Sacrum ir profanum Pievėnuose

O „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ prasideda visai nekaltai: pavasarinės pūgos siautėjimu tikrame lietuviškame peizaže – nuobodžioje lygumoje, kur nėra į ką paganyti akių. Palengva debesys sklaidosi ir ima ryškėti medžių bei kaimo kontūrai. Kaimo, kuris toks pat ramus ir paprastas, kaip ir visi kiti Lietuvoje. Bendrą kameros planą keičia vidutinis, o jame  – įprasta kaimo sankryža. Parduotuvė čia irgi tokia pat, kokią rastume bet kur – ne „Maxima“ ar „Lidl“, o su „autoriniu“ turiniu, atitinkančiu gyventojų poreikius. 

Laikas čia slenka lėčiau nei mieste, tad režisierė su operatoriumi Mindaugu Survila taip pat niekur neskubėdami supažindina su kaimo gyventojais. Akivaizdu, kad (kaip ir visad) Beinoriūtė nesikiš į niekieno dūšią ir priartės tik tiek, kiek leis filmuojamas asmuo. Tą puikiai perteikia scena, kurioje bendruomenei sugužėjus į medinę bažnytėlę viena iš jos narių uždaro šios duris – kamera ten nelenda. Turbūt tai eilinio sekmadienio mišios – vienintelė galimybė „pasižmonėti“ pasibaigus savaitei ir prasidedant naujai. 

Tačiau kaimo gyventojai kažkam ramiai ir kantriai ruošiasi: viena rankomis kibire skalbia baltomis pavadinti nebeišeinančių pirštinių, tokių, kokių rastume kiekvienuose „Senukuose“, džiauna jas ant virvelės kambaryje, kita plauna bažnyčios grindis, treti kantriai skambina esamiems ar buvusiems bendruomenės nariams, kito kaimo kaimynams, kad šie grįžtų atlikti pareigos Velyknakčio rituale. Savo trimitą patikrina ir vienišas vyras su dviem šuneliais (vienas iš jų – puikus dainininkas) ir voveraite, stebinčia trijulę nuo stogo. Visi Pievėnuose pasiskirstę užduotimis, ir visai nesvarbu, kad dauguma tos bendruomenės atstovų apskritai nesupranta šios tradicijos prasmės ar reikšmės. Svarbiausia jiems – priklausymo kažkam jausmas, nors turbūt ir apie tai retas susimąsto.

Kadaise Saulius Macaitis apie naująją kartą, kuriai priklausė režisierė Giedrė Beinoriūtė, rašė, kad šiai įdomus „šių dienų Lietuvos žmogelis – nesvarbu, jaunas ar pagyvenęs, kažkaip besikabarojantis toje grėsmingai kaip kokia magma liūliuojančioje kasdienybėje, matyt, netikintis nei Dievu, nei velniu, nei Europos Sąjunga“. Nesvarbu, kiek laiko nuo Macaičio teksto praėjo, tačiau režisierė ir šiandien taip pat stebi paprastus žmogelius, ir per jų buitį ieško egzistencinės prasmės kasdienybėje. Beinoriūtė niekada nepiršo žiūrovui savo pozicijos, to nedaro ir šįkart. Kaip viename interviu sakė pati, žmogus jai – tai visuma gerų savybių, trūkumų ir ydų, su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie vis dar gyvą Velyknakčio ritualą, kuris, matyt, kol kas gyvas tik iš pripratimo, nekvestionuojant jo prasmės. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kiekvienoje kaimo troboje kabančius kičinius, bet stebėtinai ilgai neišmetamus religinius paveikslus ar kryželius. Taip, Velyknakčio rituale esama antisemitinių elementų, tačiau Beinoriūtė nesistengia nieko trinti – tai mūsų istorijos su jos trūkumais ir ydomis, visomis stiprybėmis ir silpnybėmis atvaizdavimas. 

Kitas klausimas, ar galime nykstančią kaimo bendruomenę, į kurią pokyčiai ateina gerokai lėčiau (juk ir laikas ten skaičiuojamas kitaip), pavadinti šiuolaikine Lietuva ir šiuolaikine visuomene. Ar tikrai bažnyčios choristes, prie šakočio bandančias praktiškai ir logiškai interpretuoti Naujojo Testamento tekstus ir galiausiai atsidūstančias „ką čia velnias besuprasi“, reikėtų tapatinti su išsilavinusia ar didmiesčio visuomene? Arba teigti, kad antisemitizmas vis dar perduodamas iš kartos į kartą, kai vienas jaunas ritualo dalyvis į aprangą reaguoja replika „kas čia per senoviniai šūdai?“

Visa yra kintantys procesai, ritualų akcentai – taip pat. Turbūt iš šiandienos perspektyvos stebėti žydus kaip kitus jau nebėra jauku, nors vaikystėje ir man Užgavėnių kaukės nekėlė klausimų. Juk ir filmo pabaigoje tos pačios bažnyčios choristė svarsto, kaip viskas keičiasi, kaip Baisogaloj mergelkos patarnauja mišiose, ir nieko tame blogo. Su laiku išnyks ir antisemitinės tradicijos, ir, kaip filmo pabaigoje pamažu nutilus draugučių balsams, beliks tik kambaryje zvimbianti kamanė. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama