Monografijoje – iškilios asmenybės gyvenimas ir veikla

Ramunė KRYŽAUSKIENĖ  Su dideliu susidomėjimu perskaičiau ką tik pasirodžiusią profesoriaus habilituoto daktaro Leonido Melniko parengtą monografiją „Saulius Karosas. Verslininkas, mecenatas, kolekcininkas“ (R. Paknio leidykla). Karosas buvo ypatingas žmogus, pasižymėjęs interesų įvairiapusiškumu, nekasdieniais sprendimais, gebėjęs derinti skirtingas veiklas įvairiose gyvenimo srityse. Gimęs muzikų šeimoje ir kone dešimtmetį ruošęsis tapti profesionaliu pianistu, vėliau jis esmingai pakeitė savo interesus, ėmė studijuoti techninius mokslus, įgijo šios srities universitetinį išsilavinimą, tapo pasaulinio masto verslininku. Sudėtingą ir atsakingą šio žmogaus gyvenimą, jo veiklą tyrinėjantis prof. L. Melnikas monografijoje pateikė daug įdomių duomenų. Autentiški šaltiniai, pokalbiai su S. Karoso bendražygiais ir asmeninės įžvalgos leido sukurti platų kontekstą, atspindintį mūsų šalies istorinius procesus, kurių liudininkas ir aktyvus dalyvis buvo S. Karosas. Žavi surinktos medžiagos gausa, jos analizė, taikliai sudėti akcentai. Autoriaus mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, įtikinamai ir objektyviai. Svarbi vieta monografijoje tenka kolegų, giminių ir artimų žmonių atsiminimams, atskleidžiantiems ne tik S. Karoso kasdienės veiklos niuansus, bet ir subtiliausius jo gyvenimo momentus. Saulių Karosą artimai pažinojau, nemažai su juo bendravau. Visuomet žavėjo jo šiltas santykis su artimaisiais bei draugais ir bičiuliais, neordinarus mąstymas, įvairiapusė veikla, giluminis požiūris į pasaulinius procesus. Visa tai stebiu L. Melniko parengtoje monografijoje. Pirmasis veikalas apie šį iškilų žmogų, jo asmenybę, gyvenimą bei pasiekimus yra nepaprastai svarbus jo artimiesiems, draugams bei jį pažinojusiems žmonėms. Neabejoju, jis bus svarbus ir jaunimui, bandančiam suvokti Sauliaus Karoso nuveiktų darbų mastą ir įvairovę, sulauks gausaus skaitytojų būrio ir taps kuklia padėka žmogui, savo gyvenimą paskyrusiam Lietuvos gerovei.     Internetinę knygos versiją galima rasti sauliuskarosas.eu   Būtų keista, jei Saulius Karosas, vaikystėje vienuolika metų mokęsis skambinti fortepijonu, o vėliau tapęs žymiu mecenatu, nebūtų padovanojęs šio instrumento tiems, kam labai reikia. Jam ypač imponavo „Bechstein“ fortepijonai. Šie instrumentai puošė karalių dvarus, juos, kaip rašoma įmonės tinklalapyje, rinkosi daugelis pačių žymiausių muzikų — nuo Ferenco Liszto iki Duke’o Ellingtono. Karosas turėjo kelis „Bechstein“ fortepijonus savo namuose užsienyje, jais skambino pas jį apsilankantys muzikai. Jo dėka „Bechstein“ fortepijonai atsirado Lietuvos ambasadose Ukrainoje ir Rusijoje. Pasakoja Lietuvos Respublikos ambasadorius Ukrainoje signataras Algirdas Kumža: „Su Sauliumi įgyvendinome daug gražių idėjų, bet man mieliausia istorija, kaip mes pirkome fortepijoną. Vieną dieną aš jam parodžiau ambasados priėmimų salę. Neseniai buvo baigtas remontas, turėjome židinį, barą, daug gražių paveikslų, bet jaučiau, kad joje kažko trūksta. Kirbėjo mintis, kad štai tame kampe turi stovėti fortepijonas. Pasidalinau su Sauliumi šituo nerimu. Sakiau, kad prašyti lėšų iš ministerijos būtų akiplėšiška ir beviltiška — juk aišku, kad tokiai prabangai valdiškų pinigų negausi. […] Saulius veikdavo greitai.“ Diplomatas sako, kad Karoso globa ir optimizmas suvienijo rėmėjus ir iš Ukrainos, ir iš Lietuvos — per dvi savaites pavyko surinkti 30 tūkstančių eurų. Svariausiai, žinoma, prisidėjo pats Karosas.   2013-aisiais, kaip rašo Kumža, prasidėjo antroji „Bechstein“ istorijos dalis: „Tais metais buvo švenčiamos garsaus poeto, pirmojo Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Jurgio Baltrušaičio 140-osios gimimo metinės. Šia proga Maskvoje buvo atnaujinti Lietuvos ambasadai priklausantys Jurgio Baltrušaičio namai, kuriuose apsilankęs Saulius pamatė suvargusį instrumentą „Estonia“. Tada jis pasakė: „Šiems namams reikia naujo fortepijono!“ Ambasadorius Renatas Norkus irgi degė šia idėja, tik iš kur gauti pinigų?“ Karosas ne tik parūpino lėšų, bet ir padėjo operatyviai nupirkti „Bechstein“ fortepijoną. 2016 m. Jurgio Baltrušaičio namuose suskambo poeto eilės ir „Bechstein“ fortepijonu atliekama muzika. Ambasada rašė apie šį įvykį: „Lietuvos ambasados pastate Povarskaja gatvėje 24, kur ilgus metus dirbo Baltrušaitis, ambasadorius Remigijus Motuzas pasveikino susirinkusius ir pristatė renginio idėją. Panašus koncertas buvo planuotas dar 1915 m., kai du bičiuliai Jurgis Baltrušaitis ir Aleksandras Skriabinas nusprendė organizuoti renginį-koncertą, skirtą įsiplieskusio pasaulinio karo aukoms Lenkijoje ir Lietuvoje pagerbti. Deja, sumanymas nepavyko, nes Skriabinas kelios dienos prieš renginį netikėtai mirė. […] Iki mūsų dienų išliko 1915 m. planuoto renginio reklaminis plakatas su Skriabino kūrinių programa ir Baltrušaičio eilių pavadinimais. Taigi vakarykščio renginio dalyviai ir svečiai meninėje programoje išgirdo tai, ką norėjo atlikti patys kūrėjai.“ „Bechstein“ fortepijonai, skambantys Lietuvos ambasadose Ukrainoje ir Rusijoje, tapo svarbiu Lietuvos diplomatinės veiklos įrankiu. * Saulius Karosas nepamiršo ir savo giminių — o jo artimos giminystės ratą sudarė Karosų, Kiverių, Vainiūnų šeimos. Daug tų šeimų narių buvo antros trečios kartos muzikai, menui atsidavę žmones. Parama jiems suteikė galimybę realizuoti sumanymus, juos padrąsino. Lietuvos muzikos Olimpe visada švytėjo sutuoktinių smuikininkės prof. Audronės Vainiūnaitės ir violončelininko prof. Augustino Vasiliausko įkurtas Valstybinis Vilniaus kvartetas. „Kelionės po Europą, Aziją, už Atlanto, dokumentinis Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmas „Valstybinis Vilniaus kvartetas“, 3-jų CD albumas su Ludwigo van Beethoveno vidurinio laikotarpio styginių kvartetais, koncertų ciklai — tai projektai, įgyvendinti padedant Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondui“, — vardija prof. Vasiliauskas. Birutė Leišienė įsiminė šmaikštų ir teisingą Vasiliausko pasakymą apie Karoso ir Vilniaus kvarteto tarpusavio santykius, kuris nuskambėjo per šventinį renginį Medicinos banke: „Ne kiekvienas kvartetas turi banką, ir ne kiekvienas bankas turi kvartetą.“ Toks lakoniškas verslininko ir muzikų ryšių apibūdinimas atspindi draugišką abipusį bendravimą, praturtina muzikus, jų klausytojus, o greičiausiai ir patį mecenatą. LMTA Džiazo katedros prof. Egidijus Buožis, Kiverių šeimos palikuonis, kaip ir jo pusbrolis Saulius Karosas, augo muzikų aplinkoje. Tapo džiazo pianistu ir kompozitoriumi, koncertavo įvairiose šalyse, pelnė apdovanojimų. Su Sauliumi jie buvo kaip du broliai, taip prisistatydavo kitiems. Karosas, kaip septyneriais metais vyresnis, globojo „jaunesnįjį brolį“. „Jam padedant, buvo išleisti mano geriausi albumai, — teigia prof. Buožis. — Tai, ką man pavyko pasiekti, daugeliu atžvilgiu yra Sauliaus dėka. Kai 9-o dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad iš muzikos neišgyvensiu ir norėjau keisti profesiją, jis padrąsino ir palaikė. Savo ruožtu, aš visada žinojau, koks žmogus mane palaiko, — jaučiau atsakomybę. Todėl be jokių išlygų, nesvarbu, kur grojau — ar vietinės reikšmės koncerte, ar prestižiniame tarptautiniame festivalyje, — visad siekiau maksimumo.“ Pagerbdamas savo senelio kompozitoriaus Juozo Karoso atminimą, Saulius Karosas pasirūpino Spraguičio vienkiemiu, kuriame gyveno kelios protėvių kartos. 1990 m. liepą sodybvietėje buvo pastatytas paminklas — akmuo su jame iškaltais Juozo Karoso harmonizuotos liaudies dainos „Vai žydėk žydėk, balta obelėle“ vienos eilutės natomis ir įrašu: „Čia buvusiame Spraguičio vienkiemyje 1890 m. liepos 16 d. gimė lietuvių kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas.“  Tai buvo tik dalis mecenato sumanymo — netrukus prasidėjo sodybos atstatymo darbai. Atkurtas autentiškas pastatų vaizdas, vidus, sodybos aplinka. Statybomis rūpinosi ir atstatymo darbus organizavo Birutė Karosienė. Juozo ir Vytauto Karosų gimtoji sodyba netrukus tapo atvira visuomenei — Saulius Karosas nepamiršo ir senelio brolio poeto Vytauto Karoso, kuris baigiantis karui pasitraukė į Vokietiją, o vėliau  į JAV (eilėraščių tomelis išleistas tik po poeto mirties).   * Karoso parama Lietuvos muzikos ir teatro akademijai 2008 m. padėjo įsigyti vargonus. Iki tol studijos vyko naudojantis kukliais vargonais, tinkamo instrumento trūko. Artėjant akademijos 75-mečiui, imtasi aktyvių veiksmų. LMTA rektorius prof. Juozas Antanavičius: „… su savo akademinių projektų partneriu Zalcburgo Mozarteumo universitetu buvome sutarę perpirkti jų neseniai įsigytus kamerinius austrų firmos „Orgel Pirchner“ vargonus. Kreipėmės į Vyriausybės rezervo fondą, prašydami skirti lėšų šiam pirkiniui. Gavome teigiamą atsakymą, bet… pažadėta suma sudarė tik pusę vargonų kainos. Tad teko ieškoti papildomo finansavimo šaltinio.“ Paieškos nebuvo ilgos. Prof. Antanavičius: „Nupasakojome mūsų sumanymą ir jo argumentaciją ir paklausėme: „Ponas Karosai, gal  galėtumėte Akademijai paaukoti trūkstamą sumą vargonams įsigyti?“ Nerimastinga ilgoka pauzė… Bet štai išgirdome: „Projektuose dalininku aš nedalyvauju — mano viskas arba nieko.“ Reikėjo kelių akimirkų, kad suprastume: filantropas Akademijai dovanoja austriškus vargonus!“ Vargonai sumontuoti Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Pagerbiant Karosų šeimą, Mažajai salei suteiktas kompozitoriaus, ilgamečio Akademijos profesoriaus Juozo Karoso, Sauliaus Karoso senelio, vardas. Prof. Antanavičius: „Ta pačia proga ši salė […] buvo renovuota. Ponios Birutės Karosienės iniciatyva, pagal skulptorės Dalios Matulaitės architektūrinį sprendimą, sienos nišoje įkurdintas skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas Juozo Karoso biustas.“    * „Saulius suprato, kas yra menas, kiek reikia pastangų, žmogiškųjų investicijų, —  sako Egidijus Buožis. — Todėl ir jo indėlis į Lietuvos menus buvo tokios apimties ir tokio svorio. Jis žinojo, kokią tai turi vertę, kokių rezultatų galime laukti. Padėdavo Muzikos ir teatro akademijai, M. K. Čiurlionio menų mokyklai, o kiek daug mūsų menininkų jo dėka išėjo į tarptautinius vandenis…“ Saulius Karosas buvo vienas ryškiausių, o gal ir pats ryškiausias atkurtos Lietuvos valstybės mecenatas. Neatsitiktinai jis buvo tarp pirmųjų, pagerbtų Nacionalinio mecenato ženklu „už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą“ .  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama