl mus lydi nuolatinė baimė, kad ekonomiškai stabilesnį laikotarpį pakeis sunkmetis, mažinantis apmokamų kūrybinių darbų apimtį iki kritinio minimumo. Šiuo metu Lietuvoje vyksta Klaipėdos ir Kauno šiuolaikinio meno bienalės, dešimtys parodų ir kitų renginių, skirtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams. Ką tik pasibaigė Vilniaus galerijų savaitgalis, tačiau toliau veikia parodos, taikiusios žūtbūt suspėti atsidaryti per šį reikšmingą kultūrinį sujudimą. Nė pusės šiuolaikinio meno erdvių nepajėgiau aplankyti – trūko jėgų ir noro visur atsidurti pirmai, pamatyti visus specialiai šioms progoms sukurtus, daugiau nebepasirodysiančius meno kūrinius. Dabartinėje kultūros politikos sumaištyje kultūros produkcija iš viso pamiršta: diskusijas apie darbus pekeitė klausimai, kas apskritai dirbs toliau. Kad ir kaip norėčiau šiame tekste atsiriboti nuo šiandienio kultūros politikos chaoso, būtent proginis, trumpalaikiams poreikiams kuriamas menas privedė prie meno darbuotojų darbo nuvertinimo. Jie kaltinami projektų rašymu ir pinigų įsisavinimu, o ne visuomenei reikšmingos, laikui nepavaldžios meninės produkcijos kūrimu. Tačiau ši situacija – ne darbuotojų kaltė, o neprofesionalios, trumparegiškos politikos pasekmė. Kultūros lauko darbuotojai tapo politinio triuko, normalizuojančio subrangos sutartis (projektinį dalyvavimą) kaip „užimtumo“ formą, dalimi. Rašau šį tekstą iš SPA. Esu pervargusi. Antrą kartą skaitau Amber Husain „Replace Me“. Pirmą kartą ją skaitydama prieš gerą pusmetį svarsčiau, ar iki gyvenimo galo virsiu Tesėjo laivu, pamažu pasikeisdama dantis, klubų sąnarius, širdies vožtuvus ir kitus darbinio kūno varžtus bei dantračius. O gal visgi galėsiu oriai senti, jėgoms palengva mane apleidžiant ir darbo krūviui mažėjant. Bet užteks spekuliuoti apie tolimą ateitį – manęs darbe dar niekas nepakeitė, o po darbo toliau rašau parodų apžvalgas. Rodos, dar nepradėjau apie vieną jų rašyti, bet neapsigaukit – paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ yra būtent apie tai, ką šiandien išgyvename mes, kultūros lauko darbuotojai.  Įsirangau ant čiužinio, ekspozicinės kėdės ir gyvo kūno hibrido, įrengto „Editorial“ salės viduryje. Skaitau parodos tekstą: „Širdingai sveikiname atvykus, miela lankytoja!“ Šventišką intonaciją tęsia pasakojimas apie moderniosios Lietuvos dailės istorijoje gerai žinomo Petro Kalpoko nelabai žinomą kūrinį „Darbas“ – 1938 m. freską, sukurtą dar gerokai iki sovietų okupacijos, užsakytą tuomečiams Prekybos rūmams papuošti. Kaip ši šiuolaikinio meno paroda nesiekia tapti istorine kūrinio apžvalga, taip ir šis mano tekstas neapžvelgs atskirų eksponatų.  Parodos ekspozicijos fragmentas. Editorial nuotrauka Beveik visus parodoje dalyvaujančius menininkus žinau, kai kuriuos – net asmeniškai. Ekspozicijoje pasitinka Anna Chostegian – talentinga grafikė, kurianti po darbo valandų galerijoje. Jos žvilgsnis pro parodos architektūros užuolaidą, kurioje iškirptos angos akims, nejaukiai lydi lankytojus. Parodos erdvėje, kaip ir socialinėje realybėje, stengiamasi atskirti „būtinuosius darbuotojus“, kurių nenorime matyti, nuo „nebūtinųjų“ menininkų ir jų kūrinių, į kuriuos žiūrėti „gražu ir gera“.  Meno kūriniai ne tik patvirtina mūsų ekonominį statusą, bet ir pats buvimas menininku jį įteisina. Todėl „dirbančiųjų“ ir „kuriančiųjų“ grupės dirbtinai atribojamos. Štai Mortos Jonynaitės multifunkciniai kūriniai, kaip ir pati autorė, dirba per kelis darbus: šiandien jie pagarbiai pakabinti galerijoje, išsivėpę estetizuotai pavargusiais kūnais, o parodai pasibaigus virs tekstilės sandėliavimo maišais, gelbės autorę jos antraeiliame kostiumininkės darbe, maitinančiame pirmaeilį – tekstilės menininkės – darbą.  