Kaip lėlės sekė „Karalių pasaką“

Andrius KASPARAITIS   Kauno valstybiniame lėlių teatre pastatytas spektaklis „Karalių pasaka“ – jautrus, vizualiai ir dvasiškai subtilus pasakojimas apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikystę. Kūrinys skirtas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, jis kviečia į genialų kūrėją pažvelgti ne stovintį ant postamento, bet akių lygyje – kaip į vaiką, kaip į draugą iš mūsų pačių vaikystės. Spektaklio kūrėjų komanda – pjesės autorė Daiva Čepauskaitė, režisierė Milda Mičiulytė, lėlių režisierius ir choreografas Eugenijus Slavinskas, dailininkas Artūras Šimonis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, videomenininkas Titas Jurjonas – pasitelkė bunraku, tradicinio japonų lėlių teatro, techniką, kuri reikalauja ypatingo sceninio kvėpavimo ir aktorių bendrystės, nes vieną lėlę valdo net trys lėlininkai. Tokia forma ne tik įgalina perteikti kūnišką tikrumą, bet ir tampa tylia metafora, bylojančia apie tai, kaip trapi kūrybinė asmenybė formuojasi per aplinkos, šeimos ir artimųjų santykį. „Karalių pasaka“ nevengia meninės rizikos – žiūrovai kviečiami stebėti ne nuoseklų biografinį pasakojimą, bet būsenų teatrą, kuriame skleidžiasi Čiurlionio vaikystės garsai, spalvos, sapnai, legendos, šeimos šiluma ir pirmieji kūrybiniai impulsai. Sesers Jadvygos Čiurlionytės prisiminimais, folkloro fragmentais, dzūkiška tarme, dainomis bei poetiniais intarpais grindžiamas spektaklis tampa ne dokumentiniu liudijimu, bet poetišku atpažinimo veidrodžiu kiekvienam žiūrovui. Bene didžiausia šio spektaklio vertė – jo emocinis artumas. Kaip sako E. Slavinskas, jis norėjo pasakoti apie genijų, bet atrado vaiką. Tą, kuris žaidžia, stebi, kuris pirmą kartą patiria pasaulį – jo garsą, formą, grožį. Tai Čiurlionis, kuris dar nežino, kad taps Čiurlioniu. Tokią idėją atspindi ir spektaklio struktūra – pasakojama be skubos, kviečiant ne analizuoti, bet jausti: šviesą, tykumą, gyvybingumą. Pasak režisierės M. Mičiulytės, spektaklis skirtas žiūrovui, kuris nebijo būti smalsus ir atviras. Pasakojama apie tai, ką reiškia augti kūrybingoje aplinkoje, kur vaikui leidžiama klysti, svajoti ir būti kitokiam. Čiurlionio šeimos pavyzdys čia tampa ne tik istoriniu fonu, bet ir šiuolaikiška žinia, kad menas gimsta iš laisvės ir jautrumo, o dideli dalykai prasideda nuo mažų žaidimų. „Karalių pasaka“ ragina atsigręžti į save, į vaiką savyje. Į tą, kuris piešdavo debesį ir vadindavo jį karaliumi, kuris grodavo garsus dar nežinodamas, kad jie taps preliudais. Spektaklis palieka jausmą, tarsi pats būtum grįžęs į tą amžių, kai kūryba buvo ne rezultatas, o pasaulio pažinimo forma.

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama