Koncertmeisteris, muzikos magas

Elvina BAUŽAITĖ   Koncertmeisteris akompaniatorius – muzikos magas, kurio vieno grojamoje muzikoje „telpa“ ir skamba ištisas orkestras, kiekvieno ir visų instrumentų balsai prabyla fortepijono klavišais. Jis sukuria daugybės įvairių muzikos kūrinių daugiabalsius audinius ir jais veda dainininkus ar instrumentininkus šiems dar tik besimokant, besiruošiant būsimiems pasirodymams, kai bus įkūnijami personažai vieno ar kito muzikinio teatro spektaklyje, kai kompozitorių parašyti kūriniai atgis klasikos ar šiuolaikinės muzikos koncertuose. Pakvietėme akompanavimo patirtimi pasidalinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedros profesorę Nijolę Ralytę ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koncertmeisterę, LMTA Dainavimo katedros koncertmeisterę asistentę Liną Giedraitytę.   Nijolė Ralytė: „Partnerystės muzikoje grožis“   – Profesore, pokalbį pradėkime koncertmeisterio akompaniatoriaus specialybės apibūdinimu. Kokia ji? Ko reikalaujanti, kuo apdovanojanti? – Tai ne tik specialybė, veikiau – gyvenimo būdas. Koncertmeisterio darbas arba teikia profesinį, dvasinį pasitenkinimą, arba ne. Ši specialybė reikalauja itin plataus išsilavinimo: gilaus muzikinės, pedagoginės, psichologinės literatūros išmanymo, kalbų mokėjimo. Geras koncertmeisteris turi būti savo instrumento virtuozas, pasižymintis ryškiais meniniais asmenybės bruožais, kitaip sakant, savo srities profesionalas. Ne mažiau svarbu ir psichologinis įžvalgumas, pajauta, bendrystė su partneriu, nes drauge muzikuojant reikšmingas psichologinis saugumas, komfortas. Muzikavimo pagrindas – meninių idėjų tapatumas, įtikinanti, vieninga kūrinio interpretacija. Koncertmeisterio specialybė reikalauja visiško atsidavimo, tik taip įmanu pajusti partnerystės muzikoje grožį. – Pirmiausia esate pianistė, tad norėčiau grįžti į Jūsų ankstyvąjį gyvenimo laiką – kas ir kaip tada skambėjo, kada ir su kuo atradote, pažinote muziką ir savąjį instrumentą? – Gimiau muzikų šeimoje. Tėtis buvo muzikos mokytojas, vadovavo chorams, kaimo kapeloms, skudučių, armonikų ansambliams. Mama turėjo gražų balsą, dainavo choruose. Taigi nuo mažumės buvau supama muzikos. Anksčiau Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės mokyklos-internato (dabar – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla) pedagogai vykdavo į Lietuvos rajonus ieškoti muzikai gabių vaikų. Mūsų šeima gyveno Kintuose, tad tėčiui buvo patarta nuvežti mane į atranką Šilutėje. Buvau atrinkta. Mokykloje sutikau pedagogus, kurie mane lydėjo tolesniame gyvenime – Vidą Krakauskaitę ir tuometį mokyklos direktorių Dainių Trinkūną; jis, mokydamas mane ansamblinio grojimo, ko gero, ir užkrėtė šia liga. Atsimenu, jau po kelerių mokslo metų tėtis sodindavo mane akompanuoti chorui. Be to, mokykloje savanoriškai lankiau choro pamokas, jose įgijau dainavimo suvokimo pradmenis. – Kas, Jūsų manymu, esminga mokantis akompanavimo meno? Kokios žmogiškosios savybės yra reikalingos? Svarbiausia mokantis muzikos meno – pati muzika. Jos suvokimo džiaugsmas, galimybė prisiliesti prie gražiausių potyrių. Grojimas turi teikti pasitenkinimą. Muzikinėje bendrystėje svarbu žmogiškosios partnerių savybės ir nuoširdus bendradarbiavimas, nusiteikimas sukurti pozityvią, raiškai palankią atmosferą. Drauge ruošiant kūrinį reikia pažinti partnerį, jo charakterį, siekti su juo harmonijos. Ko gero, svarbiausias uždavinys – būti kartu. Džiaugiuosi savo įgyta patirtimi ir žiniomis galėdama dalintis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedros studentais. Dabar ši specializacija labai paklausi. Katedroje dirba stipri pedagogų komanda, vyksta intensyvios, įdomios studijos. Studentai gali dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose muzikinės partnerystės meno projektuose, meistriškumo kursuose, konkursuose. Drįstu sakyti, kad teikiantieji pirmenybę koncertmeisterio specialybei turi visas galimybes gauti visavertį išsilavinimą. – Kaip Jūs tapote koncertmeistere? – Įstojus į tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), koncertmeisterio discipliną dėstė unikali asmenybė Erika Dineikaitė. Būtent ji mane, dar visai žalią koncertmeisterių antro kurso studentę, pasiūlė Operinio paruošimo katedrai. Darbo pradžia buvo sunki: šalia – dirigentas, režisierius, operų klavyrai... Laimė, tuo metu dirbo tokios asmenybės, kaip dirigentai Jonas Aleksa, Rimas Geniušas, Vytautas Viržonis ir kiti. Jie turėjo kantrybės aiškinti orkestrinio akompanavimo subtilybes, pratino prie dirigento rankos, kūrinio dramaturgijos suvokimo. Išmokė girdėti orkestrines instrumentų spalvas, jas perkelti į fortepijono skambesį. – Koncertmeisteris akompaniatorius yra dėl kito ir su kitu. Kas esmingiausia siekiant raiškos bendrystės? Kiek svarbi pati muzika, jos pajauta, muzikinis skonis, o kiek lemia atlikėjų būdo, charakterio artimumas, tarpusavio santykiai? Ar muzika gali suvienyti skirtingas asmenybes ir jų pozicijas? – Būti kartu su kitu ir dėl kito – svarbiausias koncertmeisterio uždavinys. Gebėjimas įsiklausyti, suvokti partnerio muzikinį skonį, aptarti kūrinio interpretaciją ir patarti dėl jos gana sudėtinga. Ne visada sutampa nuomonės, tačiau svarbu rasti bendrą vardiklį, kuris leistų siekti meninių idėjų tapatumo. Pianistas turi suprasti partnerio individualybę, jo gebėjimus, kūrybinį braižą. Asmeniniai santykiai svarbu, bet ne visada būtini. Charakterių artimumas ar nesutapimas neturi atsispindėti atliekamo kūrinio interpretacijoje. Svarbiausia – kūrinio įprasminimas. – Kas Jums yra repeticija? – Tai etapas, kada su partneriu gali aptarti ir stengtis įgyvendinti pagrindinius atliekamo kūrinio interpretavimo aspektus. Analizuojama kūrinio dramaturgija, reflektuojama ir derinama bendra idėja, gilinamasi į poetinį tekstą, atsižvelgiama į stilistinį laikotarpį. Repeticija – pagrindinis ruošiamo kūrinio metas. Dažnas atvejis, kai kūrinį tenka atlikti turėjus minimalų repeticijų skaičių. Turi būti puikiai įvaldęs fortepijono partiją, kad galėtum maksimaliai sekti partnerį, būti kartu su juo. – Kas yra scena, galimybė joje būti? – Būti scenoje – kiekvieno atlikėjo siekiamybė. Turėjau laimę būti joje su aukščiausio lygio menininkais. Koncerte gali perteikti klausytojams kūrinio esmę, grožį, dalintis su jais emocijomis. – Kokios labiausiai įsiminusios akompanavimo patirtys? – Jos labai įvairios. Kaip minėta, esi priklausoma nuo partnerio, nuo jo profesionalumo, improvizacinių galimybių. Pasitaiko ir kurioziškų atvejų, o tada svarbu greita pianisto reakcija į esamą situaciją. Įsimintiniausi tie pasirodymai, kai jauti, kad scenoje įvyko kažkas ypatinga, puikaus, pavyko įgyvendinti meninę idėją, atskleisti kūrinio prasmę, jo grožį. – Ką patartumėte, ko linkėtumėte esamiems ir būsimiems kolegoms koncertmeisteriams ir su jais bendradarbiaujantiems solistams? – Koncertmeisterio praktika – vienas iš būdų susipažinti su turtingiausia muzikine literatūra, ją atskleisti kuriant scenoje kartu su partneriais. Šiai specialybei reikalingas didžiulis atsidavimas, nuolatinis tobulinimasis, buvimas scenoje. – Kas Jums yra muzika? – Muzika – galimybė pajusti grožį, minties laisvę, visatos būtį...   *** Lina Giedraitytė: „Esu savo vietoje“   – Gerbiamoji Lina, kaip, remdamasi savo patirtimi, apibūdintumėte koncertmeisterio akompaniatoriaus specialybę? – Visų pirma reikia pasakyti, kad mano darbo specifika priklauso nuo darbo vietos. Ilgiausiai – dvidešimt penkerius metus – dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Dainavimo katedroje. Dirbame kartu su vokalo pedagogu. Mūsų tikslas tas pats – paruošti jauną dainininką, bet priemonės skirtingos. Balsas – subtiliausias instrumentas, išmokti jį valdyti užtrunka. Paskaitose dėstytojas daug dėmesio skiria dainavimo technikai, o koncertmeisteris padeda studentui geriau suprasti kūrinio struktūrą, muzikinės raiškos priemones, stiliaus ypatumus.   