Parodoje taip pat eksponuojamas Agnės Bagdžiūnaitės tyrimas, kuriame ji lakoniškai, bet tiksliai analizuoja menininkų darbo santykius ir ekonomines galimybes – iš esmės nepakitusias nuo tarpukario. Bagdžiūnaitės darbai, vengiantys meninių tyrimų stilistinių ir metodologinių klišių, kaskart pradžiugina tiek intelektualiai, tiek estetiškai. Vos keliomis citatomis iš Lietuvos dailės istorijos šaltinių, pasitelkusi Kalpoko „Darbą“, lyg skalpeliu perrėžia nuvargusį kūrybinio darbo kūną: cituodama Kalpoką įvardija pirmąją laisvo menininko galimybę ir amžiną laisvosios rinkos šalininkų pasiūlymą – vykdyti privačius užsakymus pagal užsakovų stilistines preferencijas. Toliau, cituodama Kalpoko amžininką, tarpukario dailės kritiką Paulių Galaunę, menininkė išskiria šimtametę meno rinkos problemą: niekas menu nesidomi, ką jau kalbėti apie jo pirkimą, todėl stiprios valstybės užduotis – finansuoti menininkų darbą. Galiausiai, atsiremdama į dailėtyrininkės Marijos Nijolės Tumėnienės tekstus apie Kalpoko ekonominį statusą, operatyvų tyrimą ji užbaigia aiškiu konstatavimu: norint gyventi oriai ar turint ambiciją įsigyti būstą, menininkui teks imtis įvairių užsakymų.  Agnės Bagdžiūnaitės kūrinio fragmentas. Editorial nuotrauka Istorinę perspektyvą tiesia ir ant gretimos sienos kabantis Șerbano Savu kūrinys. Nedidelio formato drobėje perkomponuota freska ir žaidimas jos sukūrimo aplinkybėmis leidžia iš naujo įvertinti šiandienius visuomenės veikimo principus platesniame istoriniame kontekste. Pasitelkdamas tapybinę Kalpoko kūrinio sintezę ir manipuliuodamas freskos masteliu bei jos sukūrimo aplinkybėmis, menininkas žiūrovui atveria interpretacinę galimybę pamatyti tai, kas man pasivaideno, – per šimtmetį neišspręstas kultūros darbuotojų įvertinimo problemas. Ekspozicijos brošiūroje kuratorė Vaida Stepanovaitė renkasi akcentuoti parodos darbininkų biografijas, o ne jų nudirbtų darbų aprašymus, taip pabrėždama ne tik psichosocialinių santykių svarbą, bet ir nuo elitinio menininko mito išlaisvintus parodų architektus, technikus, dizainerius, vertėjus ir redaktorius. Be jų parodos neįvyktų, tačiau deramo įvertinimo – tiek finansinio, tiek simbolinio – jie nesulaukia.  Parodoje Tomaszas Kobialka eksponuoja iš nerūdijančiojo plieno pagamintos knygos puslapius, iliustruotus vandentiekio detalėmis, taikliai nurodančiomis į finansų rinkų suskystėjimą (fluidity). Knygos ištraukos aiškina Ponzi schemas – apgaulingas investavimo piramides, kurios populiarėja kartu su dramatišku žmonių santykių, tarp jų – ir kūrybinių, suprekinimu. Suskystėjimas, pasižymintis nepastovumu, estetinėmis savybėmis, regimas ir mene: vėlyvojo kapitalizmo estetika šiuolaikiniame mene vis dažniau reiškiasi aukštesnės klasės estetinių preferencijų pavidalu, nepaisant kritinio turinio. Žadėjau neapžvelgti parodos kūrinių, bet kultūros suprekinimo sukelta produkcijos krizė ir taip jau atėmė daug estetinių malonumų.  Iš mažyčio parodos kambarėlio išėjau prasilenkdama su nuvargusiais Ievos Rižės objektų kūnais, skausmingai kabančiais ant pramoninių kablių. Panašiai ilsisi ne tik menininkų kūriniai, bet ir patys menininkai tarp kelių savo darbų.

Autorius: Artnews.lt

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama