Nikelio berniukai (Nickel Boys)
Žurnalas Kinas
Turinį įkėlė
Tačiau tai nėra pasakojimas apie šią mokyklą, jo centre – dviejų berniukų Elvudo (Ethan Herisse) ir Turnerio (Brandon Wilson) ryšys. Elvudas yra juodaodis, augantis JAV pietuose ir tebejaučiantis Jimo Crow įstatymų, įteisinusių rasinę segregaciją ir nelygybę, poveikį. Berniuką supa skirtingos įtakos sferos – įkvepiantis anglų kalbos mokytojas skatina domėtis istorija, televizoriaus ekrane kalba Martinas Lutheris Kingas, į kosmosą skrenda „Apollo“ misija, o Elvudo močiutė Hetė (Aunjanue Ellis-Taylor) pataria pernelyg neįsitraukti į pilietinių teisių judėjimą, kad nesusilauktų baltaodžių keršto.
Atrodo, Elvudo ateitis perspektyvi – jis gauna stipendiją studijuoti koledže. Deja, netyčia įsėdęs autostopu į mašiną, kuri, pasirodo, yra vogta, jis išsiunčiamas į Nikelio akademiją – kaip nusikaltimo bendrininkas. Žinoma, kad tai neteisybė, tačiau Nikelio akademijoje tokių neteisybių begalė. Baltieji mokiniai žaidžia futbolą ir gyvena kiek lengviau, o juodaodžiai berniukai patiria smurtą ir įvairiausią prievartą. Elvudas susidraugauja su Turneriu – savąja priešingybe, antiteze jo viltingumui ir tikėjimui, kad viskas galėtų būti geriau.
Tikroji Floridos mokykla ilgus metus garsėjo siaubingu elgesiu su mokiniais, ją uždarius buvo rasta daug palaikų ir identifikuota daugiau kaip šimtas mirčių. Dauguma mirusiųjų – juodaodžiai. Tad kaip papasakoti šią istoriją apie smurto ir institucionalizuoto rasizmo sankirtą, smurto nepaverčiant brutaliu reginiu?
„Nikelio berniukų“ režisierius RaMellas Rossas ir operatorius Jomo Fray’us pasirinko retai naudojamą filmavimo kameros tašką – iš pirmojo asmens perspektyvos, t. y. pasaulį matome Elvudo, kartais – Turnerio akimis. Lėtas, elegiškas pasakojimo būdas labiau indikuoja prisiminimus, o ne realų vyksmą. Mes tiesiog stebime aplinką be montažo įsikišimo, beveik galime užuosti Elvudo renkamus Floridos apelsinus. Paradoksas, bet istorija, vykstanti siaubingų įvykių kontekste, vizualiai yra kvapą gniaužiančiai graži. Smurtinės scenos lieka už kadro – ir tai dar šiurpiau.
Kaip ir romane, dalis veiksmo vyksta 1988 m. Niujorke, žiūrovui tarsi stovint Elvudui už nugaros – matome tik jo pakaušį. Suprantame, kad Elvudas Nikelio akademijoje išgyveno, ir vėliau, palaipsniui aiškėjant teisybei apie joje vykdytus nusikaltimus, nustėrsta. Dvi laiko linijos kiek išblaško žiūrovą, sumažina anksčiau kurtos realybės poveikį. Vis dėlto „Nikelio berniukai“ mūsų dėmesį kreipia į jausmus, o ne faktus. Ir tai, man rodos, yra labai įtaigu – faktų apie rasizmą ir jo žalą mes žinome daug, tačiau emociškai jie mus ne itin paliečia. Tuo tarpu sužadinti empatiją kur kas sunkiau ir būtent tai „Nikelio berniukai“ pasiekia – didžiajame istoriniame rasizmo JAV naratyve jie sukuria terpę supratimui ir užuojautai būtent savo santūria vizualine kalba.
Filme panaudojami ir archyviniai kadrai, tarsi primenant, kad asmeninės Elvudo ir Turnerio istorijos – platesnės istorinės neteisybės dalis. Per kasinėjimus Floridos berniukų mokyklos kieme rasti palaikai mums neleidžia pabėgti nuo istorinės tiesos. Tai ir Whiteheado romano, ir šio filmo stiprybė.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