Man teko laimė dirbti su geriausiais dainavimo pedagogais – ne tik su Virgilijumi Noreika, kurio klasės studentams talkinau aštuoniolika metų, bet ir profesoriais Vladimiru Prudnikovu, Sigute Stonyte, Deividu Staponkumi, Algirdu Janutu, docente Ieva Prudnikovaite-Pitrėne. Iš kiekvieno jų turiu ko pasimokyti, pasisemti įkvėpimo. Ir, kas turbūt dar svarbiau, ilgainiui atsiranda žmogiškas ryšys, kurį labai vertinu. Patinka dirbti su jaunais dainininkais. Į studentus žiūriu kaip į jaunesnius kolegas, neretai jie tampa scenos partneriais. Graži kūrybinė draugystė užsimezgė su buvusiu studentu Eimantu Bešėnu, kartu parengėme ne vieną koncertinę programą. Neseniai, Vasario 16-osios proga, teko koncertuoti su Regimantu Gabšiu, kuris dar neseniai pas Ievą Prudnikovaitę mokėsi kamerinio dainavimo, o dabar jau žengia į operos scenas Vilniuje ir Kaune. Koncertmeisterio darbą operoje „pasimatavau“ pas Dalią Ibelhauptaitę Vilniaus miesto operoje (Vilnius City Opera). Ši patirtis labai patiko – kelioms savaitėms susirenka nuostabus kolektyvas, intensyviai repetuoja ir pristato publikai spektaklį. Kiekvienas darbas pareikalaudavo nemažai ištvermės ir jėgų, bet kartu ir įkvėpdavo, suteikdavo prasmės. Jaučiausi esanti savo vietoje. Vilniaus miesto operoje susipažinau su dirigentu Ričardu Šumila, jis ir pakvietė prisijungti prie LNOBT koncertmeisterių kolektyvo. Groju sceninėse repeticijose, solistams padedu rengti naujus vaidmenis, taip pat dirbu su vokalo pedagogais, ruošiančiais solistus stažuotojus. LNOBT dirbu dar neilgai, turint galvoje, kad du sezonus sujaukė pandemija. Jaučiu, dar daug reikia išmokti, yra kur stiebtis (šypsosi). – Kaip tapote koncertmeistere? – Mano abu tėvai pianistai, yra baigę mokslus pas profesorių Stasį Vainiūną, tad, matyt, nelabai turėjau kitų variantų dėl instrumento pasirinkimo (šypsosi). Koncertmeisterės profesijos irgi nesirinkau. Studijuojant trečiame kurse, mano pedagogai Rasa ir Ričardas Biveiniai nusprendė išvažiuoti svetur, ir Rasa mane rekomendavo Virgilijui Noreikai. Maestro paprašė paskaityti iš lapo, tokiu būdu buvau priimta į jo klasę. Toliau studijavau pas puikias pedagoges – profesorę Aleksandrą Žvirblytę ir profesorę Nijolę Ralytę. Na, ir, aišku, neįkainojama patirtis – koncertai su Maestro Noreika. Jis išmokė kiekvienam kūriniui ieškoti rakto. Kartais sakydavo: „Žinote, noriu atlikti šitą Gruodžio dainą, bet dar nesugalvojau, kaip atrakinti...“ Noreika turėjo didelę įtaką formuojantis mano požiūriui į darbo etiką, pasiruošimą koncertams, koncertinės programos sudarymą, pagarbą studentams ir klausytojams, begalę bendražmogiškų dalykų. – Kas svarbiausia mokantis muzikos meno, pasirinkus pianisto kelią? – Pianistai gana vieniši žmonės, nuo vaikystės valandų valandas praleidžiantys prie instrumento, ieškodami teisingo garso, išraiškingos frazės, šlifuodami sudėtingą pasažą... Ir dabar man reikia pabūti vienai, tačiau džiaugiuosi galėdama kūrybiškai bendradarbiauti su kolegomis ir studentais. Būtent kūrybos lauke atsirandantis ryšys man yra labai brangus. – Kokios labiausiai įsiminusios akompanavimo patirtys? – Muzikantų negalima klausti apie mylimiausius kūrinius (šypteli). Man visada mylimiausi tie, kuriuos tuo metu mokausi. Kai įsigilini į vieną ar kitą operą, įmirksti jos muzika, pradedi matyti vis daugiau briaunų, spalvų, niuansų. Šiuo metu taip yra su Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuanu“. Turėjome teatre galimybę porą savaičių gilintis į šį veikalą su „Mozarteumo“ universiteto pedagoge Gaiva Bandzinaite – neeilinės erudicijos, milžinišką žinių bagažą turinčia asmenybe, kuri taip noriai visu tuo dalinasi. Tai buvo nepakartojama ir įkvepianti patirtis. Labai mėgstu XX amžiaus muziką. Didelį malonumą patyriau gilindamasi į Bélos Bartóko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“. Įsimylėjau Richardo Strausso „Rožės kavalierių“. Viena gražiausių grotų operų yra Claude´o Debussy „Pelėjas ir Melisanda“. Taip pat smagu groti lietuvių kompozitorių kūrinius, ypatingą vietą širdyje užima Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“.  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama