Paskutinė šou mergina (The Last Showgirl)

Šelė (Pamela Anderson) jau trisdešimt metų yra Las Vegaso šou „Le Razl Dazl“ šokėja. Pasak Šelės, tai nuoroda į Paryžiaus kabareto aukso amžių. Tiesa, pačios trupės aukso amžius jau seniai pasibaigęs – auditorija vis mažėja, ir priimamas sprendimas nesibaigiantį spektaklį nutraukti. Jaunesnės trupės narės iškart ima vaikščioti į kitas perklausas, o Šelė bando priimti naująją realybę.

Trisdešimt metų scenoje ištrynė takoskyrą tarp jos ir Šelės gyvenimo – viena negali egzistuoti be kita. Būti „Le Razl Dazl“ žvaigžde Šelei yra daugiau nei darbas, tai – jos tapatybės dalis. Tiesa, režisierė nusprendė pasirodymo nerodyti, paliekant erdvės žiūrovų vaizduotei. Šelė, kurią matome kasdienybėje, yra prie buities neprisirišusi svajotoja, ir sceninės divos mes nepamatome. Galbūt scenos magija taip pat yra miražas? 

Pamažu filme išryškėja motinystės tema. Į personažų gretas įdomiai įsilieja Hana (Billie Lourd, legendinės aktorės Carrie Fisher duktė), ir prireikia laiko suprasti, kad ji – suaugusi Šelės dukra, nes jų bendravimas atrodo neužtikrintas ir formalus, jiedviem kalbantis kaip tolimoms pažįstamoms. Scenoje Šelė žino, ką daro, o motinos vaidmuo jau ne toks aiškus – tai puikiai iliustruoja komiškai graudus skambutis dukrai, pamiršus Hanos amžių. Vėliau sužinome, kad Šelė neaukojo karjeros dėl Hanos, ir ši užmigdavo mašinoje, laukdama mamos pasirodymų pabaigos. Po tiek metų pagaliau atėjusi pažiūrėti esą stebuklingo „Le Razl Dazl“, Hana kaltina: tu mane išmainei į tai? 

Tačiau nesupraskite klaidingai – Kate Gersten scenarijus, paremtas jos apsilankymais analogiškame Las Vegaso šou, nėra smerkiantis. Drįsčiau teigti, kad jis taip pat nėra analizuojantis Šelės pasirinkimus. Jis veikiau suteikia galimybę pabūti kartu su Šele šiuo pokyčių ir susitaikymo laikotarpiu. Operatorė Autumn Durald Arkapaw, su kuria Gia Coppola dirbo ankstesniuose savo filmuose „Palo Alto“ (2013) ir „Meinstrymas“ (2020), filmuoja 16 mm juosta, suteikdama naminės, buitinės kino kameros jausmą – kitaip tariant, siekdama autentiškumo ir artumo įspūdžio. Filme gausu kadrų, kuriuose Šelė melancholiškai žvelgia į tolį, o fone žybsi Las Vegaso žiburiai. Las Vegasas – irgi svarbus filmo veikėjas. Tai miestas, sukurtas vien pramogoms ir malonumams, ir egzistuojantis kaip tam tikra liminali erdvė, kaip amerikietiškos kapitalizmo svajonės metafora-miražas.

Neįmanoma nebrėžti paralelės su pačios Pamelos Anderson karjera, jos tam tikru renesansu po dokumentinio filmo „Pamela, meilės istorija“ („Pamela, a Love Story“, rež. Ryan White, 2023) ir viešų pasirodymų be makiažo, nesvarbu, ar einant į parduotuvę, ar renginį „Met Gala“. Anderson savo gyvenimu įkūnijo moters, kurios vertė matuojama grožiu, patrauklumu ir gebėjimu linksminti žiūrovus, naratyvą. Minėtas dokumentinis filmas, savo istorijos papasakojimas ir vaidmuo „Paskutinėje šou merginoje“ – galimybė perimti naratyvą į savo rankas. Vos perskaičiusi filmo scenarijų aktorė nusprendė, kad tai tas kone mistiškai lauktas vaidmuo, kviečiantis būtent ją. Ne veltui Anderson buvo prognozuojama bent jau „Oskaro“ nominacija, deja, teko pasitenkinti paminėjimu „Auksiniuose gaubliuose“. Ir ši nominacija buvo pelnyta – Anderson kuriama Šelė yra pažeidžiama, chaotiška, kiek paaugliška, ir netgi jos balsas tobulai tinka šiam personažui. Anderson ir kiti filmo aktoriai – melancholiškas Dave’as Bautista, vaidinantis „Le Razl Dazl“ prodiuserį, Jamie Lee Curtis, tiesiog hipnotizuojanti kaip buvusi reviu šokėja, dabar dirbanti padavėja kazino, kolegės šokėjos Brenda Strong ir Kiernan Shipka – yra stiprus ansamblis.

Galima įžvelgti paralelę ir su pernai plačiai nuskambėjusia „Substancija“ bei aktorės Demi Moore vaidmenimi. Filmuose keliami panašūs klausimai: kas nutinka, kai jaunystė baigiasi, jeigu tavo karjera paremta grožiu? Šelei apsilankius peržiūroje į kitą pasirodymą, jaunas prodiuseris jai atviru tekstu sako: savo darbą gavai, nes buvai graži, o talento tu neturi. „Substancija“ eina ekstremalaus grand guignol keliu, o „Paskutinė šou mergina“, drįsčiau teigti, receptų ir atsakymų pateikti neskuba. Tai veikiau meditatyvus bandymas susitaikyti su grožio trapumu. 

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama