Grąžink ją atgal (Bring Her Back)

Režisieriai vykusiai žaidžia žiūrovų lūkesčiais: iš pradžių atrodo, kad žiūrime silpnaregės Paiper (Sora Wong), kuri netenka vienintelio iš tėvų, istoriją. Tačiau greitai dėmesys sutelkiamas į vyresnįjį jos brolį Endį (Billy Barratt), jautrų ir protingą paauglį. Jo santykiai su mirusiu tėvu buvo sudėtingi ir pažymėti smurtu, bet jis rūpinasi seserimi ir reikalauja, kad jį atiduotų į tą pačią globėjų šeimą, kuri pasirengusi priimti Paiper. Taip Endis ir Paiper atsiduria atokiuose Lauros (Sally Hawkins) namuose, o filmas greitai virsta gedinčios motinos tragedija. Ekscentriška ir draugiška Laura neseniai neteko dukters (tokio pat amžiaus kaip Paiper), ši nuskendo baseine. Laura daug dėmesingesnė ir švelnesnė Paiper nei jos broliui, kurio vardo niekaip negali įsiminti. Moteris greitai ima manipuliuoti globotiniais ir siekia sukelti nesantaiką tarp brolio ir sesers. Atsiduriame savotiškame trikampyje, kai Endis bando apsaugoti seserį, o Laura – pašalinti berniuką, nes nori pasinaudoti Paiper. Mergaitė, matanti tik siluetus ir šviesą, turi susigaudyti, kas yra tiesa, o kas melas.

Philippou nerimą sėja po truputį ­– neįprastais kameros rakursais, paslaptingais kreidos ratais ar keisto nebylaus berniuko Olio (Jonah Wren Phillips), dar vieno Lauros globotinio, pasirodymu. Neatrodo, kad broliams labai rūpėtų žanrinės klišės, šiuo atveju apsėdimai, okultiniai ritualai ir t. t. Nors pykinimą galinčių sukelti kūno siaubo scenų – ne viena. Stipriausias filmo momentas – tai gebėjimas įtikinamai perteikti personažų psichologiją. Prie to prisideda gera aktorių vaidyba: nuo jokios patirties kine neturinčios Soros Wong ar Jonah Wreno Phillipso iki puikios Sally Hawkins, kurios Laura tuo pačiu metu yra draugiška, švelni, manipuliuojanti ir bauginanti. Hawkins leidžia filmui balansuoti ant ribos tarp mistinės parabolės ir psichologinės dramos, išliekant žmogiškai įtikinama, tikroviška istorija apie netektį ir gedulą, kuris veda link visiškos beprotybės. Laura yra bauginanti savo beprotybe, tačiau jos sielvartas kelia užuojautą ir supratimą.

Savamokslių brolių Philippou talentas akivaizdus. Jie geba kurti simbolinį filmo sluoksnį, pasitelkdami rato ir vandens motyvus. Filmas net baigiasi beveik bibliniu potvyniu, nuplaunančiu nuodėmes. Jie renkasi įdomius formalius sprendimus, pavyzdžiui, dažnai matome pasaulį Paiper akimis, kai vaizdas yra išsiliejęs ir neryškus. Taip pat į scenarijų įtraukti netikėtai juokingi ir taiklūs momentai, užmezgamas dialogas su kanonu – taip filme atsiranda paslaptinga vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas šlykštus prisikėlimo iš mirusiųjų ritualas. Naudodami mistinio trilerio, kūno siaubo, splatterio ir melodramos elementus, broliai išlaiko kūrinio vientisumą. „Grąžink ją atgal“ galima kritikuoti (kad ir dėl scenarijaus nelygumų), bet tikrai ne už eklektiškumą. Tai tvirtai sujungtas ir sykiu ambicingas darbas, kuriame nėra nė kruopelytės savimylos, dažnai būdingos režisieriams, dirbantiems madingos studijos „A24“ globoje.

Reikia tikėtis, kad „A24“ nepavyks įsprausti jaunų talentų į savo siaubo rėmus, su kuriais asocijuojasi Ari Asteris ir Ozas Perkinsas, – „Paveldėtą“ (2018)  ir „Sielų kolekcionierių“ (2024) ne kartą galima prisiminti žiūrint filmą. Juk Philippou patys parodo, kuo gali baigtis nepažįstamųjų gerumas.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama