„Džiazuojantis Čiurlionis“ – tylus maištas prieš akademinę inerciją

Andrius KASPARAITIS   Kaip Čiurlionį galima išgirsti šiandien? Ne iš naujo interpretuoti, ne restauruoti, bet išgirsti. Tokį klausimą birželio 20-ąją Rietavo kultūros centre iškėlė vienas iš Pažaislio muzikos festivalio renginių – koncertas „Džiazuojantis Čiurlionis“, skirtas M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Šis koncertas buvo tarsi garso forma išreikšta diskusija apie gyvąją kompozitoriaus muziką, jos lankstumą ir neišsemiamą virpėjimą. Dažnai nutinka, kad genialių autorių kūriniai, prabėgus gausybei laiko po jų sukūrimo, įkvepia visai kitų muzikinių krypčių atstovus, bandančius naujai perskaityti šimtametę patirtį sukaupusią muziką. Esame girdėję įvairiausiais džiazo stiliais interpretuojamus nemirtingąjį Johanną Sebastianą Bachą, Maurice´ą Ravelį ar netgi kartais „neliečiamuoju“ laikomą Mozartą. Tarp Lietuvos autorių tokios džiazo muzikantų pagarbos ir dėmesio yra nusipelnęs bene vienintelis Čiurlionis. Jo fortepijoniniai preliudai ar simfoninės poemos jau yra tapę džiazo duetų, ansamblių įkvėpimo šaltiniais. Koncerto koncepcija drąsi ir kartu paprasta: Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) suvienijo jėgas su brolių Bazarų – Motiejaus (klavišiniai), Mykolo (kontrabosas) ir Benedikto (mušamieji) – džiazo trio. Choras ir džiazo trio – du visiškai skirtingi pasauliai, turintys savas kalbas, artikuliacijas, savus laiko pojūčius. Tačiau „Džiazuojantis Čiurlionis“ parodė, kad tie pasauliai gali susijungti ne supaprastindami, bet pagilindami vienas kitą. Rietave skambėjo muzika, ne imituojanti Čiurlionį, bet iš jo kalbos išvedanti naują sakinio kryptį. Choro atliekami Čiurlionio kūriniai (ar jų dvasia grįstos chorinės aranžuotės) tarsi nutiesė tiltus į brolių Bazarų kuriamas improvizacijas, kurios buvo tarsi gyvybingas atsakas į tai, ką sako choras. Čiurlionio dainų intonacijos tapo įkvėpimo šaltiniu bei temine medžiaga džiazo trio atliekamos improvizacinės muzikos plėtotei, įtraukusiai klausytojus į neišsemiamą mūsų genialiojo menininko garsinių vaizdinių pasaulį. Tai buvo ne kontrastas, o dialogas, ne atskiri segmentai, o bendra muzikoje alsuojanti dramaturgija. Ypatinga koncerto atmosfera ne akademinėje, bet bendruomeniškoje erdvėje – Rietavo kultūros centre – tik stiprino pojūtį, kad muzikos gyvybė glūdi ne tik sostinių salėse. Čia, mažesniame mieste, Čiurlionis suskambo kitaip – ne per sakralinį atstumą, bet per artumą, emocinį jautrumą, gebėjimą išgirsti jį tokį, koks galėtų būti šiandien. Ypač įdomus buvo dirigento Roberto Šerveniko vaidmuo. Viena vertus, jis palaikė tradicinę chorinę discipliną, kita vertus, gebėjo įvesti ją į improvizacinį lauką, kuriame ritmas, forma ir net laikas nuolat kinta. Tai buvo tarsi valdomas laisvės eksperimentas – ne anarchija, o kūrybinis paklusnumas muzikos dvasiai. „Džiazuojantis Čiurlionis“, šventinis koncertas jubiliejaus proga, buvo ir tylus maištas prieš akademinę inerciją. Šis vakaras priminė, kad Čiurlionio muzika gali būti gyva ne vien interpretuojama, bet ir improvizuojama, kartais nevengiant rizikos. Galbūt tai ir yra vienas geriausių būdų minėti kompozitorių, kuris pats nuolat ieškojo nežinomos garsų karalystės.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama