Supermenas (Superman)

Komiksų superherojai ilgą laiką režisieriams, kurie imdavosi juos ekranizuoti, teikė neribotas interpretacijų galimybes ir žanrų nuo žaismingos komedijos iki tamsios dramos prasme ir vaizduojant personažus nuo kalbančių gyvūnų su supergaliomis iki, pavyzdžiui, Christopherio Nolano „Betmeno“ trilogijos, kur stengtasi išvengti bet kokio jų antgamtiškumo. Vis dėlto po atgimimo ir galbūt net perteklinės eksploatacijos praėjusiame dešimtmetyje pastaraisiais metais šiuos filmus lydi nesėkmės – jie atrodo pavargę patys nuo savęs. Ar tai tik superherojų filmų, ar ir visų blokbasterių eros pabaiga? Ir ar tikrai pasauliui reikėjo dar vieno „Supermeno“?

Naujasis „Supermenas“ nekartoja ateivio virsmo superherojumi istorijos – jam reikalingas greitis, veiksmas ir gyvybė, todėl visiems žinoma, kone chrestomatinė istorija praleidžiama, apie ją tik trumpai užsimenama vėlesnėse scenose. Žurnalistas Klarkas Kentas jau trejus metus daro gerus Supermeno darbus, padedamas kolegų metažmonių. Kai negelbsti pasaulio, jis susitikinėja su bendradarbe Luiza Lein. Spėjo priglausti ir labai neišauklėtą pusseserės šunį Kripto (paties Gunno augintinio prototipas). Ir, žinoma, įgyti priešų – turtuolis Leksas Lutoras nori ne tik sunaikinti, bet ir sukompromituoti superherojų. Supermeną pirmą kartą išvystame kadre, kai jis kaip tik pralaimėjo pirmąją savo kovą. 

Gunno Supermenas nuspalvintas kitais atspalviais nei paskutinėje interpretacijoje matytas Zacko Snyderio depresyvus kankinys „Žmoguje iš plieno“ (2013). Davido Corensweto kuriamas herojus – tiesiog geras. Jis gina visus, negalinčius apsiginti, įskaitant visas gyvybės formas (Gunnas mėgsta gyvūnus, todėl filme bus išgelbėtos visos voverės). Supermenas naiviai optimistiškas ir stokoja brandos ar net pasitikėjimo savimi – tai išryškėja atsakinėjant į taiklius mylimosios žurnalistės klausimus, kai jis tiesiog trenkia durimis.

Nereikia didelio įžvalgumo, kad pastebėtum šių dienų aktualijas – svarbus superherojų filmų aspektas visada buvo siekis per alegorijas atkreipti dėmesį į socialines ir politines pasaulio problemas. Filme agresorė Boravija vis kėsinasi į Džarhanpuro žemes, Supermenas kontempliuoja, kas yra sąjungininkai ir kas – priešai, o JAV valdžia tradiciškai pasimetusi savo interesuose ir bando išlikti gera visiems. Šios Gunno žinutės nuskamba tiksliai, tačiau jos tėra pavienės. Karas, kurį bando sustabdyti Supermenas, nėra pagrindinis filmo konfliktas, veikiau tik pretekstas Supermenui kovoti su Lutoru.

Gunno noras parodyti kuo daugiau yra viena pagrindinių filmo bėdų. Jame daug kovų, monstrų, kelionių į kitus pasaulius – nespėjus pasibaigti vienai scenai prasideda kita. Tarp jų stinga ryšio, niekas iš personažų nedaro jokių logiškų išvadų ir viskas susilieja į klampų sunkiai atpasakojamą siužetą. Nėra net ir tikros kulminacijos – pagrindinė kova išblėsta kitų filmo mūšių fone. Supermenas spėja bent dalies pademonstruoti savo charakterį, o visi kiti veikėjai atsiduria antrame plane. Nicholaso Houlto Lutoras – egoistiškas, suktas ir pavydus, tačiau šiuos blogio bruožus įžvelgiame tik filmo finale. Rachel Brosnahan Luiza trumpam atsiskleidžia imdama interviu iš Supermeno, tačiau netrukus paverčiama jo bučiuotoja ir antrarūšių scenų užpildu. 

Naująjį „Supermeną“ sunku pavadinti keičiančiu žanro konvencijas, jis tikrai ne toks, kokiu jį deklaravo būsiant pats režisierius. Filmas tradiciškai primena, kad pasauliui ir vėl reikia gelbėtojo. Tačiau vien simpatiško herojaus neužtenka, jis turi įkvėpti. O to naujajam Supermenui labiausiai ir trūksta. Pakeliui – ir „Supermergaitė“, tačiau naujos superherojų filmų eros pradžia patikėti dabar jau sunku.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama