Lokys, liūtas ir šakelė
Žurnalas Kinas
Turinį įkėlė
Jau 5-asis šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ šiemet vyks dešimtyje Lietuvos miestų. Žinoma, nėra tokio festivalio, kuris pristatytų visą šiandien kuriamo kino įvairovę, tačiau pamačius „Lokio, liūto ir šakelės“ siūlomus filmus galima nutuokti, kokiais takais keliauja daug talentingų kino autorių.
Laikas kelio filmams
„Kelias atsiveria einant.“ Šie žodžiai nusako šiemetinio festivalio programos koncepciją, skatindami žvelgti į šiuolaikinį kiną kaip į kelią, kurio horizonte šmėsčioja viltis. Tai svarbiausias beveik visų programos filmų variklis, verčiantis personažus nuolat judėti į priekį – eiti, važiuoti, plaukti, skristi. Svarbiausia nenurimti, nesustabarėti, nestovėti vietoje, net jeigu kelionių maršrutai nenuspėjami, nesuplanuoti ar net bauginantys. Judėjimas susijęs su perspektyva, nepaisant sudėtingų išbandymų kaktomuša su tikrove ar distopine ateitimi. Žvelgiant per „Lokio, liūto ir šakelės“ programos prizmę, road movie šiandien išgyvena savotišką atgimimą, permąstomos šio žanro siūlomos formos laisvės galimybės, įkvepiančios režisierius ir režisieres kalbėti apie svarbiausius, jaudinančius dalykus.
Į rizikingą ir net tragišką kelionę leidžiasi alegorinio filmo „Siratas“ („Sirât“, rež. Óliver Laxe, Kanų festivalio konkursinės programos Žiuri prizas) herojus Luisas (Sergi López), ieškodamas reivo festivalyje dingusios dukters, ir netikėtai išgyvenantis dar didesnes dramas. Atsiskyrėlių komuna Maroko dykumose, užsimirštanti kvaitulingos muzikos ritmuose, iš pradžių atrodo herojui svetima, bet palaipsniui įtraukia į gyvenimą, pilną neramaus bastūnų stūmimosi į priekį, sklidiną pavojų ir nežinios dėl to, kas laukia. Tam tikra prasme „Siratas“ gana akivaizdžiai, net tiesmukai sublimuoja svarbias šiuolaikiniame kine praradimų, į gyvenimo keliones įsiterpiančių konfliktų, karų temas, nuolatinį balansavimą tarp gėrio ir blogio („sirat“ reiškia siaurą tiltą virš pragaro, jungtį su rojumi, kurį įveiks tik teisieji).
Originalusis vengrų režisierius György Pálfi nuolat stebina nelauktomis ir nepatogiomis idėjomis. Jis yra nuolatinis festivalių svečias (toli gražu ne visada sinefilų sutinkamas su meile), dar filme „Žagsulys“ „išžagsėjęs“ netikėtą ir kritišką požiūrį į šalies tapatybę. Naujo filmo „Vištelės“ („Hen“, San Sebastiano kino festivalis) pagrindinės veikėjos vištos gyvenimas irgi yra nuolatinis komplikuotas bėgimas: nuo paukščių fermos iki žmonių vienkiemio, kur ji galų gale įgyvendina trapią svajonę – išperi viščiukus, bet ar tai kelio pabaiga?
Patekti į „gerovės valstybės“ įrengtą koloniją pensininkams gresia dramedijos su psichodeliniu atspalviu „Mėlyna mėlyniausia“ („O último azul“, rež. Gabriel Mascaro, Berlyno kino festivalio konkursinės programos „Sidabrinio lokio“ prizas) herojei Terezai. Guvi septyniasdešimtmetė neleis savęs įkalinti: jos pabėgimas iš visuomenės, kurios ekonominiam pakilimui neva trukdo žilagalviai, ir kelionės Amazone nuotykiai – bene šviesiausios, linksmiausios ir net savaip magiškiausios festivalio programos akimirkos.
Į kelią leidžiasi du bičiuliai Karlobjančis ir Dorianas – paskutinėms išgertuvėms į Veneciją. Nieko čia, atrodytų, naujo, betgi visos pagirios skiriasi nuo prieš tai buvusių, ir todėl kaurismekiški motyvai bei nuolat įkaušę gyvenimo išminčiai nevykėliai (ačiū jums, kiną nuo blaivininkų saugantys dievai) neapleidžia kino ekranų. Filmo „Kad kelelis nedulkėtų“ („Le città di pianura“, rež. Francesco Sossai, Kanų festivalio programa „Ypatingas žvilgsnis“) „antiherojai“ turi ką pasakyti sutiktam jaunuoliui architektui ir tikrai gali išgelbėti jo liūdinčią sielą.
Filmo „Gyvūnų užkalbėtoja“ („El mensanje“, rež. Iván Fund, Berlyno kino festivalio konkursinė programa) aštuonmetės Anikos kelionėse su močiute ir jųdviejų palydovu Čarliu daug melancholijos, šiek tiek mistikos, keistų kasdienybės ritualų, tylių ir jautrių santykių. Trijulė kemperiu keliauja per miestelius ir, kad išgyventų, pardavinėja mergaitės gebėjimus girdėti gyvūnų kalbą. Jauti šio kuklaus, nepretenzingo filmo režisieriaus dėkingumą gyvenimui ir jo paslaptims, net jeigu iš pirmo žvilgsnio viskas, kas vyksta, atrodo nelabai teisinga, pažeidžiama, kelia etinių klausimų.
Apskritai viena patraukliausių nemažos dalies „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų savybė yra režisierių atvirumas žmogaus būties įvairovei ir asmeniniams pasirinkimams be moralizavimo ir aiškinimo, kaip kas turi elgtis, ką kam dera ar nedera vartoti. Muzika („Siratas“), mėlynosios sraigės skystis („Mėlyna mėlyniausia“), alkoholis („Kad kelelis nedulkėtų“) – kas taps personažų gyvenimo katalizatoriais, nusprendžia jie patys.
Staigmenos ir įprasti dalykai
Beveik kasmet pasauliniuose festivaliuose pasirodo filmas, kuris netelpa į jokią šiuolaikinio kino tematinę lentyną, nelengvai pasiduoda „suklasifikuojamas“ pagal formalius estetinius požymius. Toks yra kritikų numylėtinis, Žiuri prizą Kanų konkursinėje programoje pelnęs Maschos Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ („In die Sonne schauen“) – daugiasluoksnis, vaizdingas, ankstyvosios fotografijos estetiką gausiai naudojantis pasakojimas apie kelių epochų moterų gyvenimą viename name. Įtraukianti, vizionieriška kelionė per laiką po premjeros Kanuose buvo vadinama didžiausia festivalio ir apskritai visų metų staigmena. Sodrūs, turtingi vizualiniai sprendimai, režisūrinė išmonė, pinanti moterų istorijas iš trūkčiojančių fragmentų, pamatinės žmogaus egzistencijos temos, kvietimas memento mori susieja režisierę su geriausiais XX a. modernistais.
Bet kiekvienas kine gali rasti sau staigmeną – tokia Kanų festivalyje daugeliui tapo kuklus, humoro nestokojantis išmintingas filmas „Poeta“ („Un poeta“, rež. Simón Mesa Soto), įvertintas programos „Ypatingas žvilgsnis“ žiuri prizu. Jame kadaise daug žadėjęs, bet pažadų, atrodo, netesėjęs poetas, literatūros riteris Oskaras (Guillermo Cardona) bando įkalbėti jauną merginą puoselėti poetinį talentą. Ir jam labai sunku suprasti, kad laimė – nebūtinai eilėraščiai.
Šiuolaikinis kinas neįsivaizduojamas be aktualios dokumentikos („Orwel: 2+2=5“, rež. Raoul Peck, Kanų festivalio premjerų programa) ar jaunatviškos ateities vizijos, persmelktos ekologinio katastrofizmo ir žmoniškumo stokos („Pelekas“ / „The Fin“, rež. Syeyoung Park, Lokarno kino festivalis). Europos kino panoramoje visuomet laukiamas vokiečių režisierius Christianas Petzoldas ir jo mūza Paula Beer, žinoma, su dviračiu. Jos herojė naujame filme „Atspindžiai nr. 13. Valtelė vandenyne“ („Miroirs No. 3“, Kanų festivalio programa „Dvi režisierių savaitės“) po automobilio katastrofos atsiduria svetimame name ir padeda jo gyventojams susitaikyti su praeitimi.
Dabartinis kinas dėmesingas personažams, kurie bet kokia kaina stengiasi būti savimi. Minėtų filmų draugiją papildo subtilus pasakojimas apie paauglio brendimą ir tapatybės atradimą („Enzo“, rež. Robin Campillo, Kanų programos „Dvi režisierių savaitės“ atidarymo filmas), jaudinanti artimo ryšio su sūnumi ieškančios homoseksualios rašytojos Klemans (Vicky Krieps) istorija („Mylėk mane švelniai“ / „Love Me Tender“, rež. Anna Cazenave Cambet, Kanų festivalio programa „Ypatingas žvilgsnis“), policininkės tyrėjos Stefani (Léa Drucker) profesionalus ir sąžiningas kolegų nusikaltimų tyrimas („Byla 137. Asmeninis reikalas“ / „Dossier 137“, rež. Dominik Moll, Kanų festivalio konkursinė programa).
Kairo trilogija
Kitaip nei ankstesniais metais, šiemet „Lokys, liūtas ir šakelė“ rengia nedidelę retrospektyvą. Ji skirta egiptiečių kilmės Švedijos režisieriui Tarikui Salehui, jau daugiau kaip dešimtmetį esančiam persona non grata tėvo gimtinėje.
Salehą labiausiai išgarsino festivalyje rodoma „Kairo trilogija“. Filmai „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ („The Nile Hilton Incident“, 2017, Sandanso kino festivalio Didysis žiuri prizas), „Kairo sąmokslas“ („Walad min al-Janna“, 2022, Kanų festivalio apdovanojimas už geriausią scenarijų) ir „Respublikos ereliai“ („Eagles of Republica“, 2025, Kanų festivalio konkursinė programa) išpildo ne tokius jau dažnus žanrinio kino malonumų pažadus ir kartu yra prisodrinti kritiško požiūrio į politikus, institucijas, korupciją, elito intrigas. Pats rašydamas savo filmų scenarijus, Salehas mėgsta painius siužetus, nors kai kurie jų posūkiai ir atrodo naivūs. Jis ironiškai žaidžia su žanrų klišėmis ir pats jų nevengia. Režisierius meistriškai, su meile atkuria savo vaizduotės Egiptą, klaidžioja po Kairo gatves, po universiteto koridorius ir kiemus tarp islamą studijuojančių jaunuolių, šlaistosi po barus ir filmavimo aikšteles (kartu tai lyg pasivaikščiojimas po nostalgišką fantaziją, mat Salehui uždrausta filmuoti Egipte ir jis šalį kuria svetur). Trilogijos filmai įkvėpti tikrų įvykių, socialinis fonas sodrus, politinės sistemos metodai raiškūs, ir kartu juose daug išmonės, įtraukiančių nuotykių. Ypač gerai sukurti psichologiniai personažų portretai, o jų poelgių motyvai Saleho filmuose intriguoja ne menkiau už siužetus. Ir visuomet filmų centre – klausimai apie valdžios prigimtį, jos kainą, religijos ir meno dalyvavimą politiniame gyvenime.
Detektyvo „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ veiksmas vyksta prieš 2011-ųjų perversmą. Viešbutyje rasta negyva moteris, ir bylą tiriantis policininkas įsivelia į nešvarią istoriją, susijusią su korumpuotu šalies elitu. Politinis trileris „Kairo sąmokslas“ pasakoja apie intrigas didžiausiame islamo universitete, dvasininkų ir valdžios ryšius, kovas už įtaką visuomenei. Į jas įtraukiamas giliai tikintis studentas Adamas, žvejo sūnus, šnipinėjantis dvasinius lyderius. Politinės satyros elementų yra visuose filmuose, bet labiausiai šis žanras atsiskleidžia „Respublikos ereliuose“ – tirštame įvykių, įvairių žanrų dermės filme apie kino kūrimą, menininko šlovės ir kompromisų su galingaisiais pasekmes.
Visuose trijuose filmuose vaidina Saleho talismanas aktorius Fares Fares. Šiam charizmatiškam Libano ir Švedijos artistui puikiai paklūsta Saleho pasiūlyti įvairiaplaniai personažai – policijos pareigūnas, kyšininkas „kaip visi“ Noredinas („Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“), klastingas Egipto specialiųjų tarnybų pulkininkas, sąmokslo strategas Ibrahimas („Kairo sąmoksle“). Paskutiniame trilogijos filme „Respublikos ereliai“ jo suvaidintam kino žvaigždės Džordžo personažui tenka visas išbandymų spektras – kurti propagandiniame filme prezidento Al Sisi vaidmenį, prieš savo valią būti įtrauktam į politines intrigas, savo valia megzti romanus su keliomis skirtingo amžiaus moterimis.
„Nutikime Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Respublikos ereliuose“ į politinius ir detektyvinius siužetus įsipina skoningos melodramatiškos linijos, suteikiančios filmams žiūroviško prašmatnumo. O ne be ironijos pasirodančios femme fatale ar atsitiktinai į nuotykius įveltų žmonių likimai liudija Holivudo „juodojo kino“ įtakas, kurių neslepia Salehas ir aukštai vertina žymiausi pasaulio festivaliai.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama