Operos solistė Gabrielė Bukinė: „Kiek daug skirtingų gyvenimų galime pasimatuoti...“

Žaneta SKERSYTĖ   Kai talentas susilieja su nepalaužiama valia, gimsta asmenybės, kurios keičia meno pasaulį. Gabrielė Bukinė – viena jų. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ją paskelbė Metų soliste, o netrukus atėjo ir aukščiausias teatralų įvertinimas – „Auksinis scenos kryžius“. Šis prestižinis apdovanojimas Gabrielei skirtas už įsimintinus vaidmenis: jautriąją Mimi operoje „Bohema“, dramatiškąją seserį Andželiką operoje „Sesuo Andželika“ bei trapiąją Antoniją operoje „Hofmano istorijos“. Vis dėlto kalbantis su šia sėkmės lydima soliste tampa aišku – niekas jai neatiteko lengvai. Už kiekvieno įvertinimo slypi ilgos repeticijų valandos, sunkūs kūrybiniai ieškojimai. Gabrielė nesirenka lengviausių kelių – ji eina ten, kur sunku, bet verta, ten, kur tobulėja jos asmenybė. Ir šiandien ji trokšta dar daugiau – kūrybinių iššūkių, naujų viršukalnių. To ir palinkėkime. – Kada pirmą kartą pajutote, kad muzika – Jūsų kelias? Ar prisimenate tą momentą? – Tiksliai tokio momento neprisimenu. Tiesiog nuo pat mažumės buvau linkusi vienaip ar kitaip muzikuoti – dainuoti, groti pianinu. Tėvų teigimu, pirma pradėjau dainuoti, o ne kalbėti. Gal labiau prisimenu apsisprendimą stoti būtent į dainavimo specialybę. Tuomet mokiausi 12-oje Šeduvos gimnazijos klasėje. Įsigilinusi į stojamųjų reikalavimus, realiai suvokiau – be žinių, kurias būčiau įgijusi muzikos mokykloje, konservatorijoje, įstoti į valstybės finansuojamą vietą man neįmanoma. Tuomet pasidarė baisu: nejaugi čia ir baigsis mano svajonė? Užsispyriau per tris paskutinius 12-os klasės mėnesius, korepetitorės padedama, išmokti to, ko kiti mokosi kone dešimtmetį – muzikos teorijos, kompozicijos, solfedžio. Negailėjau nei jėgų, nei laiko, egzaminui pasiruošiau, gavau aukštus įvertinimus. – Kaip šeima reagavo į Jūsų norą dainuoti? – Labai palaikė. Tikriausiai jau nuo pat pradžių matė, kad tai ne vienkartinis užsidegimas. Nors tėvų profesijos visiškai nesusijusios su muzika – mama mokytoja, o tėtis statybininkas, jiems muzika imponavo. Kiek man žinoma, mama nuo mažumės svajojo groti, dainuoti, tik neturėjo galimybių, tėtis ir apskritai visa Skromanų giminė laisvalaikiu iki dabar užsiiminėja menais, groja, vaidina įvairiuose kolektyvuose. Be to, abu tėvai ilgai šoko tautinius šokius. Gal būtent dėl to jie taip palaikė mano užsidegimą muzikuoti, užsiimti kita menine veikla (būta noro piešti, šokti, vaidinti). Ir ne tik palaikė, bet ir skatino. Už tai jiems esu labai dėkinga. Broliai Klaudijus ir Dovydas nepasuko meno keliu, tačiau nuo mažumės taip pat pasižymėjo kūrybiškumu. Klaudijus nepaprastai gražiai piešia, mokėsi to ir profesionaliai, Dovydas visada buvo idėjų generatorius, ypač mėgdavo kurti stalo žaidimus. Žodžiu, menas vienaip ar kitaip reiškėsi mūsų šeimoje. – Koks buvo pirmasis Jūsų pasirodymas? – Pirmasis gyvenime pasirodymas, spėju, įvyko per kokią nors šeimos šventę susirinkusiems svečiams, bet, matyt, buvau tokia maža, kad jo negaliu prisiminti. Pirmieji pasirodymai, kuriuos prisimenu, buvo su vokaliniu ansambliu mokykloje. Gaudavau progų padainuoti ir solo, man tai buvo svarbu. Ruošdavausi namuose, dabar stebiuosi, kaip tėvai ir kaimynai toleruodavo mano muzikavimus iki išnaktų. Tačiau atėjo paauglystė, kaip ir visiems bendraamžiams ėmė rūpėti draugystės, intrigos, tapatumo paieškos. Vėliau buvo etapas, kai susikoncentravau į mokslus – labai parūpo chemija, lietuvių kalba, visą dėmesį skirdavau šiems dalykams. Tačiau nebuvo taip, kad muzikos neliko. Liko, tik mažiau. Didžiulį dėmesį muzikai vėl pradėjau skirti maždaug nuo 10-os klasės, tuomet ir supratau, kad turiu bandyti sieti savo gyvenimą su ja. Ir nesvarbu, kiek man tai kainuos, kiek teks paplušėti, nes niekada nesimokiau muzikos mokykloje. Net nežinojau, ar tai išvis įmanoma. Bet labai tikėjau... – Kodėl pasirinkote Vytauto Didžiojo universitetą ir Sabinos Martinaitytės klasę? – Buvau buvusi profesorės studentų koncerte, be to, mano tuometė muzikos mokytoja Aurelija Meškauskienė skatino stoti būtent į jos klasę. Per konsultacijas prieš stojamuosius egzaminus pastebėjau stiprų prof. Martinaitytės charakterį, man pasirodė, kad ji gali tvirtai pastatyti mane ant kojų ir padėti bręsti ne tik vokališkai, bet ir kaip asmenybei. Vėliau, studijuojant, kad ir kokius sunkius psichologinius ir vokalinius uždavinius keldavo dėstytoja, jos metodai man padėjo jau nuo pirmųjų paskaitų. Tiesa, turėjau galimybę rinktis ,,lengvesnį“ kelią – dar prieš pasirašant dokumentus sutikti kitų klasių studentai bandė atkalbėti įtikinėdami, kad Sabinos Martinaitytės klasėje nelengva išgyventi, kad bus visko. Tačiau nuojauta kuždėjo: norėdama kada nors iš savo specialybės valgyti duoną, turiu rinktis ne lengvą ir viliojantį, bet iššūkių kelią. Taip atsidūriau profesorės klasėje. Mano nuomone, visų svarbiausia, ar tu ir dėstytojas vienas kitą suprantate, ar kalbate ta pačia „kalba“. Man nuo pat pradžių buvo aišku, ko profesorė iš manęs reikalauja, man tiko jos dėstymo metodai, nors ir ne visada iš karto pavykdavo visus uždavinius įgyvendinti. – Kokių svarbiausių pamokų gavote studijuodama? – Be vokalo pamokų, turbūt svarbiausios buvo psichologinės pamokos – išmokti atpažinti savo stipriąsias puses, išmokti pasitikėti procesu, savimi, atskirti konstruktyvią kritiką, jos nepriimti asmeniškai, susikoncentruoti į darbą laisvu protu ir išties domėtis tuo, ką darai. – Ar kada nors turėjote kokių nors abejonių dėl pasirinktos profesijos? Gal buvo ir planas B?.. – Kai baigusi mokyklą teikiau savo pasirinkimus, vienas iš jų buvo lietuvių filologija. Šeduvos gimnazijoje turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Laimą Kulbeckienę, vien dėl jos buvau suabejojusi, ar nepasukus kitu keliu. Iš šios mokytojos gavau ne tik lietuvių kalbos žinių, bet ir gyvenimiškų pamokų, ypač mėgdavau, kai per pamokas kalba pasisukdavo apie moralės, dorovės ir etikos dalykus. Ji mokė ne tik dalyko, bet ir kaip tapti geru žmogumi. Ir dabar prisiminimuose dažnai išnyra jos patarimai ir išmintis. – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre debiutavote pagrindiniais vaidmenimis – Violetos G. Verdi operoje „Traviata“ ir Fiorilos G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“. Koks buvo jausmas debiutuojant tokiais sudėtingais pagrindiniais vaidmenimis? – Turiu pripažinti, kad tai buvo gan sunkus laikotarpis, įvairių emocijų ir jausenų mišinys. Man viskas buvo nauja, taip pat ir teatro užkulisiai tiesiogine ir perkeltine prasme. Žinoma, nelengva susidoroti ir su psichologiniu spaudimu, kai esi jaunas ir stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą. Tačiau būtent tada įgavau psichologinės stiprybės, išmokau net sunkiausiais momentais rasti kokį nors būdą išsilaisvinti, nes kūryba negali išgyventi baimės gniaužtuose. Debiutuodama šiomis partijomis patyriau didžiulį kūrybinį pasitenkinimą, karjeros šuolį, sparčiai užaugau – visko buvo tiek, jog atrodė, kad pralėkė keleri metai. Taip pat džiugesį kėlė ir vidinį užsidegimą kurstė teatro kolegų ir vadovybės pasitikėjimas manimi. – Kritikai labai palankiai įvertino pirmuosius Jūsų pasirodymus. Ar tai labiau įkvėpė, ar padidino spaudimą? – Labiau įkvėpė ir motyvavo. Spaudimo nejaučiau tikriausiai dėl to, kad neketinau nustoti toliau mokytis, gilinti žinias, tobulėti. Su apdovanojimais ar be jų, iš aistros, iš meilės noriu ir toliau daryti tai, apie ką tiek metų svajojau. Tiesiog tie įvertinimai pridėjo pasitikėjimo einant tuo keliu, kuriuo einu. – Kuriuos vaidmenis laikote labiausiai atspindinčiais Jus kaip asmenybę? – Kol kas mano širdžiai artimiausia Mimi iš G. Puccini operos ,,Bohema“. Tačiau ne mažiau džiugu ir įdomu įkūnyti vaidmenis, kurių vertybės, elgsena skiriasi nuo manųjų. Neapsakomai įdomu kurti iliuziją – iš esmės juk toks artisto darbas, būtent dėl šios priežasties daugelis jį ir pasirinkome. Kiek daug skirtingų gyvenimų galime pasimatuoti... – Kokia buvo pradžia Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre? – Į LNOBT gretas įsiliejau po atrankos į operos solistus stažuotojus ir po dienos padainavusi pretendentų dalyvauti J. Offenbacho operoje ,,Hofmano istorijos“ perklausoje. Gavusi teigiamą atsakymą dėl abiejų perklausų, pradėjau darbus. Tačiau pirmiausia scenoje debiutavau ne minėtoje operoje, o ,,Traviatoje“ (kaip ir prieš kelerius metus Kaune) ir ,,Sarsueloje“. Kitą sezoną LNOBT pradėjau jau ne kaip stažuotoja, o kaip solistė sesers Andželikos, Donos Elvyros, Mimi vaidmenimis. – Su kokiais įsimintinais dirigentais, režisieriais Jums teko dirbti? – Visi dirigentai ir režisieriai, su kuriais esu dirbusi, yra be galo turtingos ir gilios asmenybės. Teko garbė ne kartą muzikuoti su Lietuvoje ir pasaulyje gerai žinomais dirigentais Constantine´u Orbelianu, Sesto Quatrini, Martynu Stakioniu, Gintaru Rinkevičiumi, Erki Pehku, Valentinu Egeliu ir kitais. LNOBT ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre nuolat susitinku su ne mažiau iškiliais šių teatrų dirigentais – Juliumi Geniušu, Ričardu Šumila, Martynu Staškumi, Robertu Šerveniku, Jonu Janulevičiumi, Oksana Madaraš, Virgilijumi Visockiu ir jų asistentais. Iš visų nuolat ko nors išmokstu. Kalbant apie režisierius, turbūt labiausiai įsiminė tie, su kuriais dirbome prie didžiausių mano vaidmenų ir su kuriais paprasta rasti bendrą kūrybos kalbą. Pirmiausia tai būtų Anželika Cholina (,,Traviata“ ir ,,Bohema“, KVMT) , Michaelas Capasso (,,Sesuo Andželika“, LNOBT). Taip pat įsimintinas buvo operos ,,Turkas Italijoje“ pastatymo procesas, kuriame režisierius Andrusas Vaarikas ir jo padėjėjas Dainius Bervingis rodė, koks žavingas ir pozityvus gali būti kūrybos procesas. Labai norėčiau išskirti ir režisierius, su kuriais susitinku tiek Kauno, tiek Vilniaus teatruose ne vieno veikalo pastatymo ar įvedimų į spektaklius metu, teatro renginiuose: tai Kęstutis Jakštas, Viktorija Streiča, Gediminas Šeduikis, Jūratė Sodytė. Su jais labai gera ir įdomu dirbti.  – Žiūrovai neabejoja, kad scenos užkulisiuose nuolat nutinka netikėtų istorijų... – Kol kas kokių nors grandiozinių nutikimų nesu turėjusi. Nesakau, kad viskas nuolat vyksta sklandžiai, bet ar tai išskirtinės, įdomios istorijos? Taip, yra įvykę tam tikrų nesklandumų, netikėtumų, pavyzdžiui, įbėgi į sceną paskutinę sekundę, staiga pamiršti žodžius, likus valandai ar dviem iki spektaklio pasikeičia partneris... Bet tai nuolat nutinka beveik kiekvienam solistui. Kol kas tokiomis istorijomis, kurios įstrigtų visam gyvenimui, ,,pasigirti“ negaliu. Bet neabejoju, kad dar viskas priešaky (juokiasi). – Kokios kolegų savybės scenoje Jums svarbiausios? – Empatija, mandagumas, karšta širdis ir šaltas protas. – Kaip reagavote sužinojusi apie „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Metų solistės“ apdovanojimus? Ar šie įvertinimai keičia Jūsų požiūrį į kūrybą ar kasdienybę? – Pirmiausia buvo keletas sekundžių šoko būsenos. Vėliau užliejo šiltas dėkingumo ir laimės jausmas. Nejučia mintimis nusikėliau į praeitį – mačiau save mažą, svajojančią, tikinčią, kad absoliučiai viskas yra įmanoma. Šiuos apdovanojimus skyriau mažajai sau. Už tą tikėjimą ir meilę muzikai! Taip pat skyriau ir artimiesiems, kolegoms, įvykiams, be kurių viso šito nebūtų niekada nutikę. Tad mintimis dalinau apdovanojimus į vis daugiau dalelių, kol išdalinau visiems! Ar tai kaip nors pakeitė mano požiūrį į kūrybą ir kasdienybę? Manau, kad ne, gal tik sustiprino užsidegimą ir motyvaciją. Tačiau reziumuoti, matyt, reikėtų po kurio laiko, atsitraukus ir iš šono į tai pažiūrėjus. O dabar po ceremonijų iškart kibau į darbus, naujų partijų mokymąsi, nes jau ruošiuosi kito sezono premjeroms. – Kiek Jums svarbus publikos palaikymas, emocinis grįžtamasis ryšys? – Nepaprastai svarbus. Jautiesi apsikeitęs energija, kaip būna po pokalbio, po apsikabinimo. – Apie kokį vaidmenį svajojate? – Jau kurį laiką nustojau save riboti svajonių vaidmenimis. Noriu priimti tai, ką siūlo likimas, susiklosčiusios situacijos. Dažniausiai visi į mano gyvenimą atėję vaidmenys man tampa svajonių vaidmenimis. – Kokia muzika, be operos, Jums artima? – Meditacinė, lengvas džiazas. Na, bent jau tai dažnai skamba mūsų namuose, kol užsiiminėjame buities ar kitokiais darbais. Tačiau vis tiek dažniausiai skamba partijų, kurias ruošiu, įrašai... – Kaip susipažinote su savo vyru, kur meilė Jus surado – scenoje ar už jos ribų? – Su vyru susipažinome dar mokykloje. Galima sakyti, kad ir čia pasidarbavo muzika – aš tuomet jau keletą metų lankiau vokalinio ansamblio būrelį ir vieną dieną jis prie jo prisijungė. Tuomet ir užsimezgė ryšys, kuris nenutrūko iki šiol. Taip, tuomet mūsų meilė buvo daugiau paaugliška, tačiau labai tikra. – Kaip sekasi derinti sceną su šeima? – Manau, pavyksta. Didžiausi nuopelnai tenka mano vyrui Donatui, jam esu dėkinga už supratingumą, nuolatinį paskatinimą, palaikymą. Jam nereikia aiškinti mano darbo specifikos, niuansų, teisintis dėl grįžimo vėlyvais vakarais ar darbo savaitgaliais. Kadangi mes, galima sakyti, kartu užaugome, jis viską matė nuo pat pradžių, visa tai neatsirado staiga. Ir labai dėl to džiaugiuosi. – Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis? Kaip atsipalaiduojate? – Nuolatinis ko nors mokymasis atmintinai, vaidmens analizė ir panašūs dalykai gerokai išvargina, tad laisvalaikiu užsiimu viskuo, kas, kaip aš sakau, papildomai neapkrauna smegenų. Tai būna kokių nors ,,nesąmonių“ žiūrėjimas per televizorių, rūpinimasis savo augaliukais ir daigeliais, sportas, plaukiojimas baseine. Ne tokio intensyvaus darbo laikotarpiu labai mėgstu skaityti knygas, žiūrėti įdomius ir sudėtingus filmus, keliauti, žodžiu, veikti ką nors visiškai nesusijusio su muzika, kad gyvenime įsivyrautų pusiausvyra. – Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, svajojančiam apie sceną, bet bijančiam žengti pirmą žingsnį? – Palinkėčiau išdrįsti. Drąsa nereiškia nebijoti – gali bijoti ir vis tiek daryti. Iš savo patirties žinau, kad prieš reikšmingiausius ir labiausiai gyvenimą keičiančius įvykius jaučiame didžiausią nerimą, nes žengiame į tai, kas nežinoma, dar nepatirta. Ir tikrai ne visada pavyksta tą nerimą įveikti. Tačiau ir sau, ir kitiems linkėčiau nenustoti bandyti.       Gabrielė Bukinė 2015–2021 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, prof. Sabinos Martinaitytės klasėje, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2018–2019 m. stažavosi Varšuvoje, Lenkijos nacionalinio operos teatro Operos studijoje. Dar studijuodama aktyviai koncertavo Lietuvoje ir užsienio šalyse (Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ukrainoje ir kt.), parengė soprano partijas F. Leháro operetėje „Linksmoji našlė“ (Valensijana), W. A. Mocarto operose „Figaro vedybos“ (Kerubinas), ir „Mažoji burtų fleita“ (pagal „Užburtąją fleitą; Pamina), P. Čaikovskio operoje „Jolanta“ (Jolanta), M. Petrausko operoje „Eglė žalčių karalienė“ (Eglės), G. Bizet operoje „Karmen“ (Mikaela), Ch. Gounod „Fauste“ (Margarita). Už mokslo ir meninius pasiekimus gabi studentė yra gavusi vardines Vytauto Didžiojo universiteto garbės, Prezidento Antano Smetonos (du kartus), „R1 Lietuva“, „Intermedix Lietuva“ stipendijas. Šiuo metu Gabrielė Bukinė yra Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, VDU Muzikos akademijos dainavimo lektorė. Vokalo meistriškumą G. Bukinė tobulino pas garsiausius dainavimo ir interpretacijos pedagogus Michaelą Woodwoodą, Johną Fisherį (Jungtinė Karalystė), Romaną Bernhardą Twardy (Vokietija), Genadijų Kabką (Ukraina), Wolfgangą Niesserį, Josefą Wallnigą (Austrija), Makalą Bogdaną, Izabelą Kłosińską, Tomaszą Konieczny (Lenkija), Josefą Wallnigą, Andreasą Macco (Austrija), Vladimirą Prudnikovą (Lietuva), Carmen Santoro (Italija), Matthiasą Rexrothą, Eytaną Pesseną (Vokietija), Francesco Bottigliero (Italija) ir kt. Iškart po studijų G. Bukinė debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – 2021 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis G. Verdi „Traviatoje“ (Violeta) ir G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“ (Fiorila). Kiti vaidmenys šio teatro scenoje: Laisvės K. Mašanausko roko operoje „1972“ (2022), Anos G. Verdi operoje „Nabukas“ (2022), Adelės J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ (2023), Aloizijos Veber M. Kunze´ės ir S. Levay miuzikle „Mozart!“ (2023), Andželės Didjė F. Leháro operetėje „Grafas Liuksemburgas“ (2024), Mimi G. Puccini operoje „Bohema“ (2024). Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainuoja G. Puccini „Triptiko“ operoje „Sesuo Andželika“ (Sesuo Andželika, 2024), J. Offenbacho „Hofmano istorijose“ (Antonija, 2024), W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ (Dona Elvyra, 2025). Solistė sėkmingai pasirodė keliolikoje tarptautinių dainavimo konkursų: „The Art of XXI century“ (Kaunas) laimėjo I premiją, „Musical Performance and Pedagogy“ (Lietuva, Klaipėda, ir Suomija, Lempaala) – Grand Prix, „Pearls of Art“ (Kijivas) – I premiją, „Kaunas Sonorum“ – III premiją, „Kharkiv Assemblies“ (Charkivas) – II premiją, Giulio Perotti (Vokietija) ir Adamo Diduro (Varšuva) konkursuose – diplomus. 2023 metais tapo 13-ojo tarptautinio Klaudios Taev konkurso (Estija) 1 vietos ir Publikos simpatijų prizo laimėtoja. Už Violetos vaidmenį G. Bukinė 2022 m. buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, už Violetos ir Fiorilos vaidmenis jai buvo įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas „Fortūna“, 2023 m. – Kauno miesto kultūros premija už vaidmenis Muzikinio teatro spektakliuose. 1925 m. solistė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenis G. Puccini operose „Bohema“ (Mimi, KVMT) ir „Sesuo Andželika“ (Sesuo Andželika, LNOBT), J. Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“ (Antonija, LNOBT).  

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